Iki šiol Kinijos sostinė mūsų vaizduotėje dažniausiai keldavo asociacijas su imperatoriškojo „Uždraustojo miesto“ rūmų kompleksu, jo pietiniais vartais, ant kurių puikuojasi didžiulis pirmininko Mao paveikslas, komplekse esančia Tai miao šventykla („Protėvių pagerbimo šventykla“), Bei hai parku ir jo žymiąja „Baltąja pagoda“, Tian tan („Dangaus šventykla“) šventyklos kompleksu bei Tian an men („Dangiškosios ramybės vartai“) aikšte. Bet artėjant 2008 m. vasaros olimpiadai miestas įgauna dar vieną pavidalą. Naujaisiais miesto orientyrais tampa vadinamieji „Pekino dvyniai“, įspūdingas prancūzų architekto Paulo Andreu suprojektuotas Nacionalinio didžiojo teatro pastatas, pramintas „Sidabriniu lašu“ bei šiuo metu tebestatomi modernios architektūros šedevrai: australų kompanijos „PTW“ architektų suprojektuotas olimpinis baseinas, pramintas „Vandens kubu“, šveicarų architektų „Herzog & de Meuron Architekten“ suprojektuotas olimpinis „Paukščių lizdo“ stadionas bei danų architektų biuro „OMA“ suprojektuotas naujasis Centrinės Kinijos televizijos (CCTV) pastatas.

Tačiau tiek senosios imperatoriškosios Pekino architektūros, tiek pasaulinio garso architektų šedevrų šešėlyje vis dar gyvuoja trečiasis Pekino „veidas“ – iki šiol vadintas (dalinai taip gali būti vadinamas ir šiandien) – neturistiniu Pekinu. Tai mažosios gatvelės − hutongai, su pasididžiavimu, čia gyvenančių žmonių, vadinamos „tikruoju Pekinu“.

Mongoliškas pavadinimas kiniškoms gatvelėms

Iki 2000 m. Pekine užsieniečiams leista gyventi tik šiaurės rytų rajone, todėl pastarasis gerokai tvarkingesnis. Visiškai kitaip atrodo miesto rajonai, į kuriuos užsieniečiai iki šiol vengdavo užsukti. Tai senasis Pekinas, kuriame vieno aukščio nameliai vienas nuo kito pastatyti 2-3 metrų atstumu. Praeityje šių gatvelių plotis buvo ribojamas, didžiausių gatvelių plotis siekė 9 m, tačiau dauguma jų gerokai siauresnės. Pekino hutongai varijuoja nuo 10 m iki net 40 cm. Juose nėra kanalizacijos, tik elektra. Anksčiau taip atrodė didžioji dalis Pekino. Šiandien hutongai naikinami, šį procesą gerokai paspartino pasiruošimas olimpinėms žaidynėms – „miestas turi atrodyti nepriekaištingai“, − nugriautų namelių vietoje statomi daugiaaukščiai arba vadinamieji „naujieji hutongai“, kurie gerokai skiriasi nuo savo pirmtakų.

Hutong (kin.: hu tong 衚衕) − siauros gatvelės daugiausia asocijuojasi su Pekinu. Žodis hutong kilo iš mongoliško žodžio hottog, reiškiančio šulinį arba gėlo vandens telkinį. Miestų formavimosi bei augimo metu gyventojų iškasti šuliniai tapo orientyrais bei naujais bendruomeniniais centrais.

Pekine hutongai susideda iš siaurų gatvelių, kurias suformavo vadinamieji siheyuan (liet. kiemas) – vienaukščiai gyvenamieji pastatai su uždarais vidiniais kiemeliais. Tokie rajonai augo jungiantis vienam kiemui prie kito, suformuojant hutongą, o vėliau vienam hutongui, jungiantis prie kito. Šiandien žodis hutongas kartais vartojamas tiesiog nusakyti tokiai kaimynystei.

Nuo XX a. vidurio, statant naujas gatves bei pastatus, daugelis Pekino hutongų pradėti griauti. Tačiau siekiant išsaugoti šį kinų kultūros aspektą kai kurie hutongai visgi buvo paskelbti saugomu paveldu. Beje, palyginti neseniai pritraukus pakankamai investicijų į pagrindinius turistų traukos centrus, susidomėta ir kitais, anksčiau užmirštais objektais. Todėl šiandien jau yra turistinių maršrutų vedančių per hutongus. Apie tai byloja su vietine aplinka itin kontrastuojantys švarūs viešieji tualetai.

Principai sugalvoti dar Zhou dinastijos valdymo metu

Pekino išdėstymą nulėmė dar Zhou dinastijos valdymo metu (1027 – 256 pr. Kr.) sumanyta etiketo sistema. Centru ilgainiui tapo Uždraustas miestas, apsuptas koncentriniais vidinio bei išorinio miesto žiedais. Aukštesnio socialinio statuso miestiečiai gaudavo leidimą gyventi arčiau miesto centro.

Aristokratai gyveno į rytus ir vakarus nuo imperatoriaus rūmų. Dideli šių aukštų pareigūnų bei pasiturinčių pirklių siheyuan’ai dažnai buvo itin išpuošti, apie šeimininko statusą bylojo aukštai į viršų kylančios, galuose aštriai užsilenkiančios stogų pakraigės bei išpuoselėti vidiniai sodai. Jų formuojami hutongai − tvarkingos linijinės gatvės, kurių ribas nubrėždavo erdvių namų sienos bei sodų tvoros. Tolėliau nuo rūmų, į šiaurę bei pietus, buvo mažiau pasiturinčių gyventojų: pirklių, amatininkų bei kitų miestiečių būstai. Jų siheyuan‘iai buvo gerokai mažesni, paprasčiau suprojektuoti bei kukliau dekoruoti, o hutongai savo ruožtu buvo siauresni.

Beveik visų siheyuan vartai bei pagrindiniai fasadai buvo nukreipti į pietus. Taip į pastatą patenka daugiau saulės šviesos. Be to dauguma hutongų orientuoti iš rytų į vakarus. Geresniam susisiekimui tarp pagrindinių hutongų ilgainiui atsirado daugybė dar siauresnių gatvelių atšakų besitiesiančių į šiaurę ir pietus.

XX a. pradžioje Qing dinastija buvo nuversta ir dinastiniam Kinijos valdymui buvo padarytas galas. Tradicinis hutongų išplanavimas taip pat nustojo galioti. Daugelis naujų hutongų, pastatytų bet kaip, be jokios tvarkos, neatsižvelgiant į nieką pradėjo dygti senojo miesto pakraščiuose. Socialinis būstų susiskirstymas tai pat nustojo galios, atspindėdamas feodalinės sistemos žlugimą.

„Talismanai“ gelbėja senąjį Pekiną

Pekino valdžios paskelbtas „karas“ hutongams jau artėja prie pergalingos pabaigos. Ten, kur dar prieš metus buvo galima pasiklysti siaurų gatvelių labirinte, šiandien nutiesti platūs prospektai, į dangų remiasi į stiklo ir betono šarvus įvilkti dangoraižiai bei prekybos centrai. Tūkstančiai hutongų gyventojų perkeliami į naujus patogius daugiaaukščius, miesto pakraščiuose. Ir jei jaunimas tokį persikėlimą sutinka džiaugsmingai, tai pagyvenusiems miestiečiams palikti savo namus, kur jie gimė ir, kur gyveno keletas jų šeimos kartų, gerokai sunkiau.

Tuo tarpu Nan luo gu xiang hutongo gyventojai vieni iš nedaugelio, kurių šie procesai visiškai negąsdina. Jie ramiai stebi kaip buldozeriai griauna kaimyninių hutongų griuvėsius – jų rajonas nebus griaunamas. Už tai vietiniai gyventojai turi būti dėkingi ne kam kitam, o būtent senoviniams talismanams – men dun. Tai nedidelės (apie pusės metro aukščio) akmeninės stelos su įvairiais vaizdais, pastatytos prie įėjimo į vidinius kiemelius. Lotoso žiedai, liūtai, drakonai, elniai, kinų mitologijos personažai, kaip pvz., žymusis beždžionių karalius iš klasikinio romano „Kelionė į vakarus“ jau daugelį dešimtmečių saugo Nan luo gu xiang rajoną.

Čia galime pamatyti varpo formos men dun su drugelių ir „dievų ginklų“: bambukinės fleitos, palmės lapų vėduoklės, ilgmoliūgo, karties ir gėlių pintinės atvaizdais. Senovėje manyta, kad tokia simbolika prie įėjimo į namus atbaido piktąsias dvasias, atneša sėkmę, ramybę bei gerovę. Daugelis šiandieninių Nan luo gu xiang senolių iki šiol tuo šventai tiki.

 Akmeninės stelos atsirado Qing epochoje (1644 -1911), kuomet daugelyje pastarųjų namų, tais laikais laikytų prabangiais, gyveno Pekino aukštuomenė. Šiandien būtent senovinės stelos, pripažintos istorinėmis relikvijomis, išgelbėjo kvartalą nuo liūdno kaimyninių hutongų likimo. Anot miesto valdžios: „vietos, turinčios istorinę vertę, neturi būti griaunamos“. Todėl vietiniai namai buvo tik tinkuojami ir perdažomi, pakeista elektros instaliacija ir įrengta kanalizacija. O štai „talismanų“ restauratoriai net paliesti nesiryžo: „tegu stovi tokie, kokie jie yra – dvasios nemėgsta kai jas trikdo“, − įsitikinę kinai.

Simbolika hutonguose nenustojo reikšmės ir šiandien. Dar vienas puikus pavyzdys − neatsiejamas tradicinio kinų būsto dekoro elementas − vadinamieji durų dievai. Tradicija dvivėres duris bei vartus puošti dviejų dievų atvaizdu atsirado tuomet, kai Tangų dinastijos įkūrėjas Tang Tai Zongas (599−649), užėmęs sostą, pagerbė du savo ištikimiausius generolus Qin Qiongą ir Wei Chi Jing De, liepęs nutapyti jų atvaizdus savo durų išorinėje pusėje. Taip naujasis Kinijos imperatorius bandė apsisaugoti nuo jį kamuojančių košmarų (Tai Zongą gąsdino besikartojantis sapnas, kad vaiduoklis atkeršija jam už klastingą dviejų brolių nužudymą). Netrukus šis paprotys paplito ne tik aukštuomenės namuose, bet ir liaudyje, žmonės puošė savo namų duris kažkada buvusių generolų, dabar jau tapusių durų dievais, atvaizdais, tikėdamiesi nuvyti piktąsias dvasias ir užtikrinti savo šeimos gerovę.

Paprastai atidarius duris šie dievai žvelgia vienas į kitą. Blogu ženklu laikyta, jei jie vienas kitam atsukdavo nugaras. Durų dievai vaizduojami gana skirtingai, daugiausia paplitęs toks variantas, kai pirmasis – Qin Qiongas (dar vadinamas Qin Shu Bao) – vaizduojamas išblyškusiu veidu ir su kardu rankose, o antrasis – Wei Chi Jing De (dar vadinamas Wei Chi Gongu) − tamsios odos (prototipas kilęs iš vienos Kinijos etninių mažumų) ir paprastai apsiginklavęs lazda.

Keičiant pavadinimus prarandama prasmė

Pekino hutongų pavadinimai – miesto istorijos metraštis, apibūdinantis praeities gyventojų veiklą, bei kvartalo savitumą. Vienos gatvelės pavadintos didikų, kitos − čia gyvenusių garsių amatininkų ar pirklių vardais, trečios, pavyzdžiui, Auksinės žuvelės (Jin yu) ar Nosinaitės (Shou pa). Plačiausiose gatvėse gali prasilenkti du autobusai, o siauriausiu skersgatviu tegali praeiti vienas žmogus. Ilgiausias – Rong xian hutongas − 2 km ilgio, o tuo tarpu trumpiausia – Yi chi Da jie – (Vienos pėdos gatvė) − tik 20 metrų.

Praeityje Pekinas tarnavo sostine penkioms galingoms dinastijoms Liao (916-1125), Jin (1115-1234), Yuan (1271-1368), Ming (1368-1644) ir Qing (1644-1911). Todėl daugumos sostinės gatvių pavadinimai buvo tiesiogiai susieti su senaisiais valdymo organais. Pavyzdžiui, Hu bu hutongo pavadinimas reiškia Valstybinių rinkliavų departamentą. Kitas pavyzdys − „Kariaunos bei kavalerijos ministerijos“ hutongas, esantis Dong Cheng rajone, kur seniau ir buvo dabartinės apsaugos ministerijos analogas. Tuo tarpu Jian Chang hutongas seniau buvo uždara karinė zona, nes čia buvo fabrikas gaminantis strėles – pagrindinio imperijos karo ginklo. Tai aiškėja jau iš pavadinimo, kuris verčiamas kaip „Strėlių gamybos fabrikas“.

Turgūs ir prekyvietės taip pat buvo reikšmingi objektai, todėl ir daugumos gatvelių pavadinimai tiesiogiai susiję su tam tikro prekybos taško specializacija. Klaidžiodami po Pekino gatveles galite pakliūti į hutongus pavadintus Yang shi (Avių turgus), Zhu shi (Kiaulių turgus), Liu shi (Asilų turgus), Deng shi (Lempų turgus) ir pan.

Tarp gatvelių yra ir tokių, kurios pavadintos įvairių vienuolynų bei šventyklų garbei. Populiariausias „šventojo arklio šventyklos“ hutongo pavadinimas – tokiu pat pavadinimu gatvių visame Pekine yra apie 20. Meilę bei pagarbą keturkojams kinams perdavė mongolai, kurie atkeliavo į Pekiną 1271 m. Kaip visos klajoklių tautos mongolai itin vertino arklius. Ir net pradėję gyventi sėsliai neatsisakė įpročio jodinėti. „Visagalis dieviškasis žirgas“ taip ir liko garbinimo bei dievinimo objektu. O gatvės, kur buvo statomos šventyklos šventam žirgui, gavo tokį pat pavadinimą – Ma shen miao. Ilgainiui daugelis jose esančių šventyklų buvo apleistos, tačiau gatvės ir toliau taip vadinamos.

Savo reikšmę turi ir tokie pavadinimai kaip „Kišenė“ ir „Ilgmoliūgis“. Reikia paminėti, kad ilgmoliūgis buvo naudojamas kaip indas skysčiams. Pasak legendos, kinų protėvis Huan Di (Geltonasis imperatorius) šiam indui suteikė gydomųjų galių už tai, kad ilgmoliūgis numalšino jo troškulį Didžiosios sausros metu. Tačiau šie pavadinimai turi ir praktinę reikšmę. Ir kišenė, ir butelio pavidalo moliūgas turi tik vieną angą, taip nutiko ir šiems hutongams: įėjimas į juos kartu tarnavo ir kaip išėjimas. Tokio hutongo gale jūsų visuomet laukia aklavietė.

Beveik visų senųjų Pekino gatvelių pavadinimai savyje neša kokybines charakteristikas. Pavyzdžiui, ilgos ir siauros gatvelės dažnai gaudavo pavadinimą „Nešantis stulpas“, o gatvės kuriose labai daug posūkių ir išlinkimų, dažnai buvo pavadinamos „Rimbu“. Daugiausiai posūkių − trylika − yra įžymiajame „Devynių lankų“ hutonge, esančiame Zhun wen rajone. Skaičius 9 laikomas pačiu sėkmingiausiu iš visų skaičių, todėl posūkių skaičių, esančių pavadinime, buvo nuspręsta sumažinti nuo 13 iki 9.

Kartais nutikdavo ir taip, kad hutongas neturėjo jokio išskirtinumo ir, kad nepalikti gatvės be pavadinimo, joms suteikdavo tiesiog įsimintiną vardą − taip atsirado hutongai „Šuns uodega“, „Jaučio kraujas“, „Vištos kojelė“. Tačiau vėliau kinų valdžiai tokie pavadinimai pasirodė netinkami. Atėjo hutongų pervadinimo periodas. Taip atsirado „Iškilnumo“ (Lan man) hutongas, kurio senasis pavadinimas (Lan mian) reiškė „pervirtus makaronus“. Pagal vieną iš šio pavadinimo kilmės versijų, senovėje šiame Pekino rajone būta daug užeigų, kuriose pagrindinis patiekalas buvo būtent makaronai. Tais laikais visi patiekalai buvo gaminami metalinėse keptuvėse, šildomose ant ugnies (kaip beje ir šiandien), todėl makaronai labai dažnai buvo perverdami.

Kita legenda pasakoja, kad už savo vardą šis hutongas turi būti dėkingas žmogui vardu Yu Dexiang Šis virėjas tyčia pervirdavo makaronus, norėdamas įtikti pagyvenusiems lankytojams, kurie seniai nebeturėjo dantų ir jiems buvo sunku kramtyti maistą. Jo užeigos populiarumas paskatino ir kitų užeigų savininkus pereiti prie šio konkurento triuko ir nuo to laiko pervirti makaronai tapo pagrindiniu šio rajono patiekalu.

Toks pavadinimas gyvavo iki pat 1950 m., kuomet ši gatvė virto „Iškilnumo“ hutongu.

Panašus likimas laukė ir „Teisuolio“ hutongo (Gao yi bo), seniau vadinto „Šuns uodega“ (Gou yi ba). Savo ruožtu garsioji Ya bao lu („Subtilumo bei grakštumo gatvė“), kurioje įsikūręs visoje Kinijoje bei už jos ribų žinomas vadinamasis „Rusų turgus“, seniau buvo vadinama „Nebylių gatve“ (Ya ba).

Senojo Pekino „enciklopedija“

Pekino gatvių pavadinimų pakitimas iššaukė daugelio senovės tyrinėtojų nepasitenkinimą, kurių daugelis mano, kad pakeitus vardus į neva geriau skambančius, bet mažiau ryškius miestas švaisto savo kultūrinį paveldą. Niekas, išskyrus seną nutriušusį hutongą, nepapasakos taip aiškiai apie miesto istoriją ir kultūrą, nes hutongai ir yra tikroji Pekino „enciklopedija“.

Hutonguose šiandien galima pamatyti seną, nepaliestą Kiniją: atliekų smarvę, kartaus sezamo aliejaus kvapą, popierinius žibintus, pardavėjų riksmus bei skardų juoką, įkyrų, tačiau draugišką raginimą apsilankyti jų parduotuvėlėse, kur jums pasiūlys nuo pigių Budos ar Konfucijaus statulėlių iki naujausių kino filmų DVD diskų. Čia visuomet sutiksite senukus su „kiniškomis“ barzdomis ir, be abejo, išgirsite graudžias ir ilgesingas jų er hu kančias. Gyvenimas čia teka ramiai − medžių bei pavėsinių šešėlyje senukai geria aromatingą arbatą ir žaidžia kiniškomis šaškėmis ar kortomis, čia pat gatvėje hutongų gyventojai gamina maistą, slampinėja šunys, laikas nuo laiko suskamba įspėjantys dviračių skambučiai.

Hutonguose dažnai galima sutikti ir taip vadinamų tautinių mažumų atstovų. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio grėsmingų, tradicine apranga dėvinčių tibetiečių − žmonės ne vietine apranga, dažnai su jakų ragais rankose. Maišuose jie neša amuletus, „stebuklingas“ šaknis, buteliukus su įvairiais vaistais, išdirbtas tibetietiškų avių vilnas bei peilius. Visa tai skirta pardavimui, bet retkarčiais peilis gali pasitarnauti įrankiu nuvyti smalsaujantį fotografą. Hutonguose paslapčia galima stebėti neparadinę kinų gyvenimo pusę ir, be abejo, padaryti savo mažų atradimų. Štai žmogus restorane atsainiai ir piktai metė ant stalo suplėšytą cigarečių pakelį. Cigaretės išsibarsto po stalą, tačiau jo draugai nė kiek neįsižeidžia: pasirodo, taip kinas gali išreikšti pagarbą.

P. S.

Veždamas į olimpinį miestelį ir bandydamas apvažiuoti kamštį, (ką, beje, Pekino taksistai daro itin retai) taksi vairuotojas nusuko į vieną šiuo metu griaunamų hutongų. Važiuojant pro šią Pekino dalį liūdnu žvilgsniu žiūrėjo į ekskavatorius griaunančius vienaukščius namukus. Akimirkai pasijautęs kaltu, kad važiuoju pažiūrėti naujų statinių, paskubėjau pasakyti, kad šita Pekino dalis man labiau patinka nei naujieji futuristiniai dangoraižiai. Jis neslėpdamas džiaugsmo atsakė: „Man irgi patinka labiau“. Kuomet bandydamas pratęsti pokalbį pasakiau, kad, mano manymu, būtent šią dalį galima vadinti tikruoju Pekinu, taksistas gerą pusvalandį vežiojo po hutongą, o galų gale nuvežęs prie „Olimpinio lizdo“ už beveik poros valandų pasivažinėjimą atsisakė paimti užmokestį.