Čanbudizmas (Dzen) ir UŠU

xingzhen.jpg

Budizmo (kin.: Fo Jiao 佛教) filosofija niekuomet nevertino kokių nors kūno judesių kaip agresyvių, įžeidžiančių ar gynybinių. „Suteršta“ arba afektyvi, budistiniu požiūriu, gali būti tik proto būsena (ko pasekme tampa kūno judesys).

Reikia pastebėti, kad budizmas raidos procese tyrė visas žmogiškos veiklos rūšis.

Šaolino vienuolyno (kin.: Shao Lin Si 少林寺) kovos menų tradicija neturi nieko bendro su visuotinai priimtu „kovos menų“ (kin.: Wu Shu 武術) suvokimu, tuo pavidalu, kuris naudojamas kariuomenėje ar taikomas paprastų žmonių norint nugalėti priešininkus.

Pasak legendos kovos menus (kaip ir Čan budizmą) į Šaolinio vienuolyną atnešė indų vienuolis Bodhidharma (kin.: Pu Ti Da Mo 菩提達摩). Čan (kin.: Chan 禅) mokykla nuo pat pradžių buvo apibūdinama kaip „betarpiško patyrimo metodas“ arba „tiesaus kelio mokykla“. Budizmas be jokių abejonių gerbia gyvybę ir moko neprievartos, o asmenybės tobulėjimą mato afektyvių minčių ir klišių pašalinime iš sąmonės, dėl kurių ir kyla kančių jūra. Čan atsisako tikėti į bet kokį pasaulį esantį ne mumyse, t. y. visos pastangos nukreipiamos į savo vidinės erdvės apvalymą, todėl Čan praktika iš esmės yra psichotechnika.

Tam, kad pašalintų visas klišes Čan mėgsta pasitelkti ribines sąmonės būsenas ir pasirenka egzotiškus praktikos būdus, nes bet kokia ekstremali praktika gražina mus į realybę.

Ekstremalioje situacijoje visuomet egzistuoja pavojus gyvybei, todėl, kad išgyventi būtinas visiškas susikaupimas ir visiškas išsilaisvinimas nuo visų klišių. UŠU praktika būtent tokia ir yra.

Galima praktikuoti meditaciją puikioje šventykloje skambant dieviškai melodijai, tačiau iš tikro tai yra tik gražus žaidimas, sapnas, kuris visuomet baigiasi. Medituoti ir likti „dvasingu“ ant gyvybės ir mirties ribos gali tik visiškai išsilaisvinęs žmogus.

fo3.jpg

Tačiau iš kur kyla ta „kova“? Kam atnešti į šį, ir be to varganą pasaulį, papildomų kančių? Tai susiję su žmogiškos prigimties dvilypiškumu bei tikrove, šio „žemiškų atgimimų rato pasaulio“ (skr.: Samsara, kin.: Lun Hui 輪迴) dvilypiškumu. Čan budizmas moko, kad ši kova vyksta visų būtybių viduje. Šią kovą su savimi mes linkę periodiškai iškelti už ribų. Žmogus tokiu būdu linkęs vykdyti prievartą kitų žmonių arba savo atžvilgiu dėl amžinai egzistuojančios baimės bei tikrosios visatos prigimties nežinojimo.

Laimės akimirkos – tai lengvas atokvėpis prieš ilgą kelią. Mes dažnai esame linkę raminti save gražiomis pasakomis tokiomis kaip „dvasingumas“ arba „civilizacijos stebuklai“, kurie šiuo atveju tampa tam tikrais narkotikais, nukreipiančiais nuo realaus pasaulio.

Pačia didžiausia drąsa šioje situacijoje Čan pasekėjai laiko gebėjimą be dvejonių žengti pasitinkant problemą, pasitikti pavojų, pasitikti savo „demonus“ bei savo trūkumus, todėl tai ir yra vadinama „kario keliu“ (kin.: Wu Shi Dao 武士道). Stoti akis į akį su savo „tamsiąja puse“ – iš tikrųjų didvyriškas poelgis. Ir visas nemalonumas yra tame, kad ši „tamsioji pusė“ mums išaiškėja per mūsų priešininkus.

Budistinės praktikos prasmė pašalinti sąvokas „aš ir pasaulis“, „aš ir kiti“. Bodhidharma sakė: „Nėra manęs, nėra kitų“ (kin.: Wu Zi Wu Ta 无子无他).

