Verdančiame puode nėra šaltos vietos.

Varlė šokinėja, bet iš krepšio neiššoks.

Gero pokalbio metu pasakoma ne viskas.

Nagingas meistras nepalieka pėdsakų.

Kas neišreiškiama žodžiais, neišsenka veiksme.

Pasemsiu vandens ir mėnulis bus tavo rankoje. Prisiliesiu prie gėlių – aromatas persmelks tavo drabužius.

Kai ieškai ugnies, randi ją kartu su dūmais. Kai semi vandenį iš šulinio kartu išsineši ir mėnulį.

Dešimt metų negalėjau rasti kelio namo, o dabar pamiršau iš kur atėjęs.

Upelio čiurlenimas naktį tampa garsesnis. Kalnų spalvos saulėlydį tampa ryškesnės.

Ten kur neprasiskverbia nei šviesa, nei tamsa, visur tik puikus vaizdas.

Aš visiškai nusinėriau savo odą. Liko vien tik tikroji esatis.

Susitinku su juo, bet nežinau kas jis. Kalbu su juo, bet nežinau jo vardo.

Kvailai užsispyręs – užsispyrusiai kvailas.

Atviros kalbos geriau nei nuraudęs veidas.

Įniršęs kumštis nesmogia besišypsančiam veidui.

Groti fleita be skylių sunkiausia.

Trys žmonės įtikina, kad vėžlys – tai vėžlys.

Tirštas rūkas neslepia gėlių aromato.

Geras prekeivis slepia savo turtus ir atrodo esąs elgeta.

Viršuje – nei gabalėlio čerpės, kad pridengtų galvą. Apačioje – nei lopinėlio žemės, kad pastatytų koją.

Prireikia lūpoms, kad panorėtų papasakoti – kalba miršta.

Prireikia protui suprasti savo ištakas – mintis miršta.

Kada geras žmogus skleidžia melagingą mokymą, jis tampa tikras. Kada blogas žmogus skleidžia tikrąjį mokymą, jis tampa melagingas.

Saulė ir mėnulis negali to apšviesti visiškai. Dangus ir žemė negali to padengti visiškai.

Medžiojantis elnią nemato kalno. Aukso medžiotojas nemato žmonių.

Dangaus dievybėms, mėtantiems gėles, nėra kur eiti. Netikintiems, norintiems pažiūrėti, nėra į ką žiūrėti.

Slyva pareitais metais, gluosnis šiais: jų spalvos ir aromatai vis tie patys, kaip ir senovėje.

Laukinė antis neturi ketinimų palikti pėdsakų vandenyje. Vanduo neturi ketinimų išlaikyti anties atvaizdo.

Nudžiūvęs medis, išsiskleidusi gėlė: toks pavasaris už šio pasaulio ribų.

Mano juoko banga drebina ir Dangų, ir Žemę.

Bekraštės erdvės amžinybė: viena mėnulio ir vėtros diena.

Kai atidaroma sūdytos žuvies bačka, aplinkui zvimbdamos skraido musės. Kai bačka ištuštinta ir išplauta, ji tyliai guli pavėsyje.

Yra tokių, kurie būdami kelyje, neišeina iš namų. Ir yra tokių, kurie palikę namus, nebūna kelyje.

Išsiuvinėtas kilime antis galima parodyti kitiems. Tačiau adata, kuria jos buvo siuvinėjamos, be pėdsakų dingo iš kilimo.

Priešais mano langus visada vienas ir tas pats mėnulis. Tačiau sužydės slyvos -  mėnulis jau kitas.

Ramybei ir susikaupimui nereikalingi kalnai ir vandenys. Kai sąmonė miršta, net ugnis suteikia vėsą.

Kada tu įkvėptas, įsikvėpk dar daugiau. Ten kur nėra sudvasinimo – ten yra dvasingumas.

Neieškok plaukų ant vėžlio kiauto ir ragų ant kiškio galvos.

Tiesa nepaslėps melo. Kreiva nepaslėps tiesaus.

Prasčiokai ir išminčiai gyvena kartu. Drakonai ir gyvatės gyvuoja vieni šalia kitų.

Kad parašytum tokias eiles, iš pradžių reikia turėti tokią širdį. Kad nutapytum tokį portretą, reikia pradžioje suvokti tokį pavidalą.

Nepaimti to, kas padovanota Dangaus, vadinasi save nubausti. Neveikti kuomet ateina laikas, vadinasi save pražudyti.

Kalba – netiesa. Tylėjimas – melas. Už kalbos ir tylėjimo ribų yra išeitis.

Baltų debesų tirštumoje nematyti baltų debesų. Upelio čiurlenime nesigirdi kaip čiurlena upelis.

Aklumas – regėjimo aiškumas, kurtumas – klausos aštrumas, pavojus – tai ramybė, sėkmė – tai nelaimė.

Pavasario dieną, mėnesienos naktį varlės kvarkimas apima visą pasaulį ir suvienija visus į vieną šeimą.

Yra kažkas, egzistuojančio dar prieš Dangų ir Žemę, neturintis formos, paskendęs tyloje. Tai – visų reiškinių valdovas kuris nepaklūsta metų laikų kaitai.

Kada ateis didžioji mirtis, gims didysis gyvenimas.

Kur daug molio budos dideli. Giliuose vandenyse laivai dideli.

Norint persikelti per šį šurmuliuojantį pasaulį, reikia žinoti kelią. Norint paskirti vaistą, reikia žinoti ligos priežastis.

Be kampainio ir skriestuvo nepastatyti kvadratinio ir apvalaus. Be gulsčiuko nenustatysi kreivo ir tiesaus.

Virš šakų neturinčių pumpurų suka auksiniai feniksai. Po medžiu, nemetančiu šešėlio, vaikštinėja jaspio drambliai.

Viena strėlė numuša vieną erelį. Dvi strėlės – tai jau per daug.

Kelyje nėra pramintų takų. Tas, kas juo eina, vienišas ir pavojuje.

Kai kyla viena dulkelė, joje telpa visa žemė. Kai skleidžiasi viena gėlelė, pražysta visas pasaulis.

Kai medis džiūsta, lapai krenta.

Gaudamas pamokymus tu turi suvokti jų ištakas. Nematuok jų savo nuosavais matais.

Pasijudink – atsiras šešėlis. Suvok – gims ledas. Tačiau jei nejudėsi ir nesuvoksi, neišvengiamai atsidursi laukinės lapės oloje.

Tas, kas sėdėdamas ant tigro kaklo griebiasi už tigro uodegos, netinka net į mokinius. Kai jaučio galva dingsta ir pasirodo arklio galva – tame nėra nieko nuostabaus.

Kur baigiasi minties keliai – ten pradėk stebėti. Kur žodžiai baigia išreikšti – ten pradėk mąstyti.

Tvirtinimu nieko negalima patvirtinti. Neigimu nieko negalima paneigti.

Auksinis Buda nepersikels per lydymo katilą. Medinis Buda nepersikels per ugnį. Molinis Buda nepersikels per upę.

Viso pasaulio nepaslėpsi, tolima ir artima vienas kitą išryškina, praeitis ir dabartis aiškiai skiriasi.

Vienoje frazėje – gyvenimas ir žūtis, viename poelgyje – laisvė ir vergovė.

Švento kalno viršūnėje žolės auga be šaknų. Nežinodamos apie pavasario vėtrą, gėlės žydi auga savaime.

Dešimtyje pasaulio ribų nėra sienų. Keturiose tvirtovės sienose nėra vartų.

Jis nebūna šešėlių pasaulyje įkvėpdamas. Jis neprisiliečia prie daiktų pasaulio iškvėpdamas.

Kiekvienas balsas – Budos balsas. Kiekviena forma – Budos forma.

Mano kelias tęsiasi už dangaus žydrynės krašto, ten, kur balti debesys nesustabdomai plaukia.

Pas gerą kalvį susikaupia kalnai neapdirbtos geležies. Prie gero daktaro durų renkasi minios žmonių.

Priimk aklumą kaip ryškų regėjimą, o kurtumą kaip aštrią klausą. Suvok pavojų kaip ramybės pažadą, o sėkmę – kaip nelaimės pranašą.

Ieškoti išminties ne savyje – štai kvailumo viršūnė.