Kinų architektūra šimtmečius diktavo madas daugelio Azijos šalių architektūros formoms ir pastatų konstrukcijoms. Struktūriniai kinų architektūros principai nesikeitė ilgą laiką, keitėsi tik dekoravimo detalės. Nuo Tangų dinastijos valdymo laikų (618–907) kinų architektūra darė itin didelę įtaką Japonijos, Korėjos ir Vietnamo architektūrinių stilių formavimuisi. Todėl nenuostabu, kad iš gausaus kinų kultūros paveldo architektūrai skiriama ypač svarbi vieta. Garsūs senovės Kinijos medinės architektūros pavyzdžiai, tokie kaip „Purpurinis uždraustasis miestas“, Dangaus šventykla, Imperatoriaus vasaros rezidencija Pekine, senasis Lijiango miestas Junnano provincijoje, gyvenamieji pastatai pietinėje Anhui provincijoje ir kiti kinų architektūros šedevrai, šiandien puikuojasi pasaulio kultūros paveldo sąrašuose.
Tradicinės medinės kinų architektūros statinių pobūdis labai įvairus: rūmai, šventyklos, sodų kompleksų statiniai, kapavietės, gyvenamieji būstai. Savo išore šie pastatai gali būti didingi ir kuklūs, dailūs ir dinamiški. Tačiau nepaisant to, jiems visiems būdinga viena ypatybė – juos vienija statybinės idėjos bei estetinės paieškos, būdingos tik kinų tautai.
Vakarai perimti patirties neskuba
Šiandien kelia nuostabą, kad būdingi kinų architektūros bruožai ir formos išlaikė savitumą daugiau nei keturis tūkstantmečius, tokioje didžiulėje teritorijoje iki šiol išlieka gyvąja architektūra, išsaugojusia savo pagrindines ypatybes ir išgyvenusia užsienio šalių karinę, intelektinę ir dvasinę invaziją. Tai fenomenas, kuris gali būti lyginamas tik su šią architektūrą pagimdžiusios civilizacijos tęstinumu.
Nepaisant to, europiečių specialistų ji vis dar mažai tyrinėta, o europietiškosios kinų medinės architektūros studijos labai jaunos. Nors kinų architektūra gali pasigirti itin turtinga praeitimi, dauguma europietiškųjų tyrinėjimų apsiriboja „Purpurinio uždraustojo miesto“ ir keleto kitų objektų aprašymais. Senojoje kinų literatūroje apstu šaltinių, detaliai aprašančių medines konstrukcijas, tačiau daugelį bandymų išversti šiuos veikalus vainikavo nesėkmė: vertimuose nesugebėta tiksliai apibūdinti unikalių kiniškų reikšmių, bene svarbiausių kiniškosios architektūros sanklodai ir formavimuisi suvokti. O daugelis pagrindinių kinų architektūros veikalų, laikomų klasikiniais, tokių kaip XII a. pr. išleistas „Architektūrinių metodų traktatas“ ir paskutinės Qing dinastijos valdymo metais (1644–1912) parašyti „Qing architektūros standartai“, taip niekuomet ir nebuvo išversti nė į vieną Europos kalbą.
Keturios visatos atramos
Dauguma pastatų senovės Kinijoje buvo statoma iš medienos. Nepaisant to, ar tai gyvenamasis namas, ar imperatoriaus rūmai. Pati populiariausia medinė konstrukcija buvo vadinamoji karkasinė stulpinė. Statant tokį pastatą, iš pradžių suplūkto molio platformoje buvo sumontuojami mediniai stulpai, ant kurių vėliau tvirtinamos išilginės skersinės sijos, o ant jų stogai, vėliau dengiami čerpėmis.
Manoma, kad tokią konstrukciją kinams galėjo padiktuoti vienas tradicinių visatos sanklodos suvokimų – tikėta, jog visatą sudaro keturiuose kampuose prilaikoma kvadrato formos erdvė.
Kinijoje sakoma, kad namo siena gali apgriūti, tačiau namas nesugrius. Šis senas posakis reiškia, jog tokioje tradicinėje medinėje konstrukcijoje namo apkrovas laiko stulpai, o ne sienos. Tokia karkasinė konstrukcija kinų architektams leisdavo ne tik laisvai projektuoti pastatų sienas, bet ir apsaugodavo pastatą nuo visiškos griūties žemės drebėjimų metu. Be to, ir pati mediena – gerokai lankstesnė ir elastingesnė medžiaga nei kitos statybinės medžiagos.
Senovės kinai, matyt, vieni pirmųjų architektūroje pasitelkė „srautų metodą“. Standartinė pastato konstrukcija leido tiksliai nustatyti elementų, iš kurių ji bus statoma, dydžius. Todėl statytojai galėjo jas gaminti atskirai, o po to sumontuoti jau atgabentas į statybų vietą. Dėl šios priežasties statybų darbai buvo gerokai paspartinami. Pavyzdžiui, imperatorių rezidencija – Pekino „Uždraustasis miestas“, kurio bendrasis plotas – 720 tūkst. m², buvo pastatyta vos per 13 metų. Palyginkite – pavyzdžiui, vien Florencijos Santa Maria del Fiore katedros kupolo montavimas užtruko net 30 metų.
Pasitelkę medį, kinų architektai statydavo ne tik didžiulius rūmų kompleksus, bet ir į dešimčių metrų aukštį kylančias medines struktūras. Puikus pavyzdys – pirmosios kiniškos pagodos. Jos buvo tvirtos, galėjo atlaikyti ir žemės drebėjimus, tačiau daugelis jų nepasiekė mūsų dienų: supuvo, buvo netyčia ar tyčia sudegintos. Tokiose pagodose dažnai buvo saugomi vertingi, šventais laikyti budistiniai raštai, todėl saugumo sumetimais jos netrukus pradėtos statyti iš akmens, o sutras imta saugoti vienuolynų bibliotekose. Jau Tangų dinastijos valdymo laikotarpiu pradėta ieškoti patvaresnės konstrukcijos. Tačiau šių monumentų didybę vis dar tebeliudija keletas tokių išlikusių medinių statinių. Pavyzdžiui, Šiaurės Kinijoje esančioje Šansi provincijoje yra medinio karkaso pagoda, kurios aukštis siekia daugiau nei 67 m, o pagrindo plotas – 30 metrų. Šiai pagodai jau daugiau nei 900 metų, tačiau ji gerai išsilaikė iki mūsų dienų.
Dar vienas senosios kinų architektūros ypatumas, kurį būtina paminėti, – vadinamasis kompozicijos užbaigtumo efektas, t. y. daugybės pastatų ansamblis. Kinijoje nepriimta statyti atskirų pastatų: ar tai būtų rūmų pastatai, ar paprastų kinų būstai, jie visuomet apauga papildomais statiniais. Pagrindinį pastatą paprastai supa tolygiai ir simetriškai pagrindinio pastato atžvilgiu išdėstyti kiemo statiniai, formuojantys uždarą erdvę. Tačiau tokia architektūrinio ansamblio simetrija kinų architektūrai nėra privaloma. Pavyzdžiui, kalnuotose Kinijos vietovėse esantys statiniai arba parkų-sodų komplekso pastatai kartais sąmoningai nusižengia formų simetriškumui – taip praturtinama architektūrinė kompozicija. Būtent šis formų įvairovės vaikymasis lėmė ne tik tam tikras kinų architektūrai būdingas taisykles, bet ir jos įvairovę.
Spalvinė ir ornamentinė gyvybės išraiška
Siekiant medinės architektūros formoms suteikti gyvybės ir kinų gyvenimo sanklodą atspindinčios filosofinės prasmės, tokie pastatai buvo specifiškai ir gausiai dekoruojami. Visų pirma akį patraukia išskirtinis kiniškųjų pastatų stogų bruožas − galuose smailiai užsilenkianti pakraigė, „šaunanti“ į viršų. O norėdami suteikti pastatams tam tikros nuotaikos, jų statytojai paprastai ant sijų ir karnizų išraižydavo įvairiausių gyvūnų ir augalų atvaizdus. Panašiais ornamentais buvo puošiami ir graviruoti mediniai vidinių patalpų stulpai, langai ir durys.
Be to, senovės kinų architektūrai būdingas spalvingumas. Aukštuomenės namų stogai buvo dengiami glazūruotomis čerpėmis, karnizai dažomi mėlyna ir žalia spalvomis, sienos, stulpai bei atitvarai – raudonai, kambariai nuklojami baltu, tamsiai pilku ar juodu marmuru. Tokių spalvų deriniai pabrėždavo pastatų didingumą. Pačia tauriausia spalva laikyta geltona. Tai imperatoriaus spalva. Niekam, išskyrus dangaus sūnų, nebuvo leidžiama vilkėti geltonos spalvos apdarų ar puošti šiomis spalvomis savo namų.
Palyginti su Šiaurės Kinijos pasiturinčių gyventojų pastatais, Pietų Kinijos diduomenės būstai gerokai kuklesni. Pastatai padengti tamsiai pilkomis čerpėmis, sienos nudažytos baltai, o mediniai karkasai – tamsiai ruda spalva. Šalia tokių namų puošniuosius Šiaurės Kinijos sodus paprastai atstoja bambukai ir bananai. Tokių medinių pastatų kompleksų nemažai išlikę Anhui, Zhejiango, Fujiano ir kitose Pietų Kinijos provincijose.
Skulptūros ir architektūros sintezė
Skulptūros menas, atliekantis svarbų pastatų puošybos bei dekoravimo vaidmenį, Kinijoje ilgainiui susiliejo su architektūra, tai atsispindėjo kinų architektūrinės skulptūros meno metodų ir stilių vaizduojamojoje kalboje. Kinų vaizduojamasis menas visuomet siekė dvasinio grožio, suteikdavusio statiniui, anot kinų architektų, ypatingos prasmės. Toks estetikos suvokimas kilo iš tradicinės kinų kultūros sanklodos, kuri, pagal kinišką tradiciją, skirstoma į aukštąją ir žemąją. Aukštosios estetikos suvokimas remiasi kinų filosofų Konfucijaus, Mengo Dzi ir Lao Dzi suformuotu visatos sanklodos principu. Tai – humaniškumas, teisingumas, mandagumas ir ištikimybė. Didelė reikšmė, ypač Konfucijaus mokyme, skiriama etiketui.
Žemosios estetikos šaknys kyla iš liaudiškos buities bei koncepcijų, įkūnytų religijoje ir pasireiškiančių kaip dangaus ir žemės kultas, suvokimo. Toks estetinis suvokimas lėmė tai, kad kinų skulptūroje imta gausiai taikyti prasmines vaizduojamąsias priemones. Taigi gyvūnų vaizdavimas visada turi tam tikrą prasmę. Kinų kalboje žodis „šikšnosparnis“ skamba taip pat kaip žodis „laimė“, todėl, kinų suvokimu, šis gyvūnas pranašauja gerovę. Vėžlys ir gervė reiškia ilgaamžiškumą, mandarininė antis – laimingus sutuoktinius ir pan. Todėl šių gyvūnų atvaizdai buvo itin dažnai naudojami kaip skulptūriniai puošybos elementai kinų architektūroje.
Vaizduodami gyvūnus, kinų menininkai nesiekė tikroviškumo, net atvirkščiai – vaizdavo juos visiškai abstrakčiai. Tai pagrindinis jų kūrybos skirtumas nuo europietiškų koncepcijų, kuriose įsitvirtino intelektualioji dvasia, pabrėžianti tikrumą ir natūralumą. Be to, kinų tradicijoje, skirtingai nuo europietiškosios, architektūrinėje skulptūroje nepriimta vaizduoti žmogaus – žmogus, kaip gamtos dalis, negali būti aukščiau už gyvūnus. Žmogus mokosi iš gamtos, o ne atvirkščiai.
Panašiai kaip ir Vakarų meno istorijoje, Rytų vaizduojamajame mene skiriamas ilgas periodas, kai menas ir religija susiliejo, o religinis menas vyravo net keletą šimtmečių. Kinų liaudies kūrybos pagrindas – budizmas. Budistų architektūrinės skulptūros daugiausia vaizduoja sutrose pasakojamas scenas. Budizmas čia atkeliavo iš Indijos, tad visuomet jame galima įžvelgti pirminės indiškosios kultūros įtaką, tačiau Kinijoje budizmo formos patyrė didžiulę konfucianizmo ir daoizmo įtaką, galų gale virto specifiškai kiniškomis. Jau Tangų dinastijos valdymo laikotarpio budų ir bodhisatvų veiduose galima įžvelgti aiškius kinų veido bruožus.
Pagrindinis kinų religinės architektūrinės skulptūros bruožas – tradicinė kinų kultūra remiasi dvasingumu ir pabrėžia prasminį aspektą, neapsiribodama forma.
Medis kaip statybinė medžiaga diktavo kinų architektūrinei skulptūrai savo formos interpretacijas. Mediniai dažais padengti reljefai puikuodavosi ant durų, langų ir kolonų. Kinų architektai užapvalindavo stogų kraštus, o karnizus užlenkdavo į viršų ir papuošdavo juos gyvūnų skulptūrėlėmis. Išskirtiniais atvejais, daugiausia daoistų vienuolynuose, stogo kraigą galėjo puošti nedidelės žmogystos. Tačiau tai ne žmonių figūrėlės, o daoistų šventieji – „aštuoni girti nemirtingieji“.
Senovės kinų medienos apdirbimo meistrai garsėjo ir ypatingu gebėjimu derinti skirtingas statybines medžiagas. Tai dar vienas ryškus tradicinės kinų architektūros bruožas. Pagrindinę medinę konstrukciją laikydavo akmeniniai pamatai, įrėmindavo turėklai, dengdavo glazūruotų čerpių stogai, sutvirtindavo vartai ir plytų sienos. Vėlesniais laikais plytos ir akmuo, molinės ir bronzinės skulptūros tapo pagrindiniais tradicinės kinų architektūros puošybos elementais. Kompleksinis šių medžiagų taikymas sustiprino įtaigą ir pabrėžė architektūros didingumą. Pasaulinio meno paminklai – „Purpurinio uždraustojo miesto“ architektūrinės skulptūros Pekine, Chenų šeimos protėvių garbinimo šventykla Guanzhou, budistų šventykla Wutai kalne – laikomi ryškiausiais šio stiliaus pavyzdžiais, liudijančiais medinių puošybos elementų vyravimą visame iš skirtingų medžiagų sukurtame architektūriniame komplekse.
Senovės kinų architektūros plastika skiria didelį dėmesį linijoms. Nesunku pastebėti, kad tūrio ir linijų darna architektūrinėms skulptūroms suteikia nuostabaus grožio, kuris „teka kaip debesys bei vanduo ir gali pavyti vėją“. Gyvūnų atvaizdai išsiskiria nepaprastu plastiškumu. Dauguma skulptūrų paklūsta „tekančios linijos“ formoms. Palaipsniui užapvalinta plastika ir linijinė drožyba tapo savitu kinų menininkų darbų bruožu. Tuo jie labai skiriasi nuo Vakarų architektūrinės skulptūros, kurioje itin pabrėžiamas tūris.
Kinų architektūroje judesys sukuriamas pastatą puošiančioms skulptūroms taikant linijinę drožybą. Šie vaizduojamieji metodai išsiskiria originalumu, paprastumu ir abstraktumu, nesivaikančiu tikroviškumo. Kai kur naudojamos ornamentinės linijos, taikomi utriravimo ir deformavimo elementai. Plastikos tikslas – atskleisti prasmę ir būseną, o ne atkartoti griežtą, veidrodinį atvaizdą. Tai suteikė kinų menininkams didelę formos interpretacijos laisvę.
Tradicinė kinų architektūra perpildyta abstraktaus turinio, pabrėžiant ne išorinį panašumą, o esmę – kartais švelniai ir poetiškai, kartais groteskiškai. Tuo ji skiriasi nuo europietiškosios architektūros tradicijos, kur vyrauja griežta konstrukcijos anatomija ir intelektuali analizė, siekiant formos tobulumo bei tikroviškumo.
