Namai–kaimai: unikalus hakka palikimas

Hakka – (hakka kalba: Hak-ka; kin. Ke jia) viena Han (didžiausios Kinijos teritorijoje gyvenančios tautinės grupės) atšakų. Šiandien hakka bendruomenės paplitę Guangdong, Jiangxi ir Fujian provincijose, tačiau spėjama, kad jų protėviai į pietų Kinijos provincijas kadaise bus atkeliavę iš šiandieninės centrinės Kinijos teritorijos. Vienas ryškiausių hakka kultūros elementų, skiriančių juos nuo kitų „Vidurio valstybės“ tautų – unikali bei savita architektūra – tulou, kurios gausiausi pavyzdžiai šiandien tebestovi Fujian provincijos pietvakariuose, Wuyi Shan kalnuose.

18699_502_chuxi_tulou_xlarge.jpg

Terminas tulou kinų kalboje vartojamas norint nusakyti tvirtovę, o dažniausiai apvalios formos, kelių aukštų (trijų-keturių) hakka tautybės pastatus. Be unikalios architektūrinės formos šie būstai pasižymėjo tuo, jog tulou apsigyventi turėjo teisę tik šeimos nariai. Kartais tokiuose įtvirtinimuose vienu metu gyvendavo net daugiau nei šimtas šeimų, o didžiausių jų plotas siekdavo net 40,000 m².

Spėliojama, kad šie unikalūs statiniai (ar jų prototipai) galėjo būti pradėti statyti dar Pietų Song (960–1279) arba Yuan (1271–1368) dinastijų valdymo metais, kuomet pirmieji hakka, tuomet dar gyvenę Kinijos šiaurėje, spaudžiami klajoklių genčių palaipsniui ėmė trauktis į pietus. Pasak kinų archeologų, jų būstų ištakos siekia Han (206 pr. Kr.–220) dinastijos bei Trijų karalysčių laikotarpio (220–280) gynybinius įtvirtinimus, tačiau visgi galutinai „klaninio“ būsto koncepcija susiklostė tik Qing (1644–1911) dinastijos valdymo metu.

Nežiūrint į tai, kad populiariausiais apibūdinimas tokiam būstui yra „žemės tvirtovė“, dalis jų buvo statoma ne tik iš plūkto molio, bet ir iš degtų plytų ar net granito. Neretai jų statyboje visos šios trys medžiagos buvo derinamos. Būtent dėl to tulou taip organiškai įsilieja į supantį peizažą, kad juos galima palaikyti vienu iš kraštovaizdžio parko elementų, rūpestingai sukurtų turistų džiaugsmui. Kontekstualios instaliacijos pojūtį papildo šių pastatų spalvos, atkartojančios akmenėtą gruntą bei supančius kalnus.

Manoma, kad tokio tipo būsto koncepcijos gimimui, kaip ir daugeliui kitų kinų gyvenimo sričių, didžiulės įtakos turėjo Konfucijaus mokymas. Konfucianizmas protėvių kultui suteikė itin gilią prasmę ir pavertė jį svarbiausia kiekvieno kino pareiga. Visa tai įtakojo šeimos vaidmens sustiprėjimą, tačiau ne šiuolaikinės šeimos prasme, o šeimos kaip klano, tuometinių kinų suvokimu buvusios de facto reliktu, dar priešistoriniai laikais. „Viduramžių“ Kinijoje šis principas įgavo papildomą stimulą virsdamas galimybe užsitikrinti šeimos gerbūvį resursų koncentravimo keliu.

Šalia viso to reiktų prisiminti ir liūdną hakka istoriją, kuri, be abejo, suteikė savo specifikos: jie tapo atėjūnais svetimoje žemėje, ir daugeliu atvejų jiems atitekdavo žemdirbystei netinkantys žemės plotai. Todėl hakka tekdavo kovoti už teisę išlikti. Klanų solidarumas tapo jų stiprybės garantu. Išorinė grėsmė ir etniniai konfliktai užgrūdino šiuos žmones, visa tai lėmė didžiųjų namų–kaimų gimimą.

Anuomet valdžios centrai buvo toli nuo šių vietovių, be to Kiniją valdžiausios dinastijos, palyginti dažnai, keitėsi, vyko žemių prijungimai ir padalinimai, įtakos turėjo ir „Padangių valstybės“ rūmų intrigos bei asmeniniai imperatorių siekiai. Todėl kylančias problemas tekdavo spręsti patiems. Tačiau ne visuomet tai pavykdavo įgyvendinti remiantis Dao principais ar Konfucijaus mokymais. Dalis, pradžioje savigynos tikslais, susikūrusių kinų klanų ilgainiui patys virto grėsmės šaltiniais. Įvairaus pobūdžio susidūrimai bei vendetos venecietiška dvasia tiesiog užplūdo Fujian provincijos rajonus. Šiuo laikotarpiu prasidėjo masinės tulou statybos. Tačiau besivaidijančių pusių užsidegimo tokie įtvirtinimai visiškai nenuslopino.

Reiktų pastebėti, kad „žemės tvirtovės“ ilgainiui neatsivėrė ir neapaugo aktyvesniu gyvenimu, kaip tai įprastai vyko Europos tvirtovėse. Ir net atvirkščiai, jos palaipsniui tapo vis labiau monumentalios bei stipriau įtvirtintos, o tulou gyventojai vis labiau užsidarė jų viduje.

Kai kurių tulou išorinių sienų storis siekia net 2,5 m (kildamos į viršų jos siaurėja), aukštis – net 18 m, o kur dar šaudymo angos, aklinai plienu padengtos bei akmenimis sutvirtintos vienintelės įėjimo durys bei šimtai ryžtingų hakka karių viduje. Be to pagrindinis įėjimas įprastai buvo apsaugomas priešgaisrine sistema (pačia tikriausia, kurios gamybai naudotos ugniai atsparios medžiagos). Nenuostabu, kad valdžia stengėsi vengti susidūrimo su hakka ir nesivelti į jų tarpusavio ginčus.

