“Vizualinis stupos poveikis stebėtojui suteikia tiesioginę patirtį, suvokimą apie prabudimą bei mokymo didingumą. Stupos statomos ir šiandien dėl jų gebėjimo išlaisvinti tiesiog žvelgiant į jų struktūrą.”Chogyamas Trungpa Rinpoche (1939–1987).

Sakralinėje budistų architektūroje stupa simbolizuoja prašviesėjusį protą bei kelią į jo realizaciją. Tinkamiausias šio statinio apibūdinimas – “dvasinis monumentas”. Jis simbolizuoja Budos kūną, kalbą, tačiau labiausiai ? jo protą ir kiekvieną dalį, vedančią į prašviesėjimą. Kiekviena stupa laikoma gyvybės medžiu bei šventu reliktu. “Kai didis mokytojas miršta, jo kūno nebėra, bet norint materialiai įamžinti tai, kad jo protas lieka nepakitęs, statomos stupos kaip Budos proto simbolis”, ? sakė Dilgo Khyentse Rinpoche (1910–1991). Tačiau nors ir išlaikydami pirmapradę idėją, skirtingais laikais, skirtingose kultūrinėse terpėse šie statiniai įgaudavo ir, beje, tebeįgauna pačias netikėčiausias formas.

Nuo pylimo iki rafinuotos formos

Visų stupų protėviai – ankstyviausieji indiškieji tokio statinio prototipai – buvo tiesiog pusapskritimio formos žemės kalvos, kuriose saugoti budizmo mokytojų palaikai ir šventieji raštai. Po Budos mirties jo kūnas buvo kremuotas ir vėliau palaidotas po tokia stupa. Apie pirmąsias stupas žinoma labai mažai, o vėliau gerokai pakito jų forma, tokie statiniai buvo gausiau dekoruojami bei atlikdavo vis naujas papildomas funkcijas, todėl atsekti, kaip atrodė pirmosios stupos, ganėtinai sudėtinga. Pirmos laisvos šio statinio interpretacijos gimė III a. pr. Kr. imperatoriaus Ašokos (Asokah, 273–232 m. pr. Kr.) valdymo metu. Jo įsakymu senosiose stupose buvę palaikai perkelti į keletą tūkstančių naujai pastatytų stupų. Jau nuo to laiko stupų funkcijos ėmė kisti. Patys statiniai virto garbinimo objektais, kartu pasikeitė ir jų išvaizda.

Plintant budizmo mokymui bei formuojantis naujoms jo kryptims, stupos paplito didžiojoje Azijos dalyje, kur skirtinguose regionuose, kaip ir pati religija, įgavo įvairias formas. Jų struktūra keitėsi ir priklausomai nuo vietinių architektūrinių tradicijų. Skirtinguose regionuose joms suteikti skirtingi pavadinimai, dažniausiai nusakantys ir jų struktūrą: chaitya – Nepale, candi – Indonezijoje bei Malaizijoje, chedi ? Tailande, chorten ? Tibete ir Butane, dagoba ir chaitiya – Šri Lankoje, chedey – Kambodžoje, sübürgen – Mongolijoje, tap – Korėjoje, that – Laose, zedi ir pahto – Mianmare.

“Bokštas” – naujas stupos gimimas

Atkeliavusios į Kinijos teritoriją stupos įgavo ne tik naują pavidalą, bet ir naują pavadinimą. Ši variacija, padariusi nemažą įtaką aplinkinių šalių budistinei architektūrai, šiandien įrastai vadinama pagoda. Ne visi tyrinėtojai sutinka su tuo, kad būtų skiriami du terminai, tačiau kinų indėlis neabejotinai ryškus. Kinijoje ant stupų pradėti statyti skėčio pavidalo antstatai, o iš čia tokio tipo pastatai paplito į Vietnamą, Japoniją, Korėją bei kitas šalis. Reikia paminėti, kad šalia tradicinių kiniškųjų visuomet egzistavo ir varpo, piramidės bei kitokios formos pagodos, tačiau pastarųjų buvo gerokai mažiau. Tiek kinų (kin. Ta ), tiek japonų (jap. To) kalbose pagoda apibūdinama tuo pačiu hieroglifu, reiškiančiu “bokštą”.

Kaip ir kitose šalyse prigijusios stupos, Kinijoje pagodos buvo ne tik garbinimo objektas ar šventųjų raštų saugykla, bet ir, pavyzdžiui, stebėjimo bokštas. Daugelio žymių kinų poetų eilėse įamžintas džiaugsmas, patiriamas žvelgiant į kraštovaizdį nuo pagodų bokštų. Beje, Kinijoje jos buvo naudojamos ir navigaciniais tikslais.

Šiandien pagoda dažniausiai apibūdinama kaip daugiaaukštis, bokšto formos pastatas, kurio aukštus vieną nuo kito skiria išsikišę karnizai arba stogeliai. Kinų kalbos žodis, apibūdinantis pagodą, Ta atkeliavo iš sanskrito kalbos žodžio “stupa” (kinų transkripcija – tapo), o šiandien vartojamas žodis yra kilęs iš sanskrito žodžio bhagavat (liet. “šventas”).

Kinijoje daugelis pagodų buvo projektuojamos kaip šventyklų ir vienuolynų kompleksų dalis arba atskirai statomos netoli pastarųjų. Pagodos buvimas galėjo padiktuoti ir tokio vienuolyno įkūrimo vietą. Manoma, kad pirmosios pagodos Kinijoje pradėtos statyti dar Rytų Hanų (25–220) dinastijos valdymo laikotarpiu. Jos buvo apvalios arba kvadrato formos. Pirmoji budistų šventykla – Baltojo žirgo vienuolynas (kin. Baima si ) – Kinijoje buvo įkurta Hanų imperatorių sostinėje Luojango mieste. Šio vienuolyno, panašiai kaip ir viduramžių Europos vienuolynų, kompleksas susidėjo ne vien iš maldoms bei meditacijai skirtų patalpų. Čia buvo ir gyvenamieji statiniai, mokyklos, bibliotekos, kuriose saugotos sutros ar šventieji budistiniai raštai, bei žemės ūkio pastatai. Pastaruosiuose, kaip ir krikščioniškuosiuose vienuolynuose, buvo kaupiamos ne vien vienuoliams, bet ir vietos gyventojams skirtos maisto atsargos. Reikia pastebėti, kad po to, kai budizmas išplito ir aukštesnėse gyventojų klasėse, daosistų šventikai taip pat ėmė organizuotis į vienuolynus, perimdami daug budistinės architektūros. Būtent Baltojo žirgo vienuolyne kadaise stovėjo seniausia Kinijos pagoda, tačiau pastaroji buvusi medinė, todėl iki mūsų laikų neišliko. Jos vietoje šiandien stovi taip pat seniausia Kinijoje, tik jau plytinė Qiyun pagoda. Be to, ji laikoma pačiu vertingiausiu Dzinų dinastijos (265–420) laikotarpio architektūros paminklu.

Tipiška kiniška pagoda, kokia ji yra šiandien, iš pažiūros neturi nieko bendra su indiška stupa ir labai skiriasi nuo Pietų theravados (ind. pali transkripcija theravada, liet. “senolių kelias”) budizmo architektūros Šri Lankoje, Mianmare, Tailande, Laose bei Kambodžoje (visose šiose šalyse prigijo vadinamojo khmer stiliaus pagodos). Tačiau jei pažvelgtume įdėmiau į ankstyvųjų kiniškų pagodų formą bei išvaizdą, vis dėlto galėtume įžvelgti link indiškųjų šaknų vedančius pėdsakus, ypač kalbant apie tipines aštuonkampio pagrindo tiesias pagodas su dekoruotais stogais. Beje, aštuonkampio pagrindo pagodos Kinijoje pradėtos statyti X a. Tai liudija, jog net iki šio laikotarpio išliko gana glaudus ryšys su budizmo gimtine.

Pirmosios kiniškos pagodos statytos medinės. Jos buvo tvirtos, galėjo atlaikyti ir žemės drebėjimus, tačiau daugelis jų nepasiekė mūsų dienų: supuvo, buvo netyčia ar tyčia sudegintos. Tokiose pagodose dažnai saugoti vertingi, šventais laikyti budistiniai raštai, todėl netrukus jos pradėtos statyti iš akmens, o sutras imta saugoti vienuolynų bibliotekose. Todėl jau Tangų dinastijos valdymo laikotarpiu (618–907) pradėta ieškoti patvaresnės konstrukcijos, bandyta derinti plytas ir medieną, kai kuriuose regionuose naudotos vien plytos, kituose vien akmenys, dar kitur bandyta suderinti abi šias medžiagas. Mediena, kaip pagrindinė pagodų statybos medžiaga, išliko iki Sujų dinastijos (581–618) valdymo pabaigos. Imperatorius Wen buvo net išleidęs visoje šalyje galiojantį potvarkį, kuriame buvo nurodyta privaloma standartinė pagodos išvaizda, tačiau jos visos buvo tik medinės, todėl iki mūsų dienų išliko tik viena tų laikų pagoda.

Kiniškos pagodos skirstomos į bokšto pavidalo pagodas (pastarosios naudotos ir kaip stebimosios), itin retas Kinijoje “deimantinio sosto” pagodas (ant masyvaus pagrindo buvo statomos dar penkios mažesnės pagodos – “deimantinis sostas”, simbolizuojantis penkis pirmuosius elementus), geltonkepurių sektos atstovų, tibetietiško stiliaus pagodas, dar vadinamas dagobomis (sudarytos iš trijų atskirtų dalių – pagrindo, “kūno” ir karūnos), ir taip pat itin retas Kinijoje vadinamąsias “motinos ir vaikų” pagodas (tai pagodų ansamblis, kurių viduryje stovi pagrindinė, didžiausia “motina”, o aplink ją tam tikra tvarka išdėstyti gerokai mažesni jos “vaikai”).

Budistinių monumentų miškas

Ilgainiui susiformavo tradicija pagodas statyti ne vien prašviesėjusiems vienuoliams, bet ir budistų autoritetams bei vienuolynų vadovams, todėl šalia ilgai gyvuojančių vienuolynų pamažu augo vadinamieji “pagodų miškai”. Tokios kapavietės šiandienėse Kinijos Henano, Shandongo bei kitose provincijose itin vertinamos, jos ne tik pasakoja atskirų vienuolynų istoriją, bet ir byloja apie budistinės architektūros raidą.

Vienas žymiausių “pagodų miškų” yra Denfengo apskrityje, Henano provincijoje, Shao shi kalno papėdėje, visiškai šalia Chan (jap. Dzen) budizmo krypties gimtinės ? garsiojo Mažojo miško vienuolyno (kin. Shao lin si). Šaolinio “pagodų miške” (kin. Ta lin) ilsisi daugiau nei 1 500 metų skaičiuojančio vienuolyno, gyvavusio nuo Tangų iki pat paskutiniosios Mingų (1368–1644) dinastijos laikų, abatai, vyresnieji vienuoliai bei šventieji. Iki šių dienų čia išliko daugiau nei 200 skirtingo stiliaus ir dydžio plytinių bei akmeninių 791–1803 m. pastatytų pagodų. Tai didžiausias “pagodų miškas” Kinijoje.

Čia esančios kvadrato, šešiakampio, cilindro, kūgio, vazos, kolonos formos, tiesiomis bei išlenktomis linijomis pagodos yra nuo 1 iki 7 aukštų, didžiausia siekia 15 m aukštį. Šiose pagodose laidota dvejopai: ankstyvesnėse indai su pelenais buvo patalpinami pagodos viduje ir vėliau užveriamos specialiai tam įtaisytos durelės, vėlyvesnėse indas buvo pakasamas po pačia pagoda. Daugumoje jų išraižyti įvairūs bareljefai bei įrašai, kiekvienoje įrašyta tiksli pastatymo data. Įdomu tai, kad “pagodų miške” galima aptikti ne vien kinų vienuolių pėdsakų. Pavyzdžiui, rytinėje Šaolinio dalyje yra 1339 m. pastatyta pagoda, kurioje puikiai išlikusi japonų vienuolio elegantišku kaligrafiniu raštu įrašyta epitafija, liudijanti puikų tų laikų kinų poezijos bei kaligrafijos išmanymą, o vakarinėje kapinyno dalyje yra 1564 m. indų vienuoliui pastatyta pagoda.

Šiuolaikinėje pagodoje vaizduojamos XXI a. scenos

Prieš keletą metų šalia “pagodų miško” vykdytų statybų metu trūkęs vamzdis paplovė net dvidešimties pagodų pamatus, todėl kompleksas pradėjo griūti. Seniausia komplekso pagoda, Tangų dinastijos valdymo metu pastatyta vienuoliui Fa Wan, pradėjo skilti. Kad pagoda visiškai neperskiltų pusiau, vienuoliai ją tiesiog parėmė keturiomis medinėmis kartimis.

Prieš keletą metų Šaolinio vienuoliai žengė gan drąsų žingsnį, po ilgos pertraukos nusprendę Ta lin komplekse pastatyti naują monumentą. Naujausia pagoda skirta vienam garsiausių šiuolaikinių vienuolyno mokytojų (pagal kinų paprotį buvo pradėta statyti vienuoliui dar esant gyvam, pastarasis po paskutiniojo vienuolyno abato mirties ilgai ėjo vadovo pareigas, iki pat 1999 m., kai pagaliau įvyko naujojo abato rinkimai) Shi Su Xi (1927–2006), kuris visą savo gyvenimą, be kita ko, rūpinosi sugriautų vienuolyno komplekso pastatų atstatymu, todėl nusipelnė ypatingos garbės ? po 300 metų pertraukos “pagodų miške” jam buvo pastatyta nauja pagoda. Tačiau pastaroji sukėlė labai skirtingas reakcijas, nes šalia budistinės simbolikos pavaizduotos scenos iš XXI a. gyvenimo: automobilis, lėktuvas, vaizdo kamera bei nešiojamasis kompiuteris. Visais šiais šiuolaikinio gyvenimo atributais Shi Su Xi spėjo pasinaudoti. Kad ir kaip šokiruotų toks sprendimas ir kad ir koks būtų didelis kontrastas, vis dėlto tenka pripažinti, jog sekant praeities budistų mąstysena toks požiūris gan teisingas. Pačiam meistrui Su Xi pagoda labai patiko, o prieštaraujantiesiems tokiam sprendimui jis atsakydavo, kad išorė ? visiškai antraeilis dalykas. Vienuolis mėgo cituoti seną kinų patarlę: “Išgelbėti gyvybę yra šventesnis poelgis nei pastatyti septynių aukštų pagodą.”