Kovodamas vienuolis neišskiria savęs ir priešininko, jis susilieja su juo į vieną visumą, taip pasireiškia budistinė užuojauta. Kovotojas tampa priešininku, tampa savo priešingybe – kaip diena seka naktį, kaip In (kin.: Yin 陰) seka Jang (kin.: Yang 陽).

 

Realybėje mes visuomet esame visiškai neatsiejami nuo mūsų priešininkų, mes iš pat pradžių esame vieningi…tik bepradis nežinojimas gimdo mumyse atitrūkimo nuo pasaulio iliuziją…

O kaip smūgiai ir skausmas?! Tai tik mūsų vidinės kančios apraiška bei mūsų mokymas. Tai, kas padeda pamatyti mūsų klaidas.

Tačiau tradiciškai visi Čan mokymo metodai, ar tai būtų Gung An (kin.: Gong An 公案, jap.: Ko An) ar UŠU praktika, visuomet buvo vidinis Šaolino reikalas, ir nebuvo skirti naudoti už vienuolyno ribų. Daugelis pasaulietinių kovotojų dėl vienų ar kitų priežasčių įvaldydavo vadinamąsias vidines Šaolino praktikos technikas, tačiau, deja, su tikrąja Čan budizmo dvasine tradicija tai neturi nieko bendro.

fo_0.jpg

Visi Šaolino vienuolyno vienuoliai turi skirtingus statusus, nes yra skirtingose vienuolystės stadijose. Vienuoliai naujokai pradžioje privalo praeiti bandomąjį laikotarpį, kurio metu jiems tenka laikytis gerokai mažiau įžadų nei įprastiems vienuoliams vadinamiems Ša Mi Dzie (skr. Shramenera, kin.: Sha Mi Jie 沙弥戒). Per šį periodą bandoma išsiaiškinti ar jie iš tikrųjų pasiruošę toliau sekti Čan mokymo keliu. Šiam bandomajam periodui nėra nustatyta jokio aiškus laiko. Vienuolis – naujokas jausdamas, kad yra pasiruošęs apsiimti didesnį įžadų kiekį, turi keliauti pas savo mokytoją ir prašyti, kad jam būtų leista juos priimti. Šiandien minimalus vienuolio amžius turi būti nemažesnis nei dvidešimt metų. Jei naujokas laikomas esąs vertas, jam leidžiama apsiimti visus įžadus, visiškai nulemiančius vienuolio gyvenimą, kurie susideda iš 250 nurodymų ir taisyklių, tik tuomet jis tampa visiškai pašvęstu vienuoliu Bi Ciu (skr.: Bhiksu, kin.: Bi Qiu 比丘)

Du draudimų pavyzdžiai – neleistina apgavystė ir vagystė. Draudimų taisykles papildo taisyklės, skatinančios dvasinį augimą. Tarp šių principų – tie, kurie formuoja budisto tapimo pagrindą, o būtent „Taurusis aštuonialypis kelias“ (kin.: 八正道  Ba Zheng Dao). Nuo pat pradžių kovos menų praktika Šaolinio vienuolyne buvo neatsiejama nuo budizmo. Pasak legendos į vienuolyną atkeliavęs Da Mo (kin.: Da Mo 達摩), padėjo šios praktikos pamatus. Šaolino kovos menas, tai savita Čan apraiškos forma. Kai Čan ir Vu (kin.: Wu 武) harmoningai sugyvena, Čan ir Ciuan (kin.: Quan 拳, kumštis – t.y. išorinė kovos meno apraiška) neatranda išraiškos. Šaolino kovos menai (kin.: Shao Lin Wu Gong 少林寺武功), visų pirma yra Šaolino vienuolyno dvasinės praktikos dalis. Pagal šią idėją kovos menų disciplina sujungia sąmonę ir kūną. Jei mokoma pagal šias taisykles, tai kovinė praktika transformuojasi į dvasinio prašviesėjimo būdą (priemonę). Kovos menai, kaip kovos ir savigynos būdas, susilieja su užuojauta, su meile, gerumu ir Budos išmintimi.  

fo2.jpg

Sudedamoji Šaolino UŠU sistemos dalis – tik šiam stiliui būdingos specifinės kvėpavimo bei Ci (kin.: Qi 氣) mobilizacijos sistemos. Šaolino kovos menų mokytojai sako: „kumštis (smūgis) priklauso nuo jėgos, tačiau jėga pasireiškia per Ci. Greitai ar lėtai atliekamas judesys priklauso nuo technikos, tačiau jis yra valdomas kvėpavimo. Įkvėpimo metu Ci grįžta į Dan Tien (kin.: Dan Tian 丹田) tašką. Protas ir kūnas atitinkamai tvirtai susieti „Trimis išorinėmis proporcijomis“ (pečiai ir šlaunis, alkūnės ir keliai, rankos ir kojos) ir „Trimis vidinėmis proporcijomis“ (mintis ir ketinimas, ketinimas ir Ci, Ci ir galia). Palaipsniui išorė ir vidus susilieja į vieningą visumą.  

Atakuojantys, „pralenkiantys“ ir gynybiniai judesiai atliekami lengvai, vikriai, naudojant sukamuosius judesius. Kūnas nepakrypsta nei į priekį, nei atgal, kontroliuojamas svorio centras, kad sukurtų pusiausvyrą. Pagal Šaolino kovos meną priimta kūną laikyti esant sudėtą iš penkių „lankstumų“: dviejų rankų, dviejų kojų ir liemens. Kovojant jėga realizuojama per juos, tačiau svorio centras tarnauja kaip veiksmo atlikimo atrama. Vienas iš principų sako: sutelkite savo praktiką aplink sąmonę; nėra absoliučių taisyklių, principai taikomi priklausomai nuo situacijos. Stovėdami aukštose bei žemose stovėsenose, puldami ir gindamiesi, sugriebdami, išmesdami ar surinkdami Ci, svorio centras visuomet turite kontroliuoti. Kai atliekamas veiksmas, kūnas privalo būti visiškai kontroliuojamas. Sunku nusakyti kažkokią aiškią kūno formą, veiksmai gali būti tūkstančio rūšių. Tik per sąmonės ir kūno integravimą atsiskleidžia visos kūno galimybės.

Negalima atskirti Čan ir UŠU. Tikras Šaolino mokymas, ne vien išorinė forma. Forma – viso labo, tik tarpininkas, kurioje vienuolis sukuria vienybę tarp kūno ir sąmonės. Tai momentas, kuomet visos šios dichotomijos sugriūva.

Kai kurie vakarų filosofai žiūri į kūną kaip į sielos kalėjimą. Budizme kūnui suteikiamas kitoks vaidmuo. Kūno negalima laikyti žemesniu lyginant su siela, nes kūnas yra būtinas, kad palaikytų sąmonę jo tobulėjimo proceso metu. Nors galėtų pasirodyti, kad Šaolino vienuoliai jį naudoja daugiausiai kovos menų praktikai, tačiau iš tikrųjų vienuoliai naudoja sąmonę, kad išlavinti kūną, tuo metu kai kūnas palaiko sąmonę dvasiniame judesyje. Taip abi šios sąvokos veikia kartu, harmoningai, net nebūdamos viena visuma.

Pavyzdžiui atliekant veiksmą Gung Bu Čung Ciuan (kin.: Gong Bu Chong Quan 弓步冲拳, tiesus smūgis kumščiu „lanko“ stovėsenoje), jūsų Ci pradžioje kyla iš Dan Tien taško („Cinoberio“ arba „raudonasis“ laukas), toliau juda kūnu link rankos raumenų ir galų gale atkeliauja į kumštį. Rezultatas – jėga, sustiprinta energija. Šis pavyzdys analogiškas budistinei doktrinai – „Priežastis, sąlyga ir rezultatas“. Taigi smūgį galime įsivaizduoti taip: „Priežastį“ priskiriamą ketinimui atlikti veiksmą (smūgį kumščiu), „Sąlyga“ inicijuoja Ci judėjimą, kuri keliauja kūnu, kad būtų atliktas smūgis, „Rezultatas“ – tobulas veiksmas, t.y. šiuo atveju smūgis. Taigi kovos menų praktika turi būti atliekama visiškai aiškiai suvokiant bei suprantant tikslą ir tai, kad šis suvokimas ir supratimas kyla taikant kovos menams budistinius principus. Sąmonė nesustoja ties niekuo kitu išskyrus esamą momentą, kuomet yra atliekamas veiksmas. Kiekvienas, kuris sugeba sutelkti ir išlaikyti visą dėmesį per UŠU praktiką, pradeda patirti sąmonės ir kūno vienatvę.

© Shaolin.lt Visos teisės saugomos. Kopijuoti ir platinti svetainėje esančią informaciją be sutikimo draudžiama ir saugoma įstatymo.

kategorija: