Pasak Hui Dziao (kin.: Hui Jiao 慧皎) „Žymių vienuolių biografijų“ (kin.: Gao Seng Zhuan 高僧傳) ir Dao Siuan (kin.: Dao Xuan 道宣, 519 m.) „Žymių vienuolių biografijų tęsinio“ (kin.: Sui Gao Seng Zhuan 隋高僧傳, 645 m.) pirmuoju Bodhidharmos (kin.: „Pu Ti Da Mo“ 菩提達摩) pasekėju ir antruoju Čan (kin.: Chan 禅) mokymo patriarchu tapo Da Dzu Hui Ke (kin.: Da Zu Hui Ke 大祖慧可, 487-593). Titulą „Didysis protėvis“ (kin.: Da Zu 大祖) Hui Ke suteikė Tang dinastijos (kin.: Tang Chao 唐朝, 618–907) imperatorius De Dzung (kin.: De Zong 德宗, 742 – 805). Kaip ir daugelio pirmųjų Čan budistų mokytojų jo istorija labai miglota. Pasak ankstyviausių šaltinių Hui Ke gimė dabartinėje Henano (kin.: He Nan 河南) provincijoje, o jo pasaulietinis vardas buvo Šen Guang (kin.: Shen Guang 神光). Ne tik budistiniuose, bet daosistiniuose šaltiniuose Hui Ke vadinamas prašviesėjusiu žmogumi, tačiau jis buvo kritikuojamas dėl to, kad ilgą laiką taip ir neturėjo mokytojo. Savo mokytoją jis pagaliau sutiko Šaolino vienuolyne (kin.: Shao Lin Si 少林寺) – tai buvo žymusis Bodhidharma, su kuriuo kartu Hui Ke praleido šešerius metus (kituose šaltiniuose pateikiamos kitokie laikotarpiai – keturi, penki arba devyni metai).
Pasak legendos, pradžioje Bodhidharma atsisakė mokyti Hui Ke, todėl Hui Ke žiemą stovėjo lauke priešais Bodhidharmos olą visą naktį tol, kol prisnigo iki kelių. Tačiau Bodhidharma ir tuomet apkaltino Hui Ke nedorumu, neišmintingumu, maža širdimi ir arogantišku protu. Legenda pasakoja, kad norėdamas įrodyti savo pasiryžimą pažinti Čan mokymo esmę Hui Ke nusipjovė kairę ranką.
„Patriarchų užrašuose“ sakoma:
“…(gruodžio 9 d.) Šen Guang ilgai stovėjo sniege, tol kol prisnigo iki kelių…
Šen Guang, išsitraukęs aštrų peilį, nusipjovė kairę ranką ir padėjo ją priešais Mokytoją.
Mokytojas tarė:
- Pagal visų Budų bei Bodhisatvų įstatymus
Neišskiriamas kūnas kaip kūnas ir gyvybė kaip gyvybė,
Nors tu ir nusipjovei savo ranką, tai neturi jokios reikšmės.
Ir tuomet jis suteikė Šen Guan vardą ir pavadino jį Hui Ke (pažodžiui: Išmintis ir gabumas).
Hui Ke paprašė:
- Prašau, Mokytojau, nuraminkite mano „širdį“!
Mokytojas tarė:
- Nagi ištrauk man savo „širdį“, aš ją nuraminsiu:
Hui Ke atsakė:
- Ieškodamas „širdies“ negaliu jos rasti!
Mokytojas tarė:
- Kaip galima nuraminti tai, ko tu negali rasti?
Po akimirkos pridūrė:
- Aš jau nuraminau tavo „širdies“ ribas! Matai ar ne?!
Tą akimirką Hui Ke patyrė „Didįjį nušvitimą“, ir pasakė Mokytojui:
Nuo šiandien žinau – visos dharmos iš pat pradžių yra tuščios ir nuramintos,
Nuo šiandien žinau Bodhi netoli,
Bodhisatvos, dėl minties nejudėjimo, pasiekia paramitas,
Nejudindami minčių – pasiekia Nirvanos krantus.
Mokytojas pasakė:
- Taip ir yra! Taip ir yra!
Hui Ke vėl paklausė:
- Mokytojau, ar ši dharma yra kur nors užrašyta?
Da Mo atsakė :
- Mano dharma perduodama iš širdies į širdį, nesiremiant jokiais rašmenimis!“
Hui Ke garbei Šaolino vienuolyne buvo pastatyta „Stovėjimo sniege salė“ (kin.: Li Xue Ting 立雪亭), o už keletos kilometrų nuo vienuolyno esančiame kalne jo atminimui buvo pastatyta nedidelė šventykla pavadinta „Antrojo patriarcho buveine“ (kin. Er Zu An 二祖庵). Pasak legendos būtent šioje vietoje Hui Ke gydėsi savo žaizdas. Šventyklos kieme iki šių dienų yra išlikę keturi „vaikščiojimo lazdos šuliniai”. Pasakojama, kad keturiose šios šventyklos kiemo vietose Bodhidharma trinktelėjo lazda į žemę ir akimirksniu tose vietose iš žemės prasiveržė vanduo. Kiekvieno šių šulinių vanduo buvo skirtingo skonio ir turėjo padėti Hu Ke išgydyti jo žaizdas.
