Jei Bruce Lee būtų praktikavęs kitą ušu stilių, apie Wing Chun niekas ir nebūtų girdėjęs. Dėl šio aktoriaus populiarumo šis nanquan (Pietinio kumščio) stilius tapo žinomiausia šių laikų kinų kovos menų mokykla. Milžiniška Bruce Lee įtaka išpopuliarino jo mokytoją Yip Man ir, žinoma, legendinį stilių, padėjusį pagrindus koviniams „Mažojo drakono“ įgūdžiams.
Po B. Lee mirties atsidarė tūkstančiai Wing Chun mokyklų Azijoje, Eurpoje ir JAV, susijusių daugiausia su mokytojais iš Honkongo, tokiais kaip Leung Ting, William Cheung ir kt.
Per daugiau nei 40 metų šis ušu stilius vystėsi B. Lee mokytojo Yip Man (Ye Wen standartine kinų kalba) šešėlyje, jis buvo laikomas dvasiniu stiliaus paveldėtoju ir paskutiniu tikrosios Wing Chun tradicijos saugotoju.
Dėl to Wing Chun, kurį matome šiandien, yra laikomas „moderniu“ ušu stiliumi, kompaktišku (tik trys pagrindiniai veiksmų kompleksai) ir lengvai išmokstamu (nes neturi sunkiai įvaldomų pagrindinių kombinacijų ir žemų stovėsenų, būdingų kitiems ušu stiliams).
Dar daugiau – dėl šių „unikalių“ ypatybių, pasak kai kurių „ekspertų“, Wing Chun turėtų būti laikomas „nepriklausomu“ kovos menu, neturinčiu nieko bendro su gausia kitų ušu stilių šeima.
Toks yra šiandieninis Wing Chun suvokimas, tačiau ir jis visiškai nutolęs nuo realybės.
Tokia padėtis susiklostė dėl to, kad ilgą pokario laikotarpį žemyninė Kinija buvo „už bambukinės užuolaidos“, buvo sunku ją pasiekti ir pamatyti realią Wing Chun stiliaus situaciją.
Pabandykime šiek tiek pasigilinti į neseną šio ušu stiliaus istoriją ir suprasti, su kuo turime reikalą.
Visų pirma, tikroji Wing Chun istorija yra gan trumpa – tai, ką įprastai galime paskaityti knygose ir straipsniuose apie Wing Chun didžia dalimi neatitinka realybės, tik labai nedidelę dalį informacijos pateikiamos šiuose pasakojimuose galima pagrįsti rašytiniais šaltiniais. Visi pasakojimai apie Yan Yongchun (Yim Wingchun) – žymią stilių sukūrusią moterį (pasak kitų pasakojimų jos vardas buvo Yan Sanniang) – tėra legendos ir nėra jokių realių šios versijos patvirtinimų. Be šios versijos yra dar keletas paplitusių standartinių pasakojimų apie šio stiliaus kilmę, kurios yra perpasakojamos WIng Chun skirtoje literatūroje. Standartine kinų kalba šis stilius vadinamas – Yǒngchūnquán (咏春拳 – kartais verčiamas kaip „dainuojantis pavasaris“) taip pat vadinamas yǒngchūnquán (永春拳 – „amžinuoju pavasariu“) arba yongchunquan 詠春拳 ( 咏 – supaprastinta hieroglifo 詠 forma). Pasak legendos, šio stiliaus gimtinė yra „Amžinojo Pvasario“ salė ne va kadaise egzistavusiame [nėra jokių istorinių ar archeologinių įrodymų] Pietiniame Šaolino vienuolyne (南少林永春堂), todėl senasis stiliaus pavadinimas yra yǒngchūnquán (永春拳 – „Amžinojo pavasario kumštis“).
[Image00005]
Kitas pasakojimas teigia, jog šio stiliaus pradėjo mokyti Yán Yǒngchūn – 严咏春 (Yim Wingchun kantonietiškai), todėl hieroglifai 咏春 – yǒngchūn – naudojami stiliaus pavadinime. Yan Yongchun šio stiliaus ne va išmoko iš savo tėvo, vardu Yán Sì (严四), kuris buvo Šaolino ušu meistras iš Fujian provincijos. Dar kita istorija pasakoja, kad Wing Chun į budistinę Guangxiaosi šventyklą Guangdong provincijoje atnešė Šaolino vienuolis Zhi Shan (至善 – Zhì Shàn).
Vis dėl to šie pasakojimai vargu ar gali būti istoriškai patvirtinti, nes tikroji rašytinė Wing Chun istorija prasidėjo tik 18-ame amžiuje.
Pasak rašytinių šaltinių, Yongchunquan pradėtas praktikuoti Guangdong provincijoje, jo pradininkas buvo Liáng Zàn (梁赞 – 1826 – 1901). Liang Zan, kuris buvo vaistininkas, vietiniai vadino „ponu Zan iš Foshan miesto“ (佛山赞先生). Visą gyvenimą jis praktikavo ušu ir efektyviai tai naudojo realiose kovose.
Chen Huashun (陈华顺 – 1849 – 1913), kilęs iš Shunde rajono (顺德 － rajonas Guangdong provincijoje, kuriame yra Foshan miestas) kovinių įgūdžių mokėsi iš Liang Zan, o perėmęs iš jo tradiciją, Yongchunquan mokė profesionaliai.
Vėliau jis dėjo daug pastangų, kad Yongchunquan tradiciją išpopuliarėtų visoje Guangdong provincijoje.
Ye Wen arba Ye Jiwen (Yip Man – 叶问 arba Yip Kai-man – 葉繼問－1892 – 1972) iš Foshan miesto dar jaunystėje prisijungė prie Chen Huashun mokyklos. Chen Huashun, būdamas jau labai senas, paprašė savo vyresniojo mokinio Wú Zhòngsù (Ng Chung-sok – 吳仲素) ir toliau mokyti Ye Wen po jo mirties. Taigi, Ye Wen savo įgūdžius įgijo daugiausiai iš Chen Huashun mokinio Wú Zhòngsù, o vėliau, Honkonge, iš Liang Zan sūnaus Liáng Bì (Leung Bik – 梁壁). Pasak paties Ye Wen, Wing Chun pagrindų jis išmoko iš Wu Zhongsu, o iš Liang Bi – rafinuotesnių jų pritaikymo būdų.
Ankstyvais 1940-aisiais jis persikėlė į Xianggang (Honkongas). Tęsdamas tradiciją jis profesionaliai mokė Yongchunquan.
Tuo laikotarpiu jis labai stengėsi supaprastinti Yongchunquan, kruopščiai parinkdamas efektyviausias technikas ir ilgindamas treniruočių laiką, kad jas įvaldytų. Yra tikimybė, kad šiuos pokyčius „klasikiniame“ Wing Chun Ye Wen padarė dėl to, kad vienu metu jis dirbo policininku Foshan mieste ir neabejotinai naudojo kovinius įgūdžius daugybėje realių situacijų. Kita priežastis buvo erdvės trūkumas (kartais Ye Wen) mokydavo savo mažoje virtuvėje). Mokantis ilgos lazdos technikos, pasak Ye Wen mokinių, jie lipdavo ant namų stogų, kad turėtų daugiau erdvės treniruotis.
Chen Huashun prosūnaitis Chen Guoji (陈国基） pilno Wing Chun stiliaus saugotojas (堂门 Pasivaikščiojimas su Chen Guoji Shunde miestelio gatvėmis
Lyginant su Chen Huashun linija, Ye Wen savojoje versijoje sumažino kovinių judesių kompleksų kiekį. Jų skaičius sumažėjo iki 3 kovinių veiksmų kompleksų (taolu) tuščiomis rankomis, 2 kompleksų su ginklais ir vieno komplekso su mediniu treniruokliu – viso 6, kai „klasikinėje“ Chen Huashun tradicijoje jų buvo 15-17. Ye Wen pakeitė net komplesų turinį – pirmas pagrindinis kompleksas Xiaolianquan (小练拳 － Siulimkune – „mažasis mokomasis kumštis“) buvo stipriai sutrumpintas, išimtos pagrindinės stovėsenos ir galiausiai visas kompleksas, atliekamas stovint vienoje stovėsenoje ir nevaikštant, pervadintas į Xiaoliantou (小练头 － Siulimtau – „mažojo mokymosi galva“). Pasak Chen Guoji – Chen Huashun proanūkio, kuris šiuo metu yra Wing Chun tradicijos saugotojas, „Ye Wen mokė savo mokinius „galvos“, tačiau niekada neatskleidė „uodegos“ paslapčių“.Pagrindinė Chen Huashun Yongchunquan mokyklos treniruočių salė iki šiol yra Shunde vietovėje, Foshan apylinkėse
Mokiniai praktikuoja Xiaolianquan (pirmąjį Chen pakraipios taolu)
Dėl erdvės stygiaus, beveik jokios Wing Chun žingsnių technikos nebuvo įtrauktos į Ye Wen mokymosi programą, ir net žymusis 黐手 – chī shǒu – „lipnios rankos“ buvo atliekamos stovimoje pozicijoje be vakščiojimo. Didžioji dalis ginklų – ietis, trumpa lazda, kardas – nebebuvo naudojami, tačiau stilius ir toliau vadinosi Wing Chun. Pasak Chen Guoji, Ye Wen savo mokinius mokė tik 10-15 proc. to, kas yra klasikiniame Yongchunquan.
Ar tai reiškia, kad Ye Wen mokytas Wing Chun buvo prastas? Žinoma, ne! Ye buvo ir tebėra gerbiamas tiek Foshan, tiek Xianggang kovos menų bendruomenių dėl jo gongfu (įgūdžių) ir buvo vienas didžiausių mūsų laikų meistrų.
Wing Chun įkūrėjo Liang Zan’s tradicija iki šiol gyva Chen Huashun mokykloje
Tačiau teisingumo dėlei šią sutrumpintą „modernią“ Wing Chun versiją teisingausia būtų vadinti „Yeshi Yongchunquan” – „Ye stiliaus Wing Chun“, nes šis stilius turi labai nedaug bendro su autentišku „klasikiniu“ Yongchunquan, kurio mokė tiek Liang Zan, tiek Chen Huashun.
Pasimėgavimas pu’er arbata paruošta Chen Guoji parke šalia Ye Wen namų Shunde mietselyje (Foshan)
Šiandien labai svarbu pasinaudoti unikalia galimybe studijuoti „klasikinį“ Wing Chun tam, kad geriau suprastumėme šios unikalios ušu sistemos šaknis ir išsaugotumėme jos tradiciją.