Klanų karai buvo tepę kasdieniniu reiškiniu. Dar 1859 m. vienas krikščionių misionierius rašė, kad: „ne tiek plėšikai bei piratai kenkia hakka žmonėms, kiek jų pačių tarpusavio vaidai“. Vieno žymiausių britų sinologų Maurice Freedmano teigimu, įdėmiau pažvelgus į to meto rašytinius šaltinius aiškiai matyti, kad kuo labiau tobulėjo bei sudėtingėjo hakka klanų struktūra, tuo daugiau kildavo susidūrimų tarp skirtingų šeimų.

Gyvenimas tokiuose tulou savo ruožtu pagimdė unikalų kinų kultūroje hierarchinės sistemos modelį. Labai panašiai kaip viduramžių Europos ar vikingų bendruomenėse buvo aiškiai skiriama „sava“ ir „svetima“. Už tulou sienų esantis išorinis pasaulis buvo suvokiamas kaip blogis, kurio reikia saugotis.

Būdingas tulou architektūros bruožas – išskirtinai simetriškos formos. Visos atviros erdvės buvo nukreiptos į vidinį kiemą. Beje, pats vidinis kiemas ne tik hakka, bet ir apskritai visai kinų architektūrai būdingas bruožas. Tačiau hakka buityje jis tarnavo ir kaip pagalbinės patalpos, tualetai, virtuvės ir net namelis svečių priėmimui.

Pati svarbiausia hakka (kaip ir daugumos kitų Kinijos tautų) namų vieta – klano altorius. Ten buvo garbinami šeimos įkūrėjai – protėviai. Ant sienų buvo kabinami jų paveikslai. Šalia jų hakka altoriuose dažnai garbingą vietą užimdavo gervių atvaizdai – ilgaamžiškumo simbolis.

Prie altoriaus vykdavo berniukų apmokymai, buvo rengiami šeimyniniai pasitarimai, priimami svečiai, o moterys dalindavosi svarbiausiomis naujienomis bei paskalomis. Atidavus pagarbą protėviams svečiai galėdavo patekti į gyvenamąsias patalpas. Tačiau patekti į kambarius, esančius išilgai galerijos, pagal seną hakka tradiciją jiems buvo draudžiama.

Įprastai vienai hakka šeimai namuose buvo skiriami du–trys kambariai. Pastarieji buvo išdėstyti vieni virš kitų, kitaip sakant norint patekti į kitą kambarį tekdavo kopti į viršų. Pirmajame paprastai buvo įrengiama virtuvė, kartais ir valgomasis, kuris kartu atlikdavo svetainės funkciją. Paskutiniame aukšte buvo saugyklos ir įvairios slėptuvės, tokiose patalpose vėdinimas geresnis, o drėgno klimato sąlygomis tai itin svarbu.

Gyvenamųjų patalpų durys išvesdavo į terasas, keliais aukštais juosiančias vidines tulou sienas. Įprastai teigiama, kad hakka būstuose gerokai sąžiningiau paskirstytos gyvenamosios erdvės nei tradicinėse kinų bendruomenėse. Namų ūkio dydį daugiausia diktavo šeimos dydis, tačiau tam tikros, statuso diktuojamos, privilegijos vis tik buvo.

Įdomu tai, kad tokiuose statiniuose nepastebėta jokių erdvių apribojimų moterims, kas apskritai nebūdinga rytų tautoms, o dalinai ir kinams. Manoma, jog taip susiklostė dėl vidinės erdvės ankštumo.

Apvali tulou forma suteikė eilę privalumų – tokiame name lengviau sumontuoti stogo konstrukciją, statybų metu ekonomiškiau naudojamos medžiagos (ypač medis), cilindrinis pastatas gerokai stabilesnis (ypač žemės drebėjimų metu), mažiau kildavo ginčų dalijantis kambarius ir, galų gale, pagal vietos papročius piktosios dvasios klaidžioja visur, o kiekvienas status kampas laikytas kvietimu pastarosioms apsilankyti.

XX a. sukrėtimai bei XXI a. ekonominiai pokyčiai neaplenkė ir unikalios hakka kultūros bei jos architektūrinio palikimo. Šiandien neretai visiškai šalia senovinių hakka architektūros šedevrų „naujieji kinai“ stato raudonų plytų „monstrus“. Tačiau pagrindinė problema ta, kad įprastai vieno tulou statybos užtrukdavo apie šešerius metus, o šiandien analogišką kvadratų skaičių galima pastatyti ne tik žymiai greičiau bet, kas svarbiausia, gerokai pigiau. Be to nuopuolio sulaukė ir klanai – urbanizacija. Šiandien Kinijoje perspektyvu pasitikėti savimi, o nebe savo šeima.

Kokia gi tulou ateitis? Be abejo, Kinija negali tapti vien tik muziejumi po atviru dangumi. Šalis dinamiškai keičiasi, todėl tikėtis, kad bent dalinai būtų grįžta prie senųjų architektūros tradicijų – naivoka. Pasikeitė ne tik „naujųjų kinų“ įpročiai, bet neliko ir būtos grėsmės slypinčios išoriniame pasaulyje. Todėl šiandien atiduoti duoklę šiai unikaliai architektūrai galima tik išsaugant jos pavyzdžius ateities kartoms. Šiais metais net 46 Fujian provincijos tulou gyvenvietės pagaliau buvo įtrauktos į UNESCO sąrašus ir pripažintos „Pasauliniu paveldu“.