Laiškai iš Šaolino vienuolyno / 2011 Sausis

2011 Sausis 5, 10:52 am

As toliau kas diena slifuoju septynias zvaigzdes. Po to, kai pasiskundziau, kad mokytojas nebevaiksto i treniruotes is karto sekancia diena jis pasirode. Tokie sutapimai man kartais sukelia paranoja, o siandien net kazka gero apie mane pasake. As nieko nesupratau, bet amsejo mano kryptimi, vartojo zodi “laoway”, chebrantai i mane atsisukinejo. Po to, kai jis nuejo, vienam is grupes adresavau klausiama zesta, tai gavau atsakymus gal is penkiu bitcu, kad “very gooda” ir net “perfect”. Taip gera pasidare, nes varau kaip beris ir net nezinau ar man kas gaunasi. O po sito pagyrimo, is karto atsirado papildomos energijos (:

As pagaunu save, kad kol kas dar ne iki galo suvokiu kur esu ir stebedamas snekanti meistra, bei stovedamas stelu kiemelyje su kitais kiniukais ir jo klausydamas, kartais pajuntu, kad as to realiai nepriimu iki galo, jauciuosi tarsi ziureciau filma, tartum tai vyktu ne su manimi ir del to truputi obidna, bet turbut sito nepavyks iveikti iki galo net ir per sesis menesius. Panasiai pora metu jauciausi ir Ispanijoje, kol ji, galiausiai, man tapo namais, bet treniruotis cionai – Shauline – , is tikruju, yra idealu.

Vizos klausimas juda vezlio zingsniu, uzknisa kalbos nemokejimas. Dabar yra daroma, o gal jau ir padaryta mano registracija, nors kai mes buvome policijoje kartu, mus is tenai isgrudo, tai man truputi neramu. Na bet planas toks – man sutvarko registracija, tada mes vaziuojame i Zenchou ir pratesiame man viza dar trim menesiams, o po to as vaziuoju i Honkonga ir viza, automatiskai, prasitesia dar vienam menesiu (tu taip sakei). Gali buti, kad bus atvirksciai ir as, pirmiausia, vaziuosiu i Honkonga. Kai tik ka zinosiu, parasysiu.

sventiniai-pietus-su-broliais-1_1.jpg

2011 Sausis 9, 1:43 pm

Interneto kavineje gyvenanti balta katyte apdege. Dabar jos nugara “puosia” gan didelis ovalus rudas plemas, bet ji ir toliau sildosi prie bliude kurenamo lauzo. Kas diena as praveriu garazo vartus, kur prie degancio lauzo, sedi vyras, zmona, ju dukra ir balta katyte. Patalpa pilna dumu. As kiek ilgiau palaikau atviras duris ir zestais parodau jiems, kad cia pilna dumu. Sypsosi ir toliai sildosi prie lauzo. Sedu prie kompiuterio ir rasau jums laiska.

Siandien, griztant is Deng Feng’o ( ten jauciuosi jau kaip namie) pakeliui prasilenkiau su penkiomis kinu paaugliu kolonomis. Kolona tai mazdau 40 zmoniu grupe, zygiuojanti tvarkingu kvadratu keturiomis eilemis, tokios kolonos eina mzadaug kas150 metru. Jie liedosi zemyn, as kilau i virsu, vakarejo, todel sia kryptimi ejau tik as vienas. Jau is tolo isgirdau pazistamus – “laoway, laoway” (jei situacija butu atvirkstine, tai skambetu panasiai, kaip siauraakis, siauraakis).

Prasilenkinejant, mazdaug ties kolonos viduriu, is nugaros pasigirdo primas nedrasus “Hello” ir cia pat aidu pasipyle kiti, sumaisyti su juoku ir net igaunantis kazkokia pasaipia tonacija. “Nyman how, Nyman how” (kas reiskia laba diena jums visiems) atsakiau as. Situacija identiskai pasikartojo su antraja kolona, o su treciaja as jau emiau jaustis, kaip koks svarbus partinis veikejas sveikinantis pionieriu burius ir manajame “nyman how” suskambo globejiska gaida, kas, kaip man pasirode, net siek tiek suglumino “treciaja kolona”. Buvau bepagaunas pagreiti, kone derinau balso tembra, bei veido israiska, kai pastebejau, kad ketvirtoji kolona isskirtinai is merginu. Na ir kas, kad as vyresnis ir, kad jau pripratau prie demesio, bet visgi 40 merginu zvilgsniai privercia sudvejoti ir, savo nusivylimui, vietoj solidaus ir globejisko “nyman how” nuskmabejo tik niekingas “Hello”. “Penktoji” irgi buvo merginu kolona, tad spejau siek tiek “atsigriebti” ir nors ne taip solidziai, kaip su “treciaja” bet visgi placiai nusisypsojau ir kuo tvirtesniu balsu pasveikinau jaunasias damas su grazia diena. Ech jau ta Kinija, kolonomis, eilemis, visi vienodais drabuziais. Ech, kaip as imu ilgetis mazos ir jaukios Europos ir laisve dvelkiancio Barcelonos oro. Artedamas link namu, pagalvojau, kad tureciau skirti daugiau demesio savo ivaizdzio kurimui, kaip bebutu, as atstovauju ner tik save, bet ir Vakaru civilizacija.

 Nyman how!

 Dziugas

2011 Sausis 23, 2:55 pm

Paskutines pora savaitciu man buvo visiskai juodos, kuriu metu ne karta jauciausi ant paluzimo ribos, baisiai nelaimingas, susinervines, susirupines, net supanikaves, o viskas prasidejo nuo dingusio bliudelio.

Savo valgymo komplekta (du keramikinius bliudelius, vienas metalini, bei pagaliukus) laikiau drobiniame maiselyje su uzrasu “Shaoline medicine” musu valgykloje. Buvo patogu, grizes is kalnu ar treniruotes, eidavau tiesiai i valgykla ir istraukes is us uzuolaidos maiseli, sesdavau prie stalo, bet karta, pasigedau vieno bliudelio. Ta pacia diena radau ji kepyklos patalpose – purvina, pilna prisalusiu maisto likuciu. Velniskai obidna (nerandu lietuvisko zodzio), kai kazkas ima tavo daiktus, jais naudojasi ir po to numeta purvinus kazkur kepykloje.

Sukandes dantis, atgremziau, Isploviau ir padejau i vieta. Po savaiteles situacija pasikartojo. Prasidejo paranoja. Emiau ieskoti itariamuju, ziureti kas neatsinesa savo bliudeliu, kas kokius bliudelius naudoja ir pastebejau to ko anksciau nemaciau, kad dalis wusengu is viso ju neplauna ir atsinesa juos su priskretusiais, prisalusiais vakarykscio maisto likuciais. Man eme gesti nuotaika, o dar po keliu dienu eilini karta pasigedes vieno bliudelio, radau ji pilna ledo ir suskilusi. Kazkoks mielas vienuolyno gyventojas is jo pavalge, pripyle vandens ir paliko stoveti minusineje patalpoje. Man pasidare taip slogu nuo tokio elgesio, kad visi vienuoliai smuko mano akyse.

Nusipirkau naujus blkiudelius ir nusprendziau juos laikyti namuose bei kas diena tampytis juos pirmyn atgal, kaip ir daro dauguma vienuolyno gyventoju.Stai cia ir prasidejo juodosios savaites.

Pirmadieni 5:00 ryto islekiau i rytine malda ir jai ipusejus, susigriebiau, kad palikau bliudelius namuose, o valgyti mes einame is karto po maldos. Kadangi po pinigu dalinimo puse “besimeldzianciuju” varo is sventyklos velniop, si karta su jais islekiau ir as. Buvo dar tamsu ir velniskai salta. Pameles uzropojau i kalna (mano kaimas randasi 10 minuciu kelio i kalna nuo vienuolyno), pagriebiau maiseli ir susinervines islekiau atgal.

Ar jie anksciau baige malda ar as pernelyg letai ejau, bet grizes radau jau besibaigiancius pusrycius. Isipyliau sriubos, nuciupau salta bandele ir piktai sugrudau maista.

Nuo tos savaites pradzios, meistras, kuris jau ir pries tai pora savaiciu nekreipe i mane jokio demesio pradejo dingineti, karts nuo karto pasirodydamas su cigarete dantyse. Po pietu, Wusengai (jo mokiniai), kurie turetu mane mokinti atnese man, kazkur issiversta i anglu kalba, uzrasa “do as you like” ir nuo to mometo as jiems nustojau egzistuoti. Kadangi meistras eme dingineti, tai jie irgi nelkabai uoliai eme lankytis trenitruotese. Minusineje temperaturoje ir taip reikia nemazia valios, kad treniruotis, o dar kai matai “broliu palaikyma”, entuziazmas krenta momentaliai ir reikia velnisku pastangu. Sukandes dantis ir uzsispyures kaip asilas kartojau tai ka ismokau (beje irgi beveik be jokios pagalbos) ir stengiausi nepasiduoti nevilciai. Beje, tai pastebejo keletas vienuolyno gyventoju ir per trecius asmenis isgirdau apie save geru zodziu, tai siek tiek gelbejo, bet vistiek vis sunkiau daresi lipti is lovos ir ropoti i vienuolyna, kad treniruotis saltyje vienam.

O likimas igavo pagreiti ir zaide su manimi toliau. Po poros dienu uziskimso unitazas. Tai kazkos normalus reiskinys vietiniame kaime, tai vyksta nuolat ir pas visus, bet as to, is pradziu, nezinojau. Likau be tualeto. Jau dvi savaites kaip jis stovi uzsikimses. Tiketis pagalbos labai sunku, be to man jau eme degti visai kiti reikalai – i pabaiga ejo mano viza ir tai mane state i labai keblia padeti. Emiau kas diena slifuoti misterio Wongo ofisa.

MIsteris Wongas, tai toks tipinis sovietinis valdininkas, grojantis kazkokiu styginiu kinisku instrumentu, geriantis arbata ir malantis s….. Savo realiame ofise (Shaolin International Department)  jis nesedi, nes “ten per salta”, bet tame ofise niekas jums nepasakys, kad jis sedi siltose patalpose uz 50 metru. Tai issiaiskinau netycia sugaves ji valgykloje, kur jis prisikroves bandeliu nere laukan, atgal i savo ofisa. Taigi, misteris Wongas jau geras tris savaites man pudrino smegenis, kad vizos reikala jis sutvarkys ir dave suprasti, kad jo paslaugos kainuos apie du simtus doleriu. Veliau issaiskejo, kad reikia registracijos pazymos is policijos, kuria mano namo seimininkai jau daro antra menesi ir po siai dienai jos nepadare. Prasidejo juodas tampymasis po policijas ir misterio Wongo ofisa, nesibaigiantys skambuciai, kurie greitai sunaikino mano telefono saskaita, bei vis blogejantis mano miegas. Svolacius, kuris man privalejo padaryti registracija kazkur isvaziavo, o  susiktas mentas, kuris atsakingas uz situos popiergalius niekada nebuna darbe. As jo tykojau ir rytais ir po pietu, perdavinejau telefono Wongui,. kad jis jiems aiskintu ko man reikia, ir dar pries tai vazinejau su svolaicium is mano namo su kazkokiu hieroglifu pripaisytu lapeliu. Viskas veltui. Situacija blogejo kas diena, liko truputeli daugiau nei dvi savaites iki vizos pabaigos, o as beviltiskai beldziuosi i policjos duris. Be to, treniruotese visiska neviltis, salta, unitazas plaukia, kambary eme kauptis dregme ir blogas kvapas…

Uzsedau Wongo ofisa. Jis, kaip ir buvo galima tiketis, tempe iki paskutines sekundes,  o tuomet pareiske, kad yra zmogus, kuris gali pratesti viza trim menesiams uz 300 doleriu. Apie mazesne suma net girdeti nenorejo, nors vizos man reikia ne trim, o keturiems menesiams ir jis tai zinojo. Velniai nemate, sutarem pirmadieni ryte. Zmogus aisku neatvyko. Antradienio ryte as jau tryniausi prie ofiso ankscau nei pasirode pats Wongas. Zmogus, pasirode besas kazkoks zulikas, pareiskes, kad uz 300 doleriu jis man prates viza vienam menesiui, o Wongas ijunges globejiska veida pasake, kad daugiau as nieko negaliu tiketis, nes neva mano viza kazkokia bloga. Pabandykit tai isivaizduoti bendrame situacijos fone, kai mane jau realiai valde panika.

Paraleliai tariausi su Hatciku Ukrainoje, bei De Yango sporto mokykla Deng Feng kaimelyje. Is De Yango mokyklos gavau vemti vecianti atsakyma apie tai, kad  neva rytu europieciams sugrieztrintos salygos ir, kad man tikrai niekas negales padeti, tiktai jie, bet uztai reikes sumoketi 1000 euru. Komentaru cia nereikia.

Pries pora dienu jau buvau gaves atsakyma is Hatciko, kad yra kita galimybe, kuri man atseis apie 450 euru, bet reikia vykti i Harbina (miestas Kinijos siaureje, prie Vladivostoko; apie 2000 kilometru nuo Shaolino) ir, kad reikia skubeti, nes prasideda Naujieji metai ir visi traukiniu bilietasi dingineja tiesog ant akiu, kas beje visiska tiesa. Antradieni ryte, palikes Wongo ofisa, grizau namo, persirengiau ir isvaziavau i Harbina. Dar Deng Feng kaime mane sulaike Anios is Hainnane salos (Hatciko drauge) skambutis, pradziugines tuo, kad visgi vistiek reikes prakeiktos registracijos, kuria jau visa menesi as bandau gauti ir man nieko nesigauna. Prasidejo reali panika. Ka daryti? Ar skubiai bandyti atsiimti is Shaolino pinigus, ieskoti pigesnio skrydzio ir mauti is Kinijos ar visgi bandyti dar karta.

Policijoje nuskambejo tas pats atsakymas kaip visada “rytoj”, be to, su tokia atsainumu, kad tai buvo galima lengvai isversti “duok man 100 baksu arba dink is cia von”. Rytojaus ryta pagriebiau svolaciu is mano namu, sedome i masina ir atlekeme i policija. Tris pacukeliai, matomai ka tik baige polcijos akademija ar kita panasia istaiga, pamate “laoway” (cia mano mikimauzinis vardas) eme demonstruoti kokie jie kruti ir visaip makstintis, daryti smugius i ora, traskinti kaulais, vienu zodziu, demonstruoti kokie jie idiotai, o del registracijos, tai savaime aisku “rytoj”. As jau buvau pajuodes nuo nevilties ir man nuo ju SOU realiai daresi bloga. Is vakaro man dar karta buvo paskambinusi Ania kuri pasake, kad jei negausiu, vaziuociau be registrcijos, kad lyg sutvarkys ir taip.

Isejome is Policijos, paprasiaus svolaciaus, kad mesteltu pora kilometru iki autobusu stoties. Bliamba, mes gyvename viename name, jis atsakingas uz registrcija, rytas, salta, pora kilometru! Eme rangytis kaip zaltys, kazka miaukseti, bet mane jau buvo uzklinine ir as nustojau cackintis su sitais aborigenais, isedau i masina ir be jokiu tralialia sakau “zuo Deng Feng” ir buvau pasiruos ciupti uz vairo, jei jis bandys sukti ne ten. Jis dar bande kazka mykti, bet tada parodziau jam, kad duosiu juaniu. Nuveze. Atvaziavau tiesiai i beisvaziuojanti autobusa. Istraukiau 10 juaniu svolaciui, o tas, kad uzbliaus ozio balsu kazka uauaauuua. Pasakiau “eik tu n…….”, uztrenkiau duris, nusipirkau bilieta ir isokau i autobusa. Maciau ji siandiena, nesisveikina, o as demonstratyviai isrekiau jam i veida “ni hau!”.

Zinojau, kad galiu negauti bilietu ir bet kuriuo momentu strigti kazkuriame keliones taske, bet nusprendiau nesukti del to galvos nes vistiek nieko negaliu pakeisti ir emiausi skaityti Omaro Chajamo “Rubajatus”, kuries man i kelione idave Evelina. Aciu tau. Velniskai mane pralinksmino Chajamas ir jau greitai as issiepiau ir net emiau juoktis. Kelione ejo sklandziau nei galejau tiketis. Po dvieju valanadu atvaziavau i Chenzhou ir jau po 25 minuciu sedejau traukinyje i Pekina. Penkios valandos i Pekina praleke smagiai, nes skaiciau ir net mintinai mokiausi linksmas Omaro Chajamo izvalgas apie nuo religijos perdziuvusius mulas ir vynu permirkusi poeta, uzduodant retorini klausima ” tai kas visgi pirmesnis uzsidegs nuo pragaro liepsnu”.

Atvaziaves  i Pekina, miesto autobusu pervaziavau i kita traukiniu stoti ir gavau bilieta i naktini traukini. Miesto autobuse pasiziurejau smagu filmuka apie tai kaip kontrolieriai grazina pamestus daiktus issiblaskiusiems Pekino gyventojams, pasizvalgiau pro langa, stebedamasis Pekino vaizdu – efektingas miestas, statybu mastabai daro ispudi. Beje, Pekino transporto sistema labai moderni,

visiskai nenusileidzia Barcelonai – didele autobus dalis naujuteliai su televizoriais, metro is viso fantastiska, tokios net Europoje nera.

Vienu zodziu, labai modernu, kaip beje ir naujuteliai Kinijos traukiniai, vaziuojantis 250 – 390 km/h greiciu. Iki naktinio traukinio turejau tris valandas; nusprendziau rezervuoti hosteli rytdienai bei pavalgyti. Pekine yra hostelis, vadinasi “365inn”, tai geriausias hostelis koki teko kada matyti. Lovos kaina nakciai tik 45 jauniai (dideliame keturvieciame kambaryje), o hostelis, neskaitant nemokamo interneto, klasisko baro, laisvai angliskai snekancio personalo, irengtas geriau nei daugelis Ispanijos 4 zvaigzduciu viesbutciu. Rezervacija praejo sklandziai, be galo maloniai paplepejau su recepcijos darbuotojais ir nuejau uzkasti i salia esancia jaukia kavinuke.

Vietu nebuvo, bet prie savo staliuko mane prieme pagyvenes svedas. Greitai ant stalo atsirado litrinis alaus butelys (po pusantro menesio pertraukos as gavau alaus!) ir mano nuotaika eme kilti sekundemis. Svedas pasirode besas neblogas prieplauka – mazdaug 60 metu vyras, keliaujantis i Sanchaju, su palapine! – ir mes gan smagiai ememe pliurpti, kol, imu girdeti sena gera suda. Dede is Svedijos man ima suokti apie suknista Zeitgeistine samokslo teorija, apie pinigus spausdinmancius bankus, apie spekuliacija… Na jau ne, pagalvojau, uzteks buti tolerantiskam ir reziau: – Suprantat, man visiskai neidomu kiek ir kas uzdirba, man nesvarbu ar jie turi milijona ar 10, as tingiu skaiciuoti svetimus pingus, be to, mes gyvename visiskai skirtingose gyvenimo plotmese – as ieskau meiles, na dar, zinoma, vyno (Chajamas padare savo) ir stengiuosi nesvaistyti laiko veltui sukdamas galva del praeities arba ateties, taip sakant, gaudau si momenta, tik sia laimes minute, ir nuo to, kad bankas isskausdins milijarda vietoj milijono man nei silta nei salta. Svedas eme atsiprasineti, tvirtinti, kad jis eme sneketi apie sitas samokslo teorijas tik todel, kad nesenai skaite idomia knyga apie tai, atsakiau, kad kiekvienas laisvas siame gyvenime daryti tai ka nori -vieni skaiciuoja svetimus pinigus, o kiti gera vyna ir mylisi. Tegul renkasi jis pats. Paspaudziau jam ranka ir palinkejau geros keliones i Sanchaju. Palikau ji suglumusim, bet gal tai jam , bent ant senatves sustatys smegenis i vieta. Nusispjoviau ir nulekiau i traukini stoti.

Traukinyje tarp vienu i kitas atsuktu sedyniu buvo staliukai, o stiurdese pasiule alaus. Vaziuoti 10 valandu, visa nakti, tai kaip ir nekilo abejoniu. Priesais prisedo du pusamziai kinai, is kuriu vienas, pasirode besas Harbino Universiteto destytojas (desto marksizmo istorija (: ), mokantis angliskai, ir mes ememe lupti alu. Kinai momentaliai nusigere ir toliau alus man buvo grieztai perkamas, nes vaisina jie. Kinai pasirode besa “negudrus”, bet stalas greitai apaugo skardnemis ir kalmaru kojelemis, nuotaika vis gerejo ir gerejo ir as, pamacintas siom gerybem, uzgiedojau ditirambus nuostabiajai Kinijos tautai ir jos svetingumo tradicijas, visai pamirses apie nesenas patirtis. Buvo gerai. Apie 4:00 mes visi smagiai nuluzome. Harbine atsiduriau 7:00 ryta (per maziau nei para iveikes kone 2000 kilometru). Oro temperatura -20, bet miestas man patiko is pirmo zvilgsnio – ledines skulpturos, tvarkingai vaziuojancios masinos, dumyjantis lauko pardaveju prekystaliai, sniegas. Taxi pristate i viesbuti, kurio pavadinimo natsimenu, ir prasidejo ilgas ir nuobodus dokumentu tvarkymas, uztrukes 10 valandu. Pro langa stebejau uzsnigta miesta ir galvojau, kaip gera buti siaureje, sios uzsnigtos gatves bei baltom kepurem pasipuse kioskai, santurus, “garuojantys” siaurieciu veidai, viskas dvelkia ramybe ir mane apeme poetiskos aliuzijos apie salti, kuris pavercia siaurieciu sirdis taisiklingais lediniais kristalais ir nors tai netikras brangakmenis, bet visgi jo astrios briaunos ir spindesys turi ne maziau zavesio ir grozio uz bet kuri pasaulio deimanta. Vienu zodziu, issilydziau. Gera buvo stebeti tyliai snekancius zmones, svaru ir tvarkinga miesta. Siaure ji visur siaure. Praleisiu ilga pasakojima apie dokumentu tvarkyma ir apie kvaila komedija primenancius kinieciu “mafukus”, kurie galvoja, kad kazkas is ten sedinciu nesupranta ju aferu, bet negaliu nepamineti smagios kompanijos is buvusios TSRS – kirgize (beprotiskai grazi), azerbaidzianietis (Ostapo Benderio prototipas), gruzinas (tvirtino, kad per paskutinius metus, kartu su keturiais draugais isgere 1,5 tonos gryno spirito, uzsilikusio po pilstuko gaminimo), tadzike (musulmone, nevalge kiaulienos), viena ruse (ieskanti gyvenimo sponsoriaus), ukrainiete (atrodanti kaip heroje – narkomane is Tarantino filmu; aprengta ryskiom oranzinem, salotinme, geltonom spalvom, su akiniai nuo saules, priklijuotais, gelytemis ispuostais nagais, bet nepaisant visko faina ir linksma klubu megeja, susitariau uzvaziuoti pas ja i Pekina (: ), rusas (islake apie du litrus degtines ir neatrode labai girtas) ir as (lietuvis). Na turbut nereika sakyti, kad mes nulekeme pavalgyti ir isgerti ir, kad traukinyje atgal liudna nebuvo – pagrindinis veikejas buvo azerbaidzianietis Edikas.

Traukinyje grieztai nerumoka, bet Edikas sugebejo “ikalbeti” tris restorane dirbancias kiniukes, kad jam leistu rukyti, galiausia atejo apsaugine, bet ir ta buvo “uzvartyta zodziais”, as stebejau ir netikejau savo akimis. Veliau pasirode pusgirtis kinas, kuris bande suvaidinti policininka, bet vaikinui visai nepasiseke. Po neilgo Ediko monologo jo veidas istiso, veliau jis buvo kuo gryniausiai “iskratytas”, istraukti jo pazymejimai ir pademonstruota, kad jis joks ne policininkas, ko pasekoje “nepolicininkas” gera valanda mus girde alumi ir maitino kiniskais “Pringles”, na Edikas, kad nepasirodytu maza, dar pavaike ji po traukini pasneketi su ivairiom “Ediko draugem” is ko mes iki asaru prisijuokem, juokesi net aplinkui sedeje kinai, o poros vagonu demesys buvo nukreiptas i musu kompanija. Idomiausia, kad ir kinui patiko, kad is jo daro kvaili. Esme ta, kad azerbaidzianietis kiniukams pripute arabu, kad jis traukinio savininko draugas ir panasiai. Padariau isvada, kad kinai visgi nelabai protinga nacija. Galiausiai, rusas gan tyliai ir santuriai “sutraiske” litrini degtines buteli, (pries tai nakti jis taip pat pasielge su kitu litru) ir is kazkur atrades dar viena ruse dingo, gruzinas su azerbaidzianieciu eme sneketi apie kazkokius mafiozinius reikalus, atrado bendru zydisku pazinciu (pradejo aisketi, kad ir pats azerbaidzianietis lyg ir zydas, is tikruju), rusele iniko i Paulo Coelo, tadzike susirgo, mes su ukrainiete del viso pikto sutarseme kilograma labai mazu mandarinu ir uzmigome.

Pekina pasiekeme apie vidurnakti. Visi greitai issivazinejo po namus, o man reikejo nusipirkti bilieta rytdiena i Chenzhou. Naktis, visi langeliai uzdaryti, isskyrus pora esanciu lauke, prie kuriu vaizdas primine sovietiniu filmu siuzetus, kai minia verziasi i teatra, o liko tik trys bilietai – kinai uzgule langelius, kazkokia moteris, mojuodma bilietu, klyke ant kasininkes , vyriskis periodiskai mojavo simtine, visi baisiai sunerime, stumdosi,rekia (esme ta, kad prasideda Naujuju metu karstine ir bilietu i traukinius nebera). Mane, ko gero, isgelbejo tai, kad as uzsenietis ir visai nesunkiai prasiyres per minia bei nustumes viena apnaglejusi kina (juos reikia stumdyti ir drausminti, nes dalis ju grynos bezdziones) isdroziau “Y dzang phiao ciu Zhencghou” del tikrumo prie stiklo prilipdziau vakarykti bilieta, kad tikrai suprastu kur man reikia. Kasininkas kazka pasijuoke ir pasitares su bendradarbe atsake angliskai “the last one” (:

Veliau mane bande prigriebti keleta spekuliantiniu taksistu, bet as atstovejau ilga eile prie oficialiu taxi ir sekmingai pasiekiau savo hosteli.

Pernakvojau jau minetame hostelyje o kita ryta isbildejau atgal i Shaolina. Mano nuotaika aiskiai pagerejo, o traukinyje apeme filosofines svajones apie gyvenima, apie sia kelione (beveik 4000 kilometu per dvi paras), apie Omara Chajama, Zetgeist propogandos pagrauzta sveda, apie tai, kad visgi man patinka zmones is buvusios TSRS, apie tai, kad kinai visgi kvailoki, o svarbiausia iskilo klausimas – ar as kazkieno kito, ar savo kelyje, svajoneje, pasaulyje, zaidime, vadinkit tai kaip norit, bet sneku apie pacia daiktu esme – lele as ar lelininkas ir prisiminiau Omaro Chajamos zodzius “ir buk patsai savimi, kol dar turi jegu.” Nuosirdziai tikiuosi islaikyti savo linija ir daugiau nebepasiduoti panikai, o kaip bus paziuresime (:

Taigi, jau pora dienu kaip sedziu Shaoline. Problemos niekur nedingo – vizos as vis dar neturiu, unitazas neatsikimso, registracijos nera, meistras neribotam laikui isvaziavo svesti Naujuju metu, salta, interneto kavine pilna dumu, as beveik nebeturiu pinigu, bet yra vienas didelis pasikeitimas – mano nuotaika gera ir as sypsausi ((:

 Nuo tokio ilgo laisko baigia sustingti rankos, o klaviaturos klavisai skausmingai bado pirstus. Tikiuosi jums bus idomu paskaityti (:

Iki

Dengfengas:

deng-feng-8.jpgdeng-feng-9.jpgdeng-feng-10.jpgimg_1258.jpgimg_1260.jpgimg_1261.jpgimg_1383.jpg

2011 Sausis 27, 11:53 am

Trecia para nera karsto vandens. Kinai vis kazka krapsto, bet ne velnio jiems nesigauuuuuna. Nuvaziavau i Deng Feng ir nusipirkau raudono  vyno buteli. Dave persvieciamame maise, ko pasekoje, man lipant atgal i Shaolina, zmones dziaugesi, kele nykscius i virsu ir sypsojosi. Turbut jie seniai to lauke, gal kas net yra sukirtes lezybu “kada tas “laoway” prades gerti”.

Gan mikliai nugeres puse butelio, supratau, kad kraujas kraujagyslee irgi bus uzsales, del ko taurusis skystis negali pasiekti galvos smegenu receptoriu ir cia pat griebiausi antrosios puses.

Mano rankos man tapo svetimos, tai kazkokie lediniai stagarai, galintys atlikti tik pacius nesudetingiausius judesius, mintys tapo plkesnes uz aplinka, o siandien, dangus nusileido zemiau nei visada ir savo pilkuma apglobe jau ir taip neryskiaspalvi kalnu peisaza, tik kur ne kur, tartum neatsargus dailininko potepiai, smezuoja tamsus kazkokiu medziu vainikai. Netgi sunys kazkur dingo ,o pauksciu lizdai, kaip niekad, atrodo nepadoriai nuogi tarp pliku saku.

As uzsalau, as nieko nebejauciu, as tapau ledinis. Nuo siol man nebebaisi senatve ir jokios ligos, mano akiu spindesys amziams iskaltas lediniame veide; maloni melsva spalva puikiai deres prie pavasarinio dangaus, o paukciai papuos ledinius plaukus mazais baltais debeseliais. As tapau amzinaja Shaolino vienuolyno legenda – “uzsales kovotojas” (pasakos, kad jis buvo toks staigus ir galingas, kad Dievai issigande paverte ji lediniu ir snekes, kad “jis” viena diena vel sugris pas mus, kad amziams atnestu zemei taika ir ramybe). Jus, visi mane pazinoje, tapsite garsiais zmonemis, jusu atsiminimu pagrindu bus isleistos knygos, susukti dokumentiniai filmai, o naujieji jaunosios kartos “maistautojai” sugros apie tai ne viena daina.

Aleliuja, broliai ir seserys!

Interneto kavine:

interneto-kavine-1_0.jpginterneto-kavine-5.jpginterneto-kavine-6.jpg

Šaolino kasdienybė:

shaoling-kasdienybe-1.jpgshaoling-kasdienybe-3.jpgshaoling-kasdienybe-4.jpgshaoling-kasdienybe.jpg

kategorija: