Šaolino lazda

jinnaluo.jpg

Visais laikais kumštis buvo ne pats patikimiausias ginklas, jei buvo galima pasitelkti pagalį, ilgą lazdą, o dar geriau kardą ar ietį. Tačiau turėti ir naudoti ginklus vienuoliams draudė vienuoliškos taisyklės, o lazda buvo visuomet po ranka, ypač per tolimas keliones. Prie vieno jos galo galėjo būti pritvirtinamas metalinis antgalis su ant jo užmautais žiedais, kartais jis buvo nusmailinamas arba nuaštrinamas suteikiant jam pusmėnulio formą. Taip taiki, paprasta vienuoliška lazda virsdavo grėsmingu ginklu.

Reguliarius pratimus su lazda XIV a. į Šaolino vienuolyno (kin.: Shao Lin Si 少林寺) vienuolišką praktiką įtraukė abatas Siue Ting Fu Ju (kin.: Xue Ting Yu 雪庭福裕, 1203-1275). Pasak tradicijos pats Fu Ju „galėjo vienu lazdos užsimojimu išversti iš kojų tris kardais ginkluotus priešininkus“, o jo artimiausi mokiniai „be jokio vargo ir baimės išraiškos veide atmušdavo lazda strėlių debesis“.

Vienuolyno kronikos išdidžiai tvirtina, kad nepriekaištingas vienuolių gebėjimas kovoti lazdomis stebindavo visus nors kartą vienuolyne apsilankiusius kovotojus. Tačiau verta pažvelgti ką pasakoja išoriniai (be abejo objektyvesni) istoriniai šaltiniai.

Tokias žinias randame žymiojo Ming dinastijos (kin.: Ming Chao 明朝, 1368-1644) valdymo metu gyvenusio, „visų kovos menų vyresniuoju“ praminto, nepakartojamo UŠU (kin.: Wu Shu 武術)  meistro ir mokytojo Ju Da Jou (kin.: Yu Da You 俞大猷, 1503-1580) bei jo mokinio, žmogus – legendos generolo Ci Dzi Guan (kin.: Qi Ji Guang 戚繼光, 1528 – 1588) kovos meno aprašymuose.

quanfa2.jpg

XVI a. viduryje, t.y. beveik prabėgus trims šimtmečiams nuo Fu Ju mirties, susiformavo to meto aktualijas atspindėjusi koncepcija, kad bazines karių treniruotės turi sudaryti kovos menas be ginklo (kin.: Quan  Fa 拳法 arba Quan Shu 拳術) ir kovos su lazda būdai. Iki jo jokios vieningos mokymo strategijos Kinijoje nebuvo, viskas priklausė nuo instruktorių įpročių ir dėstymo ypatybių: vieni pradėdavo mokyti kovos meno nuo tiesaus dviašmenio kardo (kin.: Jian 剑) įvaldymo, kiti labiau vertindavo ietį (kin.: Qiang 槍), treti daugiausiai dėmesio skirdavo alebardai (kin.: Guang Dao 關刀).

Kovos menas be ginklo buvo dėstomas kaip pagalbinė disciplina. Tačiau Ju Da Jou, Ci Dzi Guan ir kiti pasaulietiniai UŠU meistrai sukūrė visiškai kitokią treniruočių koncepciją. Trumpai jos esmę vienas Ci Dzi Guang mokinių apibūdino taip: „kovos menas be ginklo ir lazdos technika yra visų kovos menų pagrindas ir ištakos“.

cu-dzi-guan.jpg

Tuo metu daugybė karo meno instruktorių klajojo po Kiniją ieškodami kovos lazda meistrų. 1561 m. pats Ju Da Jou buvo aplankęs Šaolino vienuolyną vildamasis sutikti ten didžius meistrus. Tačiau jam teko skaudžiai nusivilti – jo nuostabai jis ten nesutiko jokių ypatingų kovos meno lazda sistemų. Ju Da Jou padarė išvadą, kad mokėjimas kovoti lazda pas vienuolius arba visiškai prarastas, arba jo čia niekuomet ir nebuvo. Savo dienoraščiuose kinų karvedys su didžiu nusivylimu rašė: „Tai visiškas melas apie ilgą tradiciją [kovos meno lazda], tikri šio dalyko pamokymai jau seniai prarasti“. Reikia atkreipti dėmesį, jog legendos apie Šaolino vienuolyną tuo metu jau buvo labai įtikinamos: Ju Da Jou niekaip negalėjo patikėti, kad šio meno galėjo išvis niekada nebūti šiame vienuolyne.

Tuomet Ju Da Jou pats ėmėsi mokyti vienuolius kovos meno ginklais, taip pat ir lazda. Žymiausias kinų UŠU istorikas Tang Hao (kin.: Tang Hao 唐豪, 1896 – 1959) įrodė, kad būtent Ju Da Jou Šaolinui padovanojo „Penkių tigrų sutramdymo lazdos“ (kin.: Wu Hu Lan Gun 五虎攔棍) kovos techniką. Vienuolyno vadovai įkalbėjo Ju Da Jou kartu su savimi nuolatiniams apmokymams pasiimti du vienuolius. Ju Da Jou neprieštaravo ir du vusenai (kin.: Wu Seng 武僧) iškeliavo kartu su jo kariauna į Kinijos pietus, kur tuo metu generolo armija kaip tik kovojo su japonų piratais (jap.: Wa Ko, kin.: Wo Kou 倭寇). Tris metus vienuoliai išbuvo veikiančioje kariaunoje, o grįžę į Šaolino vienuolyną kovos meno ilgu ginklu, taip pat ir lazda išmokė apie šimtą vienuolių.  

Šis faktas paneigia nusistovėjusią nuomonę apie tai, kad vienuoliai mokė profesionalius karius ir gerokai lenkė juos meistriškumu. Taip pat patvirtina, kad ilgą laiką vienuoliai kruopščiai mokėsi pas pasaulietinius, dažniausiai kariuomenės, meistrus, o ne atvirkščiai  – buvo jų mokytojais, o Šaolino UŠU susiformavo po didele karinių ir liaudiškų kovos menų mokyklų įtaka, o ne atvirkščiai, kaip dažnai bandoma teigti. Taigi Šaolino UŠU ilgą laiką buvo ganėtinai paprastas kovos menas, nieko neišsiskirianti UŠU mokykla, o pasakojimai apie Šaolino vienuolyną rėmėsi daugiausia legendomis, o ne realiais faktais.

Tai patvirtina ir kitas išorinis to meto šaltinis. Ju Dao Jou ir Ci Dzi Guang savo klajonių bei paieškų rezultatus surašė ir sudarė to meto kovos meno lazda mokyklų sąrašą. Visos mokyklos buvo suskirstytos į keturias dalis pagal jų kovos meno efektingumą. Į pirmąją efektingiausią, grupę buvo įtraukta „Rytų jūros pajūrio miestų lazda”, t.y. trijų vietovių, kuriose vyko nuolatinės kovos su japonų piratais ir kovotojai realiai įsivaizdavo kas naudojama ir kas negali būti naudojama kovoje. Žemesnėms kategorijoms buvo priskirtos kelių šeimyninių kovos meno mokyklų lazdos stiliai. O štai Šaolino kovos menas lazda pateko tik į paskutinę kategoriją. Nors į šį sąrašą pateko ne visos kovos meno mokyklos, nes daugelį jų kinų karvedžiai laikė išvis neefektingomis, tačiau tokių būdu Šaolino lazda buvo įvertinta žemiau nei patenkinamai.

Norint suvokti Šaolino ginklo valdymo technikos raidą reikia nusikelti keletą amžių atgal: į XIV a. vidurį, mongolų dinastijos Juan (kin.: Yuan Chao 元朝, 1271–1368) valdymo laikotarpį. Tuo metu Kinijoje kilo masinis antimongolinis judėjimas. Didžiausią pavojų mongolų viešpatavimui kėlė būriai, pasivadinę „Raudonaisiais raiščiais“ (kin.: Hong Jin 紅巾). Būtent jie galų gale pasodino į sostą būsimą Ming dinastijos (kin. Ming Chao 明朝, 1368–1644) imperatorių Džu Juan Džang (kin.: Zhu Yuan Zhang 朱元璋,1328 – 1398). Nuo kinų sukilėlių nukentėjo (visiškai ne nuo mongolų, kaip dažnai teigia liaudiškoji tradicija) ir Šaolino vienuolynas. Beje, „Raudonosios kariaunos“ antpuoliai sąlygojo pačius didžiausius Šaolino griovimus ir plėšimus per visą vienuolyno gyvavimo istoriją. Po jų vienuolynas buvo beveik visiškai apleistas.

Tokios suirutės ir nuopuolio metu į Šaolino vienuolyną atkeliavo paslaptingas vienuolis. Jo išvaizda buvo labai neįprasta: „suvelti plaukai, apnuoginta nugara ir basos kojos“. Pasak kronikų, atėjūnas niekam nepasakė savo vardo, su niekuo nešnekėjo ir net nedalyvavo bendrose meditacijose. Keletą metų jis rūpinosi buitiniais vienuolyno reikalais, daugiausia nešiodavo malkas maisto gaminimui.

Tačiau kartą „Raudonųjų raiščių“ būrys atklydo prie vienuolyno sienų. Kronikose net nurodoma tiksli šių įvykių data: „26 dieną, trečio mėnesio, 1352 m.“. Kuomet sukilėliai jau buvo pasiruošę įsiveržti į vienuolyną ir jau buvo pradėję laužti vartus, paslaptingasis vienuolis sugriebė degančią lazdą ir pradėjo neregėtu greičių sukti ją priešais save vydamas priešus. Tuo pat metu jis išaugo iki dešimties džang (kin.: Zhang 市丈, 1 džang = 3, 333 m), „tapo panašus į vienišą kalno viršūnę“ ir sugriaudėjo galingu balsu: „Aš valdovas Kimnara (kin.: Jin Na Luo 紧那罗王)!”. Sukilėliai apimti siaubo puolė bėgti, o vienuolis netikėtai dingo.

Šaolino vienuoliai palaikė jį į pagalbą nužengusiu pačiu bodhisatva Kimnara (kin.: Jin Na Luo Pu Sa 紧那罗菩萨). Budizme jis įsivaizduojamas esąs dieviškasis dangiškasis muzikantas, nuolat keičiantis savo išvaizdą, tačiau žmonėms dažniausiai pasirodantis kaip žmogus su ragais. Pasak Šaolino legendos, per tą įsimintiną kovą Dzin Na Luo taikyti lazdos valdymo būdai vėliau buvo apibendrinti ir išsaugoti keletoje kovinių veiksmų kompleksų (kin.: Tao Lu 套路), kurie buvo pavadinti „Ugninė lazda“ (kin.: Shao Huo Gun 烧火棍) ir „Tamsiosios (arba „Jin“) rankos lazda“ (kin.: Yin Shou Gun 阴手棍).

dzin-na-luo-kimnaros-atvaizdas-unikalioje-xvii-a.-knygoje-apie-saolino-lazdos-kovos-technika-.jpg

Kaip bebūtų keista, šios legendos ištakose – visiškai žemiško žmogaus istorija. Jo pasaulietinis vardas Siu Na Luo (kin.: Xiu Na Luo 许那罗), o dėl sąskambio jam buvo suteiktas vienuoliškais vardas Dzin Na Luo („dangiškasis muzikantas“ Kimnara arba Kinnara). „Šaolino vienuolyno kronikos“ patvirtina, kad jis iš tiktųjų buvo paskirtas atsakingu už ugnį maistui gaminti. Be to Dzin Na Luo nepriekaištingai valdė daugelį tuo metu paplitusių ginklų rūšių. Labiausiai jis mėgo ilgą lazdą ir savo kovos meno išmokė daugelį vienuolių. Dėl to buvo pramintas „pirmuoju Šaolino lazdos patriarchu“. Manoma, kad jis įtraukė į vienuolių praktiką daugelį trumpų kovos meno lazda judesių kompleksų, taip pat ir „Šešių junginių (kombinacijų) lazdos“ (kin.: Liu He Gun 六合棍), „Jakšos (skr.: yaksa, yakkha) lazdos“ (kin.: Ye Cha Gun 夜叉棍) valdymo būdus ir daugelį kitų, kurie iki šiol praktikuojami Šaolino vienuolyne.

Šiandien, kaip ir prieš daugelį amžių Šaolino kovos meno lazda treniruotės dažnai vyksta priešais „Kimnaros salę“ (kin.: Jin Na Luo Dian 紧那罗殿 ), į šiaurę nuo „Varpo bokšto“ (kin.: Zhong Lou 钟楼) įkurdintame pastate. Salėje esančio altoriaus centre  – didžiulė įpykusio Dzin Na Luo su ugnine lazda rankose statula, šonuose Dzin Na Luo vaizduojamas ramybės ir meditacijos būsenose. Iki  1928 m. gaisro, per kurį iki pamatų išdegė „Kimnaros salė“, joje taip pat buvo trys statulos: viena pagaminta iš rotango, o kitos dvi buvo dengtos bronza ir geležimi. Abiejuose altoriaus pusėse kadaise stovėjo po akmeninę stelą su „Dangiškojo muzikanto“ atvaizdais. Praeityje tai buvo trijų kambarių konstrukcija. Statinys pagal XX a. pradžios fotografijas atstatytas 1982 m., altoriuje buvo įkurdintos trys naujos Dzin Na Luo statulos.

Taigi galima palyginti, kaip bėgant laikui, iš kinų folkloro ir budistų mitologijos atkeliavę gana nemokšiški, tačiau tikroviški „Šaolino lazdos meno“ siužetai apaugo legendomis. Pavyzdžiui, vieną bazinių Šaolino lazdos veiksmų kompleksų perdavė vienuoliams ne kas kitas, o piktoji dvasia, tamsos valdovas, demonas Mara (skt.: Mara, kin.: Mo Li 魔力), iš kur ir kilo veiksmų komplekso pavadinimas – „Pamišusio Maros lazda“ (kin.: Feng Mo Gun 疯魔棍). Jis sukūrė 30 pagrindinių veiksmų, į kuriuos įeina smūgiai į korpusą, per kojas, dūriai į kūno pažeidžiamas vietas. Itin daug puolimų atliekama taikantis į priešininko kojas, norint atimti jam galimybę judėti. Taigi XIV a. vienuolyne jau susiformavo specifinis kovos su lazda būdas, kuriame nebuvo sudėtingų lazdos sukimų, išoriškai gražių, tačiau neefektingų veiksmų.

Be abejo, didžiausią įtaką Šaolino lazdos technikos formavimuisi padarė vienuolių mokymas kuriam vadovavo Ju Da Jou. Nemažai žinių apie kovos būdus su lazda ir ietimi vienuoliai pasiskolino iš didžiųjų UŠU meistrų ir karvedžių Ci Dzi Guang ir U Šu (kin.: Wu Shu 吳殳, 1611-1695). Ming dinastijos pabaigoje XVII a. atsirado įdomus meistro U Šu traktatas – „Ieties valdymo būdai iš užrašų apie svajų pavėsinę“ (kin.: Meng Lu Tang Qiang Fa 夢綠堂槍法). Į jį įtraukti tekstai priskiriami Šaolino vienuoliams arba pasauliečių instruktoriams, kurie mokė Šaolino vienuolyne. Didelis kovos meno žinovas U Šu išmoko pas vienuolį vardu Hung Čuan (kin. Hong Chuan 哄传), kuriam yra priskiriama slaptų Šaolino „Aštuonių motininių formų“ (kin. Liu Miao) kovos ietimi metodų autorustė, t.y. kompleksų, kurie yra laikomi „taikymo metodų“ pagrindų „apraiška“ arba „funkcija“. Vėlesniame treniruočių procese visi veiksmai ietimi turi būti suderinami su daugybę perėjimų ir pozicijų pakeitimų ir svarbiausia – su apgaulingais judesiais („trimis gudrybių tipais“).

Taip vyko sąveika (abipusis apsikeitimas) tarp vienuolyno ir pasaulietinių UŠU mokyklų. Vienuoliai perimdavo efektingus kovos būdus, apmąstydavo juos Čan budistinės (kin.: Chan 禅)  tradicijos rėmuose, pakeldavo juos į dvasinės praktikos lygmenį, paversdavo metodikas darnesnėmis, patogesnėmis suvokti ir sugrąžindavo jas į pasaulietinį gyvenimą išbaigto kovos stiliaus pavidalu.  

gunshu_0.jpg

 

kategorija: