Apspjaudytas išdavikas

Tai šekspyriška intriga viduramžiškoje scenoje su narsiu kareiviu ir parsidavėliu politiku. Tai ne Holivudo filmas, bet istorijos epizodas, šiandien jaudinantis milijardą žmonių.

Ant Vakarų ežero kranto netoli Guangdžou miesto Kinijoje stovi šventykla, skirta generolui Yue Fei. Viduje yra įspūdingas karžygio kapas, prie jo – suklupusio premjeo Qin Hui statula. Greta premjero žmona ir du rūmininkai. Tos figūros kriptoje besiilsintį generolą meldžia atleidimo. Bet nesulaukė jo atleidimo per beveik tūkstantį metų ir kiekvienas kinas, atėjęs į šventyklą, spjaudydavo į statulas. Higienos sumetimais valdžia neseniai uždraudė tokią praktiką, bet Qin Hui asmenybė ir toliau yra išdaviko simbolis.

Todėl nestebina sujudimas, kurį sukėlė informacija, kad 2006 metų pabaigoje galbūt atrasta vieno juodžiausių veikėjų Kinijos istorijoje kapvietė. Archeologai, vykdydami kasinėjimus Nankine, aptiko kamerą, kurioje rado tris karstus. Mokslininkai mano, kad greičiausiai ten palaidotas Qin Hui, ten taip pat gali būti šeimos narių palaikai. Kapvietėje rasti daiktai galbūt suteiks ką nors nauja istorikams apie Qin Hui organizuotą sąmokslą, kuris pražudė generolą Yue Fei.

Džurdžėnų raitelių baubas

Dar anksčiau negu įvyko sąmokslas, Vidurio valstybę iš Mandžiūrijos užpuolė klajoklių džurdžėnų gentis. Priešai greitai užėmė Kinijos šiaurinę dalį, o 1127 metais ir sostinę Kaifengą. Į užkariautojų rankas pateko senasis imperatorius Huizongas, jo sūnus sosto įpėdinis ir trys tūkstančiai aukšto rango valdininkų, tarp kurių, manoma, buvo ir Qin Hui. Grobis ir belaisviai buvo pasiųsti į šiaurę, o džurdžėnai toliau grobė kinų žemes.

Tuo kritišku momentu Kiniją faktiškai ėmė valdyti iš liaudies kilęs karys Yue Fei. Kariauti išėjo 1122 metais, būdamas devyniolikmetis. Išsiskyrė drąsa ir gabumais, todėl žaibiškai iškilo. Didžiausias jo pranašumas buvo mokėjimas kautis vyras prieš vyrą, to jį išmokė vienuolis iš Šaolino.

Pasinaudodamas mūšiuose įgyta patirtimi Yue Fei modernizavo jam žinomą Rytų dvikovą, kuria grindė naujokų mokymą. Jo vadovaujami daliniai pagarsėjo narsumu ir kovingumu. 1128 metais kinai prarado Hangdžou miestą, kurį imperatorius buvo paskelbęs laikinąja sostine. Su savo rūmininkais jis pasitraukė į pietus. Visiškas pralaimėjimas atrodė nebeišvengiamas. Tada valdovas paskyrė Yue Fei vyriausiuoju vadu.

Jaunasis generolas jau turėjo kovingus dalinius. Turėjo ir planą, kaip kovoti su nenugalima džurdžėnų kavalerija. Apginklavo savo kareivius kardais su kabliu užsibaigiančia geležte; kablys buvo užaštrintas iš vidinės pusės. Toks ginklas puikiai tiko arklio čiurnikauliams perpjauti. Nuo sutrypimo kinų pėstininkus saugojo specialūs skydai. Apginkluoti ilgomis ietimis, kovojantys tankiomis gretomis, generolo pavaldiniai tapo rimtu priešu užpuolikams.

Kinai pradėjo vieną po kito laimėti mūšius ir atkovoti prarastas žemes. Yue Fei pulkai jau priartėjo prie senosios sostinės Kaifengo, kur, pasak kinų šaltinių, 800 kareivių sutriuškino 500 tūkst. džurdžėnų kariuomenę. Tą jėgų santykį bus gerokai padidinęs kronikos autorius, bet tai nekeičia fakto, kad karo laimėtojai pasikeitė. Per dešimtį metų talentingasis generolas vadovavo daugiau kaip šimtui mūšių ir susirėmimų ir nė karto nepralaimėjo. Pelnė visuotinę pagarbą ne tiktai dėl karinių pergalių, bet ir dėl to, kad pavaldinius laikė tokia tvirta ranka, jog šie niekada nedrįso plėšti civilių ar net atimti maisto, kaip buvo įprasta anksčiau.

Tačiau kuo arčiau pergalė buvo kare, tuo labiau silpnėjo Yue Fei padėtis imperatoriaus rūmuose. Tai vyko daugiausia Qin Hui dėka. Jis neaiškiomis aplinkybėmis pabėgo iš džurdžėnų nelaisvės ir netrukus tapo ištikimu imperatoriaus Gaozongo tarnu. Žaibiškai kopė karjeros laiptais ir 1138 metais pasiekė pirmojo ministro postą. Savo politinėje programoje Qin Hui ragino kuo greičiau baigti karą skelbdamas pacifistinį šūkį: “Šiaurę šiauriečiams, pietus pietiečiams.” Tačiau jo grupuotė ilgai kovojo su stipria galutinės pergalės šalininkų partija. Premjeras šalindavo priešininkus melagingai kaltindamas, suimdamas, nesąžiningais procesais ir egzekucijomis. Kinai istorikai iš tų įvykių daro vieningą išvadą: Qin Hui buvo džurdžėnų agentas, gaunantis iš jų atlygį.

Kita vertus, visiško klajoklių sutriuškinimo perspektyva galėjo nedžiuginti paties imperatoriaus. Galutinės pergalės atveju iš nelaisvės būtų grįžęs jo tėvas ir brolis, turintis pirmumo teisę į sostą. Nerimą dar kurstė ir didėjantis generolo Yue Fei populiarumas. Baigęs triuškinti imperijos priešus šlovingasis karvedys būtų galėjęs pats panorėti sosto.

Dvylika lemtingų įsakymų

Šiandien sunku nustatyti, kas inicijavo sąmokslą prieš kariuomenės vadą, – imperatorius ar premjeras? Bet kuriuo atveju monarchas neprotestavo, kai Qin Hui 1141 metais nusiuntė Yue Fei dvylika įsakymų su Sungų dinastijos antspaudu nutraukti kovas ir grįžti iš fronto. Kai vadas pasirodė rūmuose, buvo suimtas. Kad ir kaip stengėsi du Qin Hui patarėjai, nepavyko surasti jokio pagrindo Yue Fei suėmimui pateisinti.

Premjeras vis tiek susidorojo su didvyriu. Pasak vienų šaltinių, įsakė kalėjimo sargams nunuodyti generolą, pasak kitų, Yue Fei buvo pakartas 1142 metais. Kinijos gyventojai neprotestavo. Nesipriešino ir skubotam taikos sutarties pasirašymui su džurdžėnais, kai agresorių rankose buvo palikta didelė Kinijos teritorijos dalis. Be to, imperija įsipareigojo mokėti metinę duoklę: 250 tūkst. uncijų sidabro ir 250 tūkst. ritinių šilko. Tai reiškė, kad didelė civilizuota valstybė sutiko smukti iki primityvių klajoklių vasalo vaidmens. Yue Fei nepamiršo tik kalėjimo sargas Kui Shun, kuris pavogė vado kūną, palaidojo, o ant kapo pasodino du mandarinų medelius, kad jį būtų galima rasti.

Tik Gaozongo įpėdinis, imperatorius Xiao Songas, visiškai reabilitavo generolą. Taip pat įsakė perkelti vado palaikus į jo garbei pastatytą šventyklą. Kad teisingumas triumfuotų, ten suklupdė ketvertą asmenų, atsakingų už generolo mirtį. Klūpėdami prie jo karsto, po mirties atlieka deramą bausmę.

Osvaldas Aleksa

lzinios.lt

kategorija: