Ušu kovos menas – visapusiška asmenybės ugdymo sistema

Ušu (kin. Wu Shu) – kinų kovos menas, kurį versdami pažodžiui, gauname tokią sąvoką: „Menas sustabdyti ietį arba didelį (galingą) ginklą“, vadinasi, kovos menai nuo seno buvo traktuojami kaip disciplina, skirta pasipriešinti karo menui. Apie šią, gilias istorines šaknis turinčią sistemą papasakojo Lietuvos tradicinio ušu asociacijos įkūrėjas ir treneris Tomas Lapinskas, turėjęs galimybę kovos menų subtilybių mokytis ir pačiame Šaoline iš gerbiamų ušu meistrų.

„Kovos menais pradėjau domėtis, kai buvau dešimties metų. Kartą per televizorių pamačiau kažkokį reportažą apie Rytų kovos menus ir nuo tada aš tuo domėtis nenustojau. Visada buvau įsitikinęs, kad mokytis iš knygučių yra beprasmiška vien dėl to, kad vienuoliškoje tradicijoje visų žinių mokomasi ne iš raštų, bet jos yra perduodamos žmogaus žmogui. Turbūt todėl galiausiai ir išvykau į Šaoliną semtis patirties iš gyvų mokytojų“ – pasakoja pašnekovas, kuriam ušu kovos menas yra tapęs didele kasdienybės bei gyvenimo dalimi. „Tai yra labai svarbus mano gyvenimo komponentas, tapęs mano paties dalimi, todėl, ką man visa tai reiškia, paaiškinti sunku, bet pabandykime“ – šypsosi T. Lapinskas.

rakts.jpg

Konteksto ir kalbos išmanymas - prioritetai

Tomai, kas yra ušu, kurį praktikuojate ir kurio mokote kitus?

Ušu, kalbant paprastai, yra asmenybės ugdymo sistema. Tačiau reikia turėti omenyje, kad ušu stilių yra nesuskaičiuojamai daug – bent Šaoline ušu stilių yra pripažįstama daugiau nei trys šimtai. Jei apie ušu kalbame kaip apie senovinį kelią su visa filosofine jo sistema, tuo užsiiminėti yra labai sudėtinga. Sudėtinga todėl, kad visų pirma reikia būti artimam kinų kultūrai, žinoti terminus, kontekstą – na, pavyzdžiui, kiekvienas atskiras veiksmas, judesys turi savo pavadinimą, potekstę, visą istoriją – ir tokių sluoksnių yra labai daug. Tikrai labai svarbu mokytis kinų kalbos, na, bent jau kovos menų terminų kuo daugiau žinoti, kad suprastum, kokia prasmė po visu tuo slypi. Štai, pavyzdžiui, esu girdėjęs, kad terminą „kovos menai“ kalbininkai keičia į „dvikovos“, manau, toks apibūdinimas paprasčiausiai neatitinka tikrovės. Dvikovomis, turbūt, teisingiausia būtų vadinti kovinio sporto šakas, bet ne kovos menus, juolab, kad kovos menus žmogus gali praktikuoti vien kaip saviugdos sistemą, o tokiu atveju žmogus juk yra vienas, be jokių priešininkų. Negalima ignoruoti fakto, kad pats kinų terminas „Wushu“ reiškia „kovos menas“. Neteisingai versdami ir pritaikydami terminus daug ką prarandame, iškraipome terminų reikšmes bei prasmes, todėl kalbininkams patarčiau remtis ne tik anglų kalba rašytais šaltiniais, bet svarbiausia – šaltiniais iš Rytų.

Kalbant apie pačią praktiką, turiu pasakyti, kad neretai atsitinka taip, kad kovos menų praktikai Vakaruose pasiima tik „išorinę“ judesių ir veiksmų formą, negalvodami apie prasmes ir reikšmes, tad „vidiniai“ dalykai užpildomi kažkuo visai kitu, ne tuo, kas tradiciškai susiklostę, išsivystę. Štai, kad ir išties nemažai žmonių tiki iliuzija, kad mokydamiesi kovos menų tikrai tai panaudos išėję į gatvę. Nieko panašaus. Norint kovos meną praktikuoti kaip meną, jį reikia giliai nagrinėti – kiekvieną veiksmą, kiekvieną judesį, išdirbti juos, žiūrėti, kaip tai veikia, nagrinėti pritaikymą. Visai tai yra labai sudėtinga – visų pirma todėl, kad reikia gerai parengti savo kūną – jei plaštaka turi būti stipriai atlenkta į save, ji privalo būti tiek, kiek reikia, atlenkta. Tai yra labai didelis darbas su savimi, žmonės kovos menams paskirdavo gyvenimus.

Jeigu tu nuoširdžiai ir pagal visas taisykles praktikuoji tai kiekvieną dieną, tai yra labai gerai, tai yra tam tikras režimas. Jei tai suderini su tų veiksmų, kuriuos atlieki, suvokimu, tai yra labai gerai. Jei kalbame apie vieną senovinį ušu pratimų kompleksą, kurį sudaro penkios formos – per jų atlikimo laiką tau turi penkis kartus pasikeisti net nuotaika – tad tai yra tarsi žaidimas ne tik su kūnu, bet ir mentaliniu lygmeniu, tai tarsi tokia psichologinė treniruotė. Tai yra labai sunku – tau kažkas paskambina, tau reikia tą, aną padaryti, tai tas, tai anas, tai susergi… Todėl galiu pasakyti, kad kovos menus praktikuoti reikia turėti ir valios, ir laiko, ir galimybių tai daryti be trukdžių.

O ar kovojant iš tikrųjų galima pritaikyti tai, ką esate išmokęs, pavyzdžiui, ginantis?

Žinoma, kovoti ar gintis aš galėčiau. Bet iš tikrųjų, kovos menus praktikuojantis žmogus niekada nesiruošia išmoktų veiksmų pritaikyti kokiam nors smurtui ar panaudojimui prieš kitą žmogų. Pats esu „greitai užsidegantis“, tačiau nesiruošiu kam nors galvos nurauti, skriausti žmonių nenoriu. Čia visi kalba apie karą, kaip mes šaudysim, man baisu klausytis. Klausausi transliacijų apie tą karą ir galvoju, kad tik  jis neprasidėtų. Girdžiu, kaip žmonės sako, kad eisią šaudyti, kariauti, jei reikės. Aš galvoju: žmogau, ar tu esi apskritai papuolęs į tokią situaciją, ar tu bent turi vaizduotės, ką tai reiškia? Nesuprantu, kaip galima taip galvoti, tad pats iš principo savo laiku nėjau tarnauti į kariuomenę.

Jei kalbame apie kovos menus, kokie jie susiformavę su visa filosofine sistema, taisyklėmis (o tai įvyko apie 17-18 amžių), jų paskirtis visai ne karui ir ne smurtui.

Norėdamas išmokti, turi kartoti kitų sukauptą patirtį

Kokių tikslų siekia praktikuojantys ušu? Ką pačiam reiškia kovos menų puoselėjimas?

Tikslai gali būti tokie pat įvairūs, kaip ir ušu įvairovė. Praktikuojantys modernų sportinį ušu kelia sau tokius pat tikslus kaip ir bet kuri kita sporto šaka: ušu