Tai Dzi Ciuan (kin.: Tai Ji Quan 太極拳) – vienas UŠU (kin.: Wu Shu 武術) stilių, ko gero, labiausiai atspindintis visą kinų kovos bei sveikatingumo sistemų efektyvumą, sudėtingumą bei filosofiją. Šiandien Tai Dzi Ciuan (dažnai sutrumpintai vadinama tiesiog Tai Dzi) teikiamus privalumus vertina milijonai žmonių visame pasaulyje. Vyksta nuodugnūs šios sistemos moksliniai tyrinėjimai, ir palaipsniui senovinė sistema, kaip ir dauguma UŠU stilių, nusipurto  prasimanymų bei neprofesionalių interpretavimų dulkes.

Kas gi pagaliau yra Tai Dzi Ciuan? Tai lengviau pajusti, nei nupasakoti žodžiais, nes kinų kovos bei sveikatingumo sistemos analogų europietiškoje kultūroje nėra.  

Mitą pagimdžiusi realybė

Terminas Tai Dzi (kin.: Tai Ji 太極) – „Didžioji viršūnė” pirmą kartą paminėtas trečiajame klasikinės „Permainų knygos” (kin.: Yi Jing 易經, apie IX a. pr. Kr.) priede, kaip kito kinų filosofijos termino Dao (kin.: Dao 道) – „Kelias” sinonimas. Vėliau „Permainų knyga“ itin paplito kinų daosistų tarpe. II – IV a. nemirtingumo piliulės beieškantys kinų daosistų vienuoliai tikėjo, kad jį galima pasiekti dviem būdais: tiesiog pasigaminus „nemirtingumo piliulę” iš įvairių ingredientų arba praktikuojant specialią vidinės energijos Ci (kin.: Qi 氣) kontrolę, valdant jo cirkuliavimą savo kūne. Tai buvo prielaida Tai Dzi Ciuan idėjos užgimimui, todėl dažnai šio stiliaus sukūrimas priskiriamas mitiniams herojams. Vienas tokių herojų – nemirtingumo pasiekęs mistinis daosistų šventikas Džan San Feng (kin.: 张三丰 Zhang San Feng, spėjama, kad galėjo gyventi Sung, Juan arba Ming dinastijos valdymo metu), ne va kažkada gyvenęs viename daosistų vienuolynų Vu Dang Šan (kin.: 武當山 Wu Dang Shan) kalnuose, Hu Bei (kin.: Hu Bei 湖北) provincijoje. Ir šiandien Vu Dang Šan kalnuose yra paplitusi viena iš Tai Dzi Ciuan versijų, kuri taip ir vadinama: Vu Dang Tai Dzi Ciuan.

Tačiau, nepaisant spalvingų legendinių personažų bei begalės gražių istorijų apie paslaptingus daosistų šventikus ar net Šaolino vienuolyno (kin.: Shao Lin Si 少林寺) vienuolius (vėlyviausi tyrinėjimai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad Tai Dzi Ciuan pirmtakai buvo Šaolino kovos stiliai „Imperatoriaus Tai Dzu ilgasis kumštis“ (kin.: Tai Zu Chang Quan 太祖長拳), „Sprogstantys kumščiai“ (kin.: Pao Ciuan 炮拳) ir pats archaiškiausias – „13 arhatų pozicijų“ (kin.: Luo Han Shi San Shi 少林羅漢十三式), istoriniai šaltiniai nurodo realų žmogų, kuriam priskiriama atskiro stiliaus, kuris ilgainiui buvo pradėtas vadinti Tai Dzi Ciuan autorystė. Šio UŠU stiliaus kūrėju laikomas Čen Vang Ting (kin.: Chen Wang Ting 陳王廷.) – karys, tarnavęs Kinijos imperatoriškoje kariuomenėje ir po mandžiūrų atėjimo į valdžią (1644 m.) pasitraukęs iš tarnybos. Būdamas neeiliniu UŠU ekspertu, Čen Vang Ting nusprendė susisteminti kariuomenėje įgytas žinias. Jo sukurta naujoji kovos sistema sujungė vadinamųjų „išorinių” (akcentuojančių fizinę jėgą) bei „vidinių” (besiremiančių vidine energija) kovos sistemų patirtį bei pagrindė sistemą filosofiniais principais.

Ilgą laiką Tai Dzi Ciuan buvo saugomas paslaptyje (apmokomi buvo tik Čen giminės atstovai), ir tik XIX a. pradžioje už Čen šeimos namų sienų ją išsinešė (vėliau tapęs vienu žymiausiu UŠU meistrų Kinijos istorijoje) žmogus-legenda Jang Lu Čan (kin.: Yang Lu Chan 楊露禪,1799-1872). Būtent šio žmogaus dėka ši kovos sistema buvo toliau tobulinama ir laikui bėgant ėmė plisti. Jang Lu Čan daug dėmesio skyrė ne tik kovos stiliaus efektingumui, bet ir sveikatingumo aspektui. Populiarėjant šiai kovos bei sveikatingumo sistemai, daugelis UŠU meistrų ją papildė.  

Atkeliavęs iki mūsų dienų Tai Dzi Ciuan suskilo į daugelį krypčių, tačiau pagrindinėmis laikomos penkios: Čen (kin.: Chen 陳), Jang (kin.: Jang 楊), du tuo pačiu pavadinimu – Vu (kin.: Wu 武 ir 吳, skamba vienodai, bet rašoma skirtingais hieroglifais) bei Sun (kin.: Sun 孫) stilius, pavadintus jų kūrėjų pavardėmis.

Šiuolaikinis Tai Ji Quan

Susikūrus KLR, Tai Dzi Ciuan populiarintojai susidūrė su daug sunkumų. Dauguma šio stiliaus UŠU mokyklų, sekdamos senąja tradicija, buvo uždaros. Meistrai per savo gyvenimą apmokydavo 3-4 mokinius. Be to, laikui bėgant ryškėjo vis daugiau vienos ar kitos mokyklos skirtumų, nebuvo bendrai priimtos mokymo metodikos. Atsirado būtinybė papasakoti apie senovės kovos bei sveikatingumo sistemą modernia kalba. Dėl to 50-aisiais praeito amžiaus metais senųjų Tai Dzi Ciuan stilių pagrindu buvo sukurta keletas dešimčių judesių kompleksų. Pastebėjus jų teikiamą naudą, šie kompleksai įtraukti kaip privalomas fizinis parengimas besimokantiems vidurinėse bei aukštosiose mokyklose.

XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, tęsiant naujosios Tai Dzi Ciuan sistemos kūrimą, itin atsižvelgta į sistemos sveikatingumo aspektą. Naujieji kompleksai leido dar efektyviau realizuoti pagrindinius stiliaus principus – atsipalaidavimą, minkštumą bei harmoniją. Ne veltui visi medicininiai Tai Dzi Ciuan efektyvumo tyrimai buvo atliekami su praktikuojančiaisiais būtent šiuos kompleksus.

Lėti judesiai, apvalios bei natūralios stovėsenos, kruopštus viso kūno veiksmų suderinimas – „judesių dialogas”– sudaro žodžiais neperteikiamą pilnatvės, vienybės bei laisvės pojūtį. Tai Dzi Ciuan praktika reikalauja gilaus susikaupimo; ne veltui vienas pagrindinių reikalavimų praktikuojantiems – minties, valios bei judesio harmonija.

Racionalus dvasinės treniruotės būdas, suderintas su ypatingu kvėpavimu bei judesiais, žymiai pagerina organizmo būklę, pašalina protinį bei dvasinį nuovargį. Tyrimų metu kinų mokslininkai nustatė, kad kvėpavimo bei koncentracijos būdai, naudojami Tai Dzi Ciuan sveikatingumo sistemose, optimizuoja smegenų žievės darbą, tonizuoja daugelį organizmo funkcijų.

Šiandien dauguma KLR gydymo įstaigų naudoja Tai Dzi Ciuan kaip efektyvią sveikatingumo, gydomosios terapijos bei ligonių reabilitacijos priemonę. Kinijos radijo stočių eteryje dažnai skamba muzika, suteikianti praktikuojantiems ritmą, televizija transliuoja mokomąsias laidas norintiems įvaldyti šį meną.

Šiuolaikinis ir tradicinis Tai Dzi Ciuan glaudžiai susiję. Tai gyvas istorijos aidas, reikalaujantis pagarbaus ir nuodugnaus tyrinėjimo. Tik tokiu būdu iš mito Tai Dzi Ciuan virsta į legendinę, bet praktiškai naudingą realybę.

 Tai Dzi ar Tai Či?

Mūsų kraštus Tai Dzi Ciuan dažniausiai pasiekia ne tiesiogiai iš rytų, o, deja, iš vakarų. Taip neišvengiama „sugedusio telefono” efekto, todėl dažnai tenka girdėti iškreiptą pavadinimą Tai Či. Tikrasis šio UŠU stiliaus pavadinimas Tai Dzi Ciuan arba tiesiog Tai Dzi. Žodelis „Ciuan” (kin.: Quan 拳) reiškia „kumštį“, tačiau šiandien yra vartojamas kaip žodis, reiškiantis stilių ar kryptį (pvz. Hou Ciuan (kin.: Hou Quan 猴拳 – Beždžionės stilius, Lung Ciuan (kin.: Long Quan 龍拳) – Drakono stilius ir t.t.).  

Dažnai vakarietiški sporto klubai kviečia praktikuoti UŠU ir Tai Dzi. Atrodytų, lyg Tai Dzi Ciuan yra kažkokia atskira sistema arba kitų stilių priedas. Tai neteisinga, nes Tai Dzi Ciuan yra vienas iš UŠU stilių, o ne atskira vien tik sveikatingumo sistema ar pan. Tradicinis Tai Dzi Ciuan (nepainioti su XX a. viduryje jo pagrindu sukurta šiuolaikine gimnastika pavadinta tuo pačiu pavadinimu) sėkmingai gali būti naudojamas ir kovos lauke. Kitaip sakant, praktikuojantis Tai Dzi Ciuan jau praktikuoja UŠU. Dažnai tenka pastebėti, kad vakarietiško stiliaus kinų kovos menų klubuose šalia kitų stilių kartu praktikuojamas ir Tai Dzi Ciuan. Tikrose tradicinėse UŠU mokyklose to niekuomet nepamatytume, nes, nežiūrint į daugmaž bendrus pradinius principus, kiekvienas UŠU stilius turi mažiau ar daugiau skirtingą judesio suvokimą, tradiciją, savitumą, logiką ir pan. Todėl, dar neįvaldžius vieno stiliaus, nesuvokus jo esmės (tai trunka daugelį metų) tuo pat metu į treniruotes įpinti visiškai prieštaringo mokymo detales tolygu laiko švaistymui. Toks adeptas neperpranta nė vieno iš jų. Anot kinų, improvizuoti ne tik galima, bet ir būtina, tačiau tai gali vykti tik iki galo suvokus vieną iš kelių – Dao (kin.: Dao 道).  

Kita dažnai pasitaikanti klaida, kaip ir daugelis jų, atkeliavo iš vakarų. Neretai manoma, kad vakaruose paplitusio Tai Dzi Ciuan pavadinimo – Tai Či Čiuan (angl.: Tai Chi Chuan, dažniausiai tiesiog Tai Chi) antrasis žodelis (Chi) yra tas pats kinų kalbos žodis „Qi” kuriuo vakarietiškajame iškreiptame tarime („Chi“) įvardijama vadinamoji „vidinė energija” – Ci ( kin.:  Qi 氣). Tai tiesiog neteisingos kiniškų žodžių transkripcijos, kurios dažnai tampa neteisingo suvokimo priežastimi. Tai Dzi Ciuan pavadinime, hieroglifo Ci nėra, kaip ir žodyje Ci Gung, Ci netarimas kaip „Či“.    

Nenoras suprasti gimdo agresiją

Pirmieji bandymai supažindinti platesnį ratą Lietuvos žmonių su šia kinų kovos meno gydomąja puse sulaukė neįtikėtino mūsų šalies Katalikų bažnyčios atstovų pasipriešinimo, kurie paskubėjo pareikšti, kad tai nesuderinama su krikščioniška  pasaulėžiūra ir yra senosios „kiniškos religijos pradžiamokslis“, kurį ne va praktikuoja „Naujojo amžiaus” (angl.: New Age) judėjimų grupės ir pan.

Tai Dzi Ciuan gali būti nesuderinama su krikščioniška pasaulėžiūra tiek pat, kiek nesuderinama, jau seniai laikoma įprastu reiškiniu, arbatos gėrimo ceremonija, kaligrafija, čanbudistinė (kin.: Chan 禅, jap.: Dzen) pasaulėžiūra, kiniškos dekoro detalės ar kinų virtuvė. Visi šie elementai tapo neatsiejama daugelio vakariečių gyvenimo dalimi, praplečiančia jų akiratį bei paįvairinanti kasdienybę, ir tuo pačiu netrukdanti jiems išlikti dorais krikščionimis.

Tokios sveikatingumo sistemos analogo krikščioniškoje kultūroje nėra. Tai Dzi Ciuan – kruopščiai išdirbta sistema, sujungianti kūno veiksmus į vieną kryptingai kontroliuojamą visumą, ko jokia vadinamoji „gryna, įprasta fizinės sveikatos gerinimo metodika” suteikti negali.

Tai Dzi Ciuan yra kinų kultūros vaisius, nieko bendro neturintis su indiškomis religinėmis bei higieninėmis praktikomis. Induistų bei Indijos budistų filosofija įtakojo kinų budizmą, kuris, savo ruožtu veikiamas daosizmo, tapo visiškai savitas. Daosistinė pasaulėžiūra formavosi atskirai. Tai Dzi Ciuan susikūrimą paskatino daosistų kvėpavimo praktika, gimusi beieškant „amžinybės piliulės” bei sveikesnio gyvenimo būdo. Vėlesnės daosistų praktikos – Dao In (kin.: Dao Yin 導引) nukeliavo savo keliu, o Tai Dzi Ciuan UŠU stilius sukurta liaudyje ir iš ten pateko į vienuolynus, o ne atvirkščiai. Nepamirškime, kad šios sistemos įkūrėjas, nepaisant dažnai priskiriamų įvairių legendinių bei mitologinių veikėjų, yra realus asmuo, su dvasininko keliu neturintis nieko bendro.   

Tai Dzi Ciuan tikslas – savigyna bei sveikatos stiprinimas. Gerbiamųjų Vilniaus arkivyskupijos kurijos atstovų pranešime minimas nušvitimas bei „nemirtingoji energija” (Ci) yra ne tik filosofinis, bet ir kinų tradicinės medicinos terminas.

Tai Dzi Ciuan nepriskiriama prie Ci Gung, tai skirtingos sistemos. Vadinamosios Ci energijos stimuliavimo metodikos yra neatsiejama kinų medicinos dalis. Šiuolaikinėje Kinijoje tai nebesiejama su jokiomis dvasinėmis praktikomis. Kinijos gydymo įstaigose dirbančiųjų gydytojų darbas griežtai prižiūrimas KLR sveikatos ministerijos, todėl vietos daosistinėms mistinėms praktikoms nebeliko. Kinijos valdžia įvertino Tai Dzi Ciuan teikiamus sveikatingumo privalumus.

Bet kokia abejotina praktika (pvz.: Fa Lun Gung (kin.: Fa Lun Gong 法輪功) Kinijoje draudžiama ir baudžiama. Ir pagaliau naivu būtų manyti, kad KLR mokslo ir gydymo įstaigose galėtų būti praktikuojama mistinė daosistų praktika ar tęsiamos „nemirtingumo piliulės” paieškos. Jau keletą metų KLR sporto komitetas bando UŠU paversti olimpiniu sportu. Tarp kitų siūlomų sportinių UŠU stilių akcentuojamas ir Tai Dzi Ciuan. Juk negalėtume įsivaizduoti nei vienos olimpinės sporto šakos, kurios tikslas būtų „dvasinis nušvitimas“.

Tai Dzi Ciuan yra tradicinė kinų kovos meno bei sveikatingumo sistema. Ji jokiu būdu negali būti priskiriama (kaip tvirtina mūsų „dvasiniai tėvai“) vadinamajam „parareliginių praktikų konglameratui”. Vakarietiškosios adaptacijos dažniausiai nuklysta nuo pirminio Tai Dzi Ciuan tikslo, apipindamos sveikatingumo bei kovos meno sistemą diletantiškais prasimanymais bei praktikuojančiųjų fantazijomis, todėl ypatingai sveikintinas Vilniaus savivaldybės vadovų noras supažindinti visuomenę su šiuo kinų kultūros reiškiniu betarpiškai, taip apsaugojant praktikuojančiuosius nuo klaidingų interpretacijų, ko taip baiminasi Vilniaus arkivyskupijos kurija.

Nesuprantama, kaip kinų sveikatingumo sistemos propagavimas gali žeisti „žmonių religinius jausmus”. Pirmieji prancūzų misionieriai, atvykę į tuometinę Kiniją, sužavėti puolė aprašinėti kinų sveikatingumo praktikas. Tai jiems netrukdė tęsti misionierišką veiklą ir net tuomet neatrodė šventvagiška. Prisiminkime mūsų misionierių Jėzuitų ordino vienuolį Tėvą Andrių Rudaminą-Dusetiškį, dar XVII amžiuje išvykusį misionieriškai veiklai į Tolimuosius Rytus skleisti „Dangiškojo Valdovo mokymo” (taip krikščionybė vadinama Kinijoje). Net kankinamas sunkios ligos jis uoliai studijavo kinų kalbą ir vėliau kartu su jėzuitų misionieriumi Julijum Aleni (it. Giulio Aleni), kinų vadinamu „Vakarų Konfucijumi”, dalyvavo subtilaus kinų kalbos bei filosofijos žinojimo, įtaigumo bei iškalbos reikalaujančiose diskusijose su to meto kinų šviesuoliais.

Dėl noro suprasti kinų kultūrą ir dialogo ieškojimo mūsų tėvynainis buvo itin gerbiamas, ir kinai jį pagarbiai vadindavo Lu An De Zhi Pan Shi (liet. Lu An Te Ži Pan Ši). Todėl būtų ypač apmaudu, jei kultūrų dialogas būtų griaunamas dėl paprasčiausio neišmanymo ir taip trukdoma kilniam tikslui. Juk istorijoje žinome ne vieną atvejį, kai kultūrinis šokas ir nenoras suprasti užkirto kelią pozityviems pokyčiams.

Čia labiausiai tiktų pacituoti žymaus XX a. prancūzų antropologo Klodo Levi-Stroso (pranc.: Cloude Levi – Strauss) žodžius: „…kultūrų skirtingumą žmonės, matyt, retai kada laikė tuo, kuo jis yra: natūraliu fenomenu, tiesioginių ar netiesioginių ryšių tarp visuomenių pasekme; jiems tai veikiau atrodė kažkas išsigimėliška ar skandalinga”. Mokslininko teigimu, „seniausias požiūris, kuris, be abejo, turi solidų psichologinį pagrindą, nes kiekvienas iš mūsų linkstame jį deklaruoti, kai patenkame į netikėtą situaciją – tai paprasčiausiai moralinių, estetinių kultūros formų, labiausiai nutolusių nuo tų, su kuriomis save tapatiname, atmetimas.

„Laukinių papročiai”, „tai ne mūsiška”, „tai neturėtų būti leidžiama” ir t. t. yra grubi reakcija, išreiškianti tą patį šiurpulį, tą pasibjaurėjimą, susidūrus su kitokiu gyvenimo, tikėjimo ar mąstymo būdu.” Todėl istorijoje apstu tokių nutikimų, kaip antai Didžiosiose Antilų salose, praėjus keleriems metams po Amerikos atradimo, kuomet ispanai siųsdavo komisijas ištirti, ar vietiniai gyventojai turi sielą, o šie savo ruožtu skandino baltuosius belaisvius, norėdami išsiaiškinti, ar jų kūnai ilgainiui ima pūti.