Bodhidharma

damo11.jpg

Šalimais Šaolino vienuolyno (kin.: Shao Lin Si 少林寺) esantis akmeninis takas veda į Vu Žu (kin.: Wu Ru Feng 五乳峰)  viršukalnę. Prieš keletą amžių imperatoriaus įsakymu čia buvo suręsti akmeniniai laiptai. Tai – šventas takas, viso budistų pasaulio įžymybė. Būtent šiuo taku VI a. pradžioje į šią „Penkių krūtų viršukalnę“ užkilo 28 – as budizmo patriarchas Bodhidharma, atkeliavęs į Kiniją iš tolimosios Indijos skleisti Dharmos tiesos.

Pasak Šaolino legendos prieš pasirodant čia pirmąjam Čan (kin.: Chan 禅) patriarchui, „Mėlynakiam barbarui“ (kin.: Lan Yan Jing De Ye Ren 藍眼睛的野人) taip jį įvardija kinų tradicija, šiame kalne nuo neatmenų laikų gyveno du drakonai, tačiau prieš pasirodant Bodhidharmai drakonai apleido olą, užleisdami vietą „naująjai idėjai“.  

Taigi, 527 m. (nors istoriniuose šaltiniuose minimos skirtingos jo atvykimo datos – 486, 520, 526) į Kiniją atvyko budizmo patriarchas Bodhidharma, kurio vardas reiškia „Mokymą apie prašviesėjimą“. Kiniškai jo vardas transkribuojamas – Pu Ti Da Mo (kin.: „Pu Ti Da Mo“ 菩提達摩) arba sutrumpintai Da Mo (kin.: Da Mo 達摩; jap. Da Ru Ma). Atvyko jis iš Pietų Indijos, spėjama, kad iš Madraso. Legendos pasakoja, kad Da Mo buvo indų princo sunus, tačiau kaip ir Gautama nusprendė palikti pasaulietinį gyvenimą, kad pasišvęstų „Dharmos ratui“ – budizmo mokymui.

Legendos tvirtina, kad Damo buvo įsitikinęs, jog budizmas Kinijoje buvo suvokiamas neteisingai, jo esmė buvo iškreipiama, o vidiniai apmąstymai buvo pakeičiami mechaniniais ritualais. Kronikose dažnai sutinkamas žymusis jo dialogas su Liang (kin.: 梁朝 Liang Chao 502–587) valstybės valdovu imperatoriumi Vu Di (kin.: Liang Wu Di 梁武帝, 464–549), įvykęs tuometinėje Liang valstybės sostinėje Dzinlinge (kin.: Jin Ling 金陵; šiuolaikinis Nankinas kin.: Nan Jing 南京). Imperatorius buvo didelis budizmo šalininkas, dosniai aukojo budistų vienuolynams, statė pagodas, rėmė sutrų vertimą, perrašymą ir platinimą, dalino išmaldą vienuoliams. Be abejo už visus savo nuopelnus Vu Di tikėjosi atpildo kitame gyvenime. Todėl, kai prieš imperatoriaus sostą stojo Da Mo natūralu, kad valdovas paklausė to kas jį taip neramino: „ar dideli mano nuopelnai budizmui?. „Nėra juose nei nuopelnų, nei dorybių”, – aiškiai ir trumpai atrėžė Da Mo ir tučtuojau paaiškino: “visa tai nedaugiau nei veikos įtakoti darbai“, iš tiktųjų juose nėra jokių nuopelnų ar dorybių”. Da Mo nuomone, gerbti verta tik tą, kuris išaugino Budą savyje, pažadino „Budos prigimtį“ (kin.: Fo Xing 佛性) savo širdyje. Tokiam žmogui nereikalingi formalūs vardai ir „nuopelnai“. „Veika” (kin.: Wei 畏) – aktyvus įsikišimas į žmogaus vidinės prigimties natūralumą priešpastatoma neveikimui (kin.: Wu Wei 無畏) – natūraliai – spontaniškai įvykių eigai.

Damo mokė: „nuramink savo širdį neveikime, ir tuomet visos išorinės formos jų apraiškomis natūraliai seks paskui“. O vienas jo pasekėjų, antrasis Čan budizmo patriarchas Hui Ke (kin.: Da Zu Hui Ke 大祖慧可, 487-593), pratęsė šią mintį: „Pasikliauk savo širdimi, o ne išorinėmis Dharmų apraiškomis“. Šios vidinio spontaniško prašviesėjimo sekiant natūralumu idėjos ir tapo Čan budizmo pagrindu.

Tačiau Da Mo siūlęs atssakyti sutrų skaitymo ir daugybės ritualų, nebuvo suprastas. Jis pasišalino iš Liang imperatoriaus rūmų ir iškeliavo į gretimą Vei (kin.: Bei Wei Chao 北魏朝) valstybę. Pasakojama, kad jau tuo metu Damo demonstravo stebuklingą meną – „kūno svorio sumažinimą“, vėliau įėjusių į vienuolių – kovotojų arsenalą (vienas iš „72 Šaolino menų”). Legendos tvirtina, kad Da Mo persikėlė per Jangdzės upę (kin.: Yang Zi Jiang 揚子江), atsistojęs ant nendrės stiebo. Beje, liaudies padavimai tvirtina, kad šis budistų vienuolis iš Indijos į Kiniją atplaukė jūra šiaudinėje šlepetėje. Neatsitiktinai daugybė Da Mo atvaizdų Šaolino vienuolyne vaizduoja jį vienoje rankoje laikantį šlepetę.

Po ilgų klajonių Da Mo atkeliavo į nedidelį Šaolino vienuolyną, Sung Šano (kin.: Song Shan 嵩山) kalnuose. Vienuoliai, kaip byloja legenda, buvo išsekinti ilgų sutrų skaitymų, bukai skaitydami jas, jie nuklysdavo vis toliau ir toliau nuo tikrojo kelio. Damo pareiškė, kad budizmo tikslas – „Pagimdyti Budos širdį savo viduje“. Tapti Buda galima buvo čia ir dabar, betarpiško intuityvaus Tiesos suvokimo akto metu, laisvai ir sklidinai užpildančios nesudrumstą žmogaus protą. Tiesa persiduoda be jokių „tarpininkų“ – žodžių, raštų ir mokymų – lyg Šviesulys, perduodamas mokytojo mokiniui.

Vienuoliai, kaip ir Liang valdovas, nesuprato Bodhidharmos mokymo, ir tuomet jis patraukė į kalnuose esančią olą. Ten atsisukęs į sieną Bodhiodharma medituodamas prasėdėjo beveik devynerius metus, o pagal kai kurias kronikas ir visą dešimtį. Uoloje į kurią visą tą laiką žvelgė Da Mo amžiams išliko jo šešėlis (šiandien šis „ Šešėlių akmuo“ su Bodhidharmos atvaizdu saugomas Šaolino vienuolyne). Patriarchas buvo giliai nugrimzdęs į meditaciją ir tik kartą, kaip pasakoja legendos, buvo užmigęs. Pabudęs, Da Mo įpyko ant paties savęs, išsirovė sau blakstienas ir šveitė žemėn. Jas pakėlė Buda ir pasodino į žemę, iš jų išaugo aromatingos arbatos krūmas, kurią budistai geria ilgos meditacijos periodais. Būtent šis momentas tradiciškai yra laikomas arbatos ceremonijos (kin.: Cha Dao 茶道, jap.: Cha Do arba Cha No Yu 茶の湯) pradžia, kuri XII a. iš Kinijos nukeliavo į Japoniją kartu su Čan vienuoliais.

Da Mo ola (kin. Da Mo Dong  達摩洞) išliko iki šiandien ir yra laikoma ypatinga Čan budistų mokyklos šventove. Ilgą laiką ji buvo visiškai apleista ir tik 1991 m. ola buvo sutvirtinta, aplink ją pastatytas didžiulis portalas, suremontuotas kelias, kuriuo šiandien keliautojai gali nukakti nuo Šaolino vienuolyno per valandą. Olos (dar vadinamos „Žiūrėjimo į sieną ola“ kin.: Mian Bi Dong 面壁洞) viduje yra sėdinčio Bodhidharmos statula ir čia visą parą budi vienuolės moterys (šiandien gyvenančios „Pirmojo patriarcho buveinėje“), reguliariai atliekamos ypatingos ceremonijos. 1995 m. kalno viršūnėje, keletą metrų aukščiau nuo olos, buvo pastatyta grandiozinė sėdinčio Bodhidharmos statula iš balto marmuro. Ji išsiskiria tamsių olų fone ir dėl to ją galima matyti net būnant apačioje slėnyje šalia Šaolino vienuolyno.

Po devynerių „sienos kontempliacijos“ (kin.: Bi Guan 壁觀) metų Šaolino vienuoliai susižavėjo Da Mo dvasios stiprybe ir jo Mokymu. Tačiau patriarchas sutiko mokyti tik du vienuolius Dao Ju (kin. Dao Yu 道育) ir Hui Ke. Jiems jis „perdavė Tiesą“, tai užtruko penkeris metus. Pasak legendos, Hui Ke, kuris vėliau tapo patriarcho pasekėju, nusipjovė sau dešinę ranką ir paguldė ją prie Da Mo kojų, taip demonstruodamas savo užmačių tikrumą ir ryžtą be baimės suvokti Čan mokymą.

Dauguma legendinių Šaolino UŠU gimimo versijų tęsia šią istoriją šitaip: Prasėdėjęs dešimt metų meditacijoje Da Mo negalėjo atsistoti, kojos nebeklausė jo. Tačiau patriarchas, pasitelkęs ypatingą pratimų kompleksą, atsatė kojų judrumą ir nurodė vienuoliams derinti tylios meditacijos praktiką su fiziniais pratimais. Tai neva buvo kovos meno pratimų kompleksas, vienuoliškos lazdos valdymo ir kvėpavimo – meditacijos metodika. Vienuoliai ėmė aktyviai praktikuoti, o pirmuoju UŠU meistru ir laikomas pats Bodhidharma.

Be abejo, padavimas apie Da Mo UŠU meistrą – legenda. Tačiau kaip ten bebūtų, laikoma, kad būtent šis žmogus suformulavo svarbiausius „Fizinio ir dvasinio prado harmonijos žmogaus kūne“ principus, atsisakęs asketizmo, silpninančio kūną. Jis buvo apibendrintas trumpu reikalavimu: „du įsiskverbimai ir keturi veiksmai“. „Du įsiskverbimai“– tai du prašviesėjimo pasiekimo būdai. Pirmas – vidinio dvasinio tobulėjimo ir meditacijos („dvasinis įsiskverbimas“) būdu, antras – praktinių veiksmų atlikimo būdu, t.y. „gerų darbų“ („įsiskverbimas dėka veikos“). Taigi buvo postuluojamas neatsiejamas vidinio ir išorinio, fizinio ir psichinio, matomo reiškinio ir jo simbolio apraiškų ryšys. Įžengimas į prašviesėjusios sąmonės būseną, kurios jau negali paliesti pasaulietinis šurmulys ir užteršti „pasaulio dulkės“, daugiausia rėmėsi sėdimąja meditacija, tradiciškai atliekama atsisukus veidu į sieną (Bodhidharmos pavyzdžiu).

Tradiciškai tikima, kad trumpai savo mokymą Da Mo apibendrino keliomis taisyklėmis:“nesiremti rašmenimis (netaikyti sutrų skaitymo ir išvis knygų prašviesėjimui pasiekti), spontaniškai pažintii tiesą, žvelgti į savo prigimtį, tapti Buda (dėl to, kad kiekviename žmoguje slypi „Budos prigimtis“, vadinasi galima ją „pažadinti“ savo viduje).

Pradžioje buvo reikalaujama nuraminti ir išvalyti sąmonę, atsikratyti tuščio blaškimosi pasaulietiniuose rūpesčiuose, sąlyginumuose ir ribose, kurias jie patys yra nustatę, ir suvokti „dvasios apraiškų spontaniškumą“. Nesunku pastebėti, kad daug kas iš to, apie ką mokė Damo, atkeliavo ne iš indiškųjų meditacinių sistemų, bet buvo pasiskolinta būtent iš kiniškojo daosiszmo. Traktatai iki mūsų dienų išsaugojo pamokymus, kuriuos, pagal legendą, Da Mo perdavė Šaolino vienuoliams. Svarbiausiu „dvasinio įsiskverbimo“ postulatu tapo dvasios nuraminimas ir sąmonės išvalymas pasitelkus kvėpavimo reguliavimą – metodiką atkeliavusią iš daosiszmo. Šaolino vienuoliai nusigręžę nuo beprasmio sutrų skaitymo ir recitacijos (kita vertus vėliau buvo sukurta daugybė Čan literatūros pavyzdžių), ėmė praktikuoti tylią meditaciją sėdint priešais sieną, „maitino Ci (kin.: Qi 氣) energiją, nuramino širdis ir tokiu būdu keliavo Vu (kin.: Wu 悟) (jap. Sa To Ri) pasiekimo keliu. Kartu Mokytojas jiems nurodė praktikuoti „įsikverbimą veiksmo būdu“, kuris numatė keturis poelgių rūšis – „keturias veikas“. Tai atpildo už blogį nevykdymas, pasaulietinių siekių nebuvimas, tarnavimas Dharmai (t.y. budizmo mokymui), sekimas likimu.  

Tolimesnė Bodhidharmo istorija po jo atėjimo į Šalino vienuolyną prieštaringa ir iki galo neaiški, net skaitant vienuolyno kronikas. Vienuolyno versija tvirtina, kad Da Mo neliko gyventi vienuolyne, o įsikūrė nedidelėje šventykloje esančioje kelyje tarp vienuolyno ir Da Mo oulos. Ši šventykla išliko iki mūsų dienų ir yra vadinama „Pirmojo patriarcho buveine“ (kin.: Chu Zu An 初祖庵). „Perduoti tiesos šviesulį“ į Šalino vienuolyną nuvyko jo mokinys Hui Ke, nors ir jis pats ilgą laiką pragyveno ne vienuolyne, o nedidelėje šventyklėlėje, esančioje netoli nuo jo, kuri nuo to laiko iki šiandien vadinama „Antrojo patriarcho buveine“ (kin. Er Zu An 二祖庵). Kuomet Da Mo visiškai atvėrė savo mokiniui „tikrąjį širdies mokymą“, jis iškeliavo iš Sung Šan kalnų, palikdamas vienuoliams žymųjį savęs tobulinomo meno traktatą „Pasikeitimų raumenyse kanoną“ (kin.: Yi Jin Jing 易筋经).

Liaudies padavimai apie Da Mo atrado deramą vietą Deng Feng (kin.: Deng Feng 登封) apskrities kronikose, t.y. apskrities, kurioje yra Šaolino vienuolynas. Šios kronikos buvo baigtos sudaryti 1530 m. nors dauguma įrašų susijusių su Šalino vienuolynu, datuojami XV a. Juose pasakojama, kad: „Čan mokytojas Da Mo, Lian Vu Di karalystės valdymo laikotarpiu iš Vakarinių žemių (t.y. iš Indijos) persikėlė valtimi per jūrą ir pasiekė Dzinlingo miestą. Pokalbio su Vu Di metu jie nerado kompromiso ir todėl Da Mo apsigyveno Sung Šano kalnuose. Prasėdėjo atsisukęs veidu į sieną devyneris metus ir perdavė Dharmą Hui Ke, netrukus po to mirė. Vei ir Sui dinastijų valdymo sandūroje (t.y. antrojoje VI a. pusėje) pasiuntinys, pasiųstas į Vakarines žemes, grįždamas namo sutiko Da Mo Pamiro kalnuose ir pamatė, kad jis nešėsi rankoje tik vieną šlepetę. Po to Da Mo skubiai pasišalino. Grįžęs valdininkas raportavo apie šį įvykį, [Damo] kapas buvo iškastas ir atvertas, tačiau ten buvo rasta tik viena šlepetė“.

Pastebėtina, kad Deng Feng kronikose nieko nepasakojama apie Da Mo ir Šaolino vienuolyno ar kovos menų ryšį. VII a. traktatas „Žymių vienuolių biografijų tęsinys“ (Kin: Xu Gao Seng Zhuan 續高僧傳) pasakoja, kad Da Mo mirė 534-537 m. kažkur netoliese nuo Luo Jang (kin.: Luo Yang 洛陽) miesto, t.y. kažkur netoliese Šaolino, o jo kūnas buvo kremuotas. Po trijų šimtų metų istorinėse kronikose – „Vėlyvosios Tang dinastijos knygoje“ (kin.: Hou Tang Shu), skyriuoje „Magų gyvenimas“ buvo parašyta, kad vis tik Da Mo „rado prieglobstį Šaolino vienuolyne, Sung Šan kalnuose. Tačiau jis netyčia nusinuodyjo ir mirė“. Vertėtų pastebėti, kad tai galėtų būti daugybės tuo metu įvykusių ne budistų, bet daosistų vienuolių mirčių nuo vadinamųjų „nemirtingumo piliulių“ atgarsis. Mat paieškas toli gražu ne visuomet vainikuodavo sėkmė, o piliulių ingridientai neretai buvo itin pavojingos medžiagos.

Miglotas Da Mo mirties aprašymas – toli gražu ne vienintelė mįslė šioje istorijoje. Kada gi pirmą kartą atsiranda versija apie Da Mo ir kovos menų ryšį ir tai, jog jis tapo Šaolino kovos meno kūrėju. Vieno iš XVII a. „Pasikeitimų raumenyse kanono“ variantų antrąjame įvade išsamiai pasakojama apie tai, kaip 28  – as Čan patriarchas Da Mo sėdėjo veidu į sieną ir kad jis praktikavo tam tikrus gimnastikos pratimus. Tiesa ir čia dar nė trupučio neužsimenama apie UŠU. Padavimas apie tai, kad Da Mo praktikavo kovos menus iš tikrųjų atkeliavo iš XIX a. žodinės tradicijos, tuomet kai iš tikrųjų ir baigėsi kovos menų kaip sudėtingo socialinio – kultūrinio fenomeno su išvystyta filosofija ir sudėtinga mitologija formavimasis. Greičiausiai ši legenda gimė liaudės UŠU mokyklose, kurios ir formavosi legendinio patriarcho šešėlyje.  

Šiandien jau sunku nustatyti, kuomet šis padavima prasiskverbė į rašytinius šaltinius ir tapo neatsiejama Šaolino tradicijos dalimi (iki tol Da Mo buvo garbinamas tik kaip Čan budizmo įkūrėjas). Pirmieji tokie įrašai sutinkami tik XX a. pradžios knygose, kuriuose dėstomi Šaolino padavimai ir rečitatyvai.

Tad kodėl gi būtent Da Mo? Kodėl indų misionieriaus pavidalas užstojo kinų tradicijos herojus, pavyzdžiui, Geltonąjį imperatorių (kin.: Huang Di 黃帝) ar Konfucijų (kin.: Kong Fu Zi 孔夫子)? Tikriausiai paaiškinti tai galima būtų taip, kad dauguma UŠU mokyklų buvo kuriamos liaudies tradicijos terpėje, kuri buvo glaudžiai susijusi su religinėmis sekantiškomis grupuotėmis. Daugybė sektų savo globėju laikė būten Bodhidharmą. Būtent žodinėje tradicioje jis įgavo naują gyvenimą kaip Šaolino UŠU sukūrėjas. To laikmečio kinui net negalėjo kilti klausimas apie istorinius įvykius, apie kuriuos pasakoja padavimas. Toks klausimas paprasčiausiai būtų pasirodęs neturintis jokios prasmės. Nes mitas  – tai tokia pat istorija, kartais net „tikresnė“ bei apčiuopiamesnė nei įprasta buitis.

Istorija apie Čan budizmo patriarchą – UŠU meistrą – atsirado būtent tuomet, kuomet gimė kovos meno kaip ypatingos dvasinės tradicijos apmąstymai. Vadinasi, UŠU reikėjo pirmųjų mokytojų, susijusių su tradiciniais religiniais autoritetais, savo dvasinė literatūra ir ritualine praktika. O Bodhidharmos įvaizdis tiko kaip niekas kitas – per jį liaudies sąmonėje susilieja į vieną harmoningą visumą dvasinė ir kovos meno praktika. Pastebėtina, kad oficialiame budistų panteone Bodhidharma užima ne pačią aukščiausią vietą. Tik Čan mokyklose jis garbinamas kaip archatas (kin.: Luo Han 羅漢), prieš jį stovi Budos (kin.: Fo 佛) ir daugybė bodhisatvų (kin. Pu Sa 菩薩). Tuo tarpu liaudiškoje sektantiškoje tadicijoje Bodhidharma drąsiai sugriauna šią garbinimo hierarchiją, užimdamas svarbiausią vietą, kaip kovos meno globėjas daugybėje Kinijos slaptų draugijų praktikavusių kovos menus.

© Shaolin.lt Visos teisės saugomos. Kopijuoti ir platinti svetainėje esančią informaciją be sutikimo draudžiama ir saugoma įstatymo.

kategorija: