„Tikras kovotojas – nepastebimas: praeisi pro jį ir nepastebėsi. Tas, kurio veidas rūstus, kuris elgiasi agresyviai ir ižuliai, su mūsų menu neturi nieko bendro. Jis prarado harmonijos su pasauliu jausmą…

 …Tikras meistras atpažįstamas tik senatvėje. Jei sugebėjai išsaugoti natūralų sąmonės džiaugsmą, jeigu iki šiol tavo kūnas pilnas energijos, o mokiniai pasiruošę dienomis stovėti prie tavo namų vartų, vadinasi visą gyvenimą tu mokeisi teisingai“.

Šaolino vienuolis Ši De Cian (kin.: Shi De Qian 釋德虔, 1943  – 2008)                  

„Didžiulė jėga, gimdo didžią išmintį” – šiame populiarime tradicinio UŠU aforizme subtiliai apibūdintas harmoningo kario ugdymas, kuriame dera kovinės praktikos ir dvasinio tobulumo vienybė.

Šis ypatingas moralinio – etinio auklėjimo „Sien Sing Vei“ (kin.: Xian Xing Wei 贤行为) kelias kinų kovos menuose vadinamas Vu De (kin.: Wu De 武德) – pažodžiui „kovinė moralė“ arba „kovos meno kuriama gerovė“, o išplėstas šio vertimas reikštų „moralinės etinės savybės, formuojamos praktikuojant kovos menus“. Būtent šių savybių ugdymas nuo seno užima vieną svarbiausių vietų daugelyje UŠU mokyklų.

Vu De įgavo dar svarbesnį veidmenį tuomet kai buvo baigtas techninio UŠU arsenalo (kin..: Shen Shou 身手) formavimasis XVII-XVIII a. (.t.y. susiformavo visakeriopai išbaigti kovos stiliai) ir kilo dvasinio ir etinio kovos menų komplekso apibendrinimo klausimas. Nuo to laiko moralinių savybių „De“ (kin.: De 悳) formavimas kovinės praktikos metu užėmė svarbiausią vaidmenį, todėl adeptas privalo ne tik mokėti kovoti, bet ir laikytis „garbingo gyvenimo principų“ (kin.: gao shang de sheng huo 高尚的生活).

Šaolinio vienuolyne sakoma, kad be nuodugnių Vu De studijų negalima žengti net pirmųjų žingsnių įvaldant kovos meną. Tai sena filosofija, ypatingos gyvenimo taisyklės, ypatingos ugdymo taisyklės, kurios tradiciškai pradėtos vadinti Vu De – „kovine morale“, o Japonijoje „kario keliu“ Bu Ši Do (kin.: 武士道 Wu Shi Dao). Už to slypi labai gili tradicija, kuri atkeliavo net ne iš kovos menų mokyklų, o iš karių ugdymo mokyklų. Juk meistras mokydamas kovotoją perduodavo jam mirtį nešančią kovos techniką ir reikėjo įsitikinti, kad jis niekuomet be reikalo jos nepanaudos ir nepakenks kitiems žmonėms.

Pirmą kartą terminas Vu De paminėtas dar VII a. pr Kr., tačiau pirmieji Vu De kodeksai popieriuje išdėstyti buvo gerokai vėliau. Pavyzdžiui žymus XVIII a. Henano (kin. He Nan 河南) provincijoje gyvenęs UŠU meistras Čang Nai Džou (kin.: 萇乃周 Chang Nai Zhou, 1728-1783) savo knygoje „Čang Ši Vu Dzi Šu“ (kin.:萇式武技書 Chang Shi Wu Ji Shu, „Knyga apie Čang stiliaus [šeimos] kovos techniką“), beje pačiame pirmajame kovos menų opuse pasaulyje, daugiau dėmesio skyrė doro elgesio, kario pagarbos ir kuklumo suvokimui nei smūgių aprašymui. Jis teigė, kad kovos menas prasideda nuo sielos ugdymo, o visai ne nuo kovos technikos aiškinimo: „Mokantis kovos meno, visų pirma reikia daryti dorus poelgius, pasaulietiniuose reikaluose būti pagarbiam ir kukliam, nestoti į kovą su kitais žmonėmis. Tik tokiu būdu galima tapti tikru kovotoju ir garbingu žmogumi“.

Visos didžiausios UŠU mokyklos įprastai turėdavo savo Vu De taisykles. Dalis jų remdavosi budistų vienuolynų priesakais, kitos atkartodavo Konfucijaus “garbingo žmogaus” elgesio taisykles. Tačiau tik nedaugelis iš tokių kodeksų buvo užrašomi. Be to ir daroma buvo tai ne anksčiau XVIII a. Iki tol jie buvo perduodami išimtinai žodine tradicija. Taip kinų vidinės šeimos stiliuose Vu De buvo suvokiama kaip „penki draudimai“, arba kaip penkios savybės kurių neturi turėti tikras mokinys. Šiuos penkis draudimus buvo suformulavęs žymusis XVII a. „vidinių UŠU stilių“ meistras Vang Dženg Nan (kin.: Wang Zheng Nan 王征南). Jis nemokydavo savo meno penkių kategorijų žmonių: bailios širdies, mušeikų, pamėgusių vyną, plepių, kvailų ir minkštakūnių savo prigimtimi bei visų tų, kas garsėjo žemu ir ribotu gyvenimo būdu.

Pačias žymiausias ir labiausiai paplitusias Vu De taisykles sukūrė Šaolino vienuoliai. Ankstyviausios taisyklės buvo draudžiamojo pobūdžio ir, kaip tvirtinama vienuoliškoje tradicijoje, atsirado XIII a., nors iki šių dienų Šaolino vienuolyno archyve yra išlikę tik XVIII a. šio teksto nuorašai. Tikriausiai pats pirmasis Šaolino Vu De kodeksas visgi buvo dešimt trumpų taisyklių, kurias XIII a. suformulavo kanoninio Šaolino UŠU kūrėjas Dziue Juan (kin.: Jue Yuan 觉远). Šios taisyklės buvo pramintos „Dešimt draudimų“, tai aliuzija į dešimt pagrindinių draudimų, kurių privalėjo laikytis kiekvienas budistas.

Šias taisykles galima vadinti unikaliomis, nes tai vienas iš nedaugelio senųjų Vu De variantų, kurie pasiekė mus visiškai nepakitę. Iš esmės „Dešimt draudimų“ atkartoja įprastas vienuolių elgesio taisykles ir su kovos menų praktika beveik nesusiję. Tačiau nežiūrint to jau ilgus šimtmečius jie formuoja ne tik vienuolių – kovotojų „Vu Seng“ (kin.: Wu Seng 武僧) elgesio taisykles, bet ir kelių tūkstančių pasaulietinių UŠU mokyklų visoje Kinijoje.

Ilgainiui „Dešimt draudimų“ įsitvirtino tarp kovos menų terminų, nors ilgą laiką „kovinė“ jų traktuotė egzistavo tik žodinės tradicijos pavidalu ir pagaliau 1915 m. jie buvo užrašyti bei publikuoti knygoje „Slapti Šaolino kovos meno aforizmai“.

Šaolinio Vu De kodeksas (kin.: Shao Lin Wu De  少林武德)

1. Pagrindinis tikslas to, kuris mokosi mūsų [kovos] technikos, yra sutvirtinti kūną ir dvasią. Jis turi lavintis nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Ir negali nutraukti praktikos pats to panorėjęs.

2. Besitobulinantis kovos menus daro tai tik savigynos tikslais, stiprindamas savo kraują ir Ci (kin.: Qi 氣) cirkuliaciją, ugdydamas savyje drąsą ir narsą kovoje. Tas, kas nusižengia tam, daro tokį pat nusikaltimą, kaip ir nusižengdamas budistiniams įžadams.

3. Kasdien bendraujant su mokytoju, būtina elgtis su juo pagarbiai ir negalima atlikti poelgių, kuriuose ryškėtų pasipūtimas ir panieka.

4. Su broliais reikia elgtis švelniai ir mandagiai, būti nuoširdžiu ir netoleruoti apgavystės. Negalima puikuojantis jėga skriausti silpnesnio.

5. Jei klajodamas sutiksi pasaulietį, tuomet svarbiausia kantriai nusileisti ir negalima demonstruoti savo kovos technikos neapgalvotai.

6. Kiekvienas pažinęs Šaolino mokytojų metodus, negali naudoti jėgos santykiams spręsti. Jei jis staiga sutiks žmogų, nežinia iš kur atėjusį, jis turi pradžioje pakelti kairį delną ties antakiais. Jei keliauninkas priklauo tai pačiai mokyklai, jis turi atsakyti kairio delno ženklu, kad pagal jį jie pažintų vienas kitą ir suteiktų vienas kitam pagalbą, išreikšdami draugiškus jausmus Mokymo draugui.

7. Vyno ir mėsos vartojimas budizme laikomas sunkiausiu nusikaltimu. Būtina nuolankiai laikytis šio draudimo, niekuomet jam nenusižengiant. Vyno vartojimas atima valią, o mėsa susilpnina dvasią.

8. Potraukis moterims ir neištikimybė neišvengiamai iššauks Dangaus pyktį, be to, tai neatleistina budizmo pažiūriu. Visi mūsų Čan mokyklos pasekėjai turi nepamiršti šio griežčiausio draudimo.

9. Negalima neapgalvotai mokyti kovos meno pasekėjų – pasauliečių, kad būtų išvengta žalos, kurią gali atnešti šis mokymas pasauliui ir taip pažeisti pagrindinius budizmo principus. Jei iš tikrųjų esi įsitkinęs, kad žmogaus prigimtis ir būdas švarūs ir nepriekaištingi, o mokydamasis jis nėra įžulus ir nežmogiškas, tai gali pradėti perduoti jam patrą ir vienuoliškus apdarus [t.y. mokymą]. Tačiau jei jis puola į perdėto potraukio vynui ir ištvirtusiomis moterimis nuodėmę, būtina paimti iš tokio žmogaus priesaiką, kad nuo šiol jis laikytųsi padorumo taisyklių. Negalima kartą pasiekus iš jo entuziazmo mokyme, iškart patikėti tuo visam gyvenimui. Tai pirmas ir svarbiausias mūsų mokyklos principas, ir jokiu būdu jo negalima nepaisyti.

10. Saugokis varžymosi dvasios, taip pat venk įpročio gobšaus pagyrūniškumo.  Taip tu žudai save, be to nuodiji ir kitus žmones. Net nežinia kiek [jų]. Tokių žmonių gyvenimo principas, praktikuojančių kovos menus, yra arba pasigirti savo technika, arba noras praturtėti. Todėl visai tik atplaišos išeinančios už esminių UŠU principų ribų. Tokie žmonės yra Čan (kin.: Chan 禅) mokyklos atmatos. Atnešusiam į šį pasaulį gėdą ne už ilgo bus atlyginta mirtimi. Argi tai meno, sukurto pirmųjų mokytojų, esmė?! Visi pasekėjai turi kuo tvirčiausiai tai prisiminti“.

Vienas įžymiausių visų laikų Šaolinio vienuolių Ši Miao Sing (kin.: Shi Miao Xing 釋妙兴, 1891-1927), pramintas „Auksiniu arhatu“, kovose, gindamas vienuolyną užmušė daugiau nei dvidešimt žmonių, tačiau tuo pat metu buvo laikomas pačiu doriausiu Šaolino vienuolyno kovotoju. Dėl to, kad tiksliai žinojo kada ir prieš ką galima pasitelkti savo meną. Prieš mirtį Ši Miao Sing savo pasekėjams paliko penkis draudimus arba penkias elgesio taisykles. Jis aiškino: „pirma – venk vangumo ir tingėjimo, antra – šalinkis pasipūteliškumo ir pagyruniškumo, trečia – nebūk ūmaus būdo ir nenuorama, nebandyk peršokti per nustatytus meistriškumo laiptus, penkta – venk nesaikingo potraukio vynui ir moterims“.

Ši Miao Sing sakydavo: „tas kas seka kovos menų keliu, į pirmą vietą iškelia dorovę, o ne jėgą, teikia didelę svarbą gynybai, o ne puolimui. Kai pažadini savyje dorovę – sutinki dėkingumą, o kuomet pasitelki jėgą – susiduri su pasipriešinimu. Gynyba – tai gyvenimo šauklys, o puolimas mirties šauklys. Kai mane puola, aš ginuosi. Tuo momentu mano šidyje ramybė, mano Ci koncentruojasi, dvasia prašviesėja ir gimsta narsa…Visa tai atveda į visiška vidinę ramybę, dėl to mano Ci atgyja. Kas mane bepultų – niekas man nesukels nerimo. O štai atakuojančiojo įniršęs Ci kyla į viršų, šešios dvasios [šešios dvasios savybės] perdega ir negali išsilaikyti viduje. Dėl to jo dvasios būsena paviršutinė, „Ci“ išsisklaido ir jis niekaip negali sutelkti jėgų. Man, kuris jam priešinasi savo ramybe, nereikia traumuoti priešininko, nes per trumpą laiką jis pats sau pakenks“.

Vu De – tai ne vien kovotojo nuoširdumo ir dorovingumo ugdymas. Tai dar ir ištisa bendravimo kultūra – pavyzdžiui patarimai, ką galima sakyti neįšventintiems, o ko ne. Iki šių dienų yra išlikę senieji Šaolino traktatai, kuriuose pasakojama, kaip reikia kalbėtis su tais, kurie nori mokytis kovos meno, bet kol kas yra neverti to, ir kaip galima tokius žmones atpažinti. Tačiau tai ne tik praeities tradicija, iki šiol daugelį žmonių, ateinančių į Šaolino vienuolyną, paprasčiausiai atsisakoma mokyti. Pavyzdžiui, pasiaiškinama, jog tiesiog nėra vietos. Tačiau iš tikrųjų priežastis yra visai kita. Tai savotiškas senųjų dvasinės higienos taisyklių laikymasis. Atisakyti gali dėl įvairiausių priežasčių, vienam dėl to, kad jis yra bevalis ir minkštakūnis, kitam dėl to, kad jis per daug grubus ir agresyvus, dar kitam dėl to, kad buvo matyti, jog jis norėjo išmokti tik tam, kad galėtų tuo girtis ir perparduoti. Būtent dėl šios priežasties senovės Šaolino taisyklė sakė – „prekeivių nemokyk“.

Tačiau jei žmogų priimdavo į tokią kovos menų mokyklą, prasideda ilgas Vu De ugdymo etapas. Visų pirma – tai kuklumas. Mokinys kuris rodydavo visišką nuolankumą mokytojui, tačiau tuo pačiu buvo grubus ir įžūlus su kitais žmonėmis buvo laikomas praradęs svarbiausią Vu De bruožą – nuoširdumą ir tiesiog buvo išvejamas iš mokyklos. Mokytojas galėjo griežtai nubausti mokinį už tai, kad jis demonstruoja kovos menų žinias be aiškios priežasties, siekdamas pigaus populiarumo. Vu De taisyklės nusako ne tik doroviškųjų dvasinių savybių formavimą, bet ir patį žmogaus mokymo procesą. Taip treniruotėse būtina išlaikyti aukso vidurį – neskubėti ir nedelsti, kaip mokė kinų meistrai, o leisti daiktams ir pačiam žmogui vystytis natūraliu būdu.

P.S.

Prabėgo šimtmečiai. Vardai tų, kurie mokėsi tik tam, kad žudytų dingo iš istorijos puslapių. O garbingų kovotojų pavyzdžiai, daugeliui kovos menų pasekėjų iki šiol išliko idealais.

© Shaolin.lt Visos teisės saugomos. Kopijuoti ir platinti svetainėje esančią informaciją be sutikimo draudžiama ir saugoma įstatymo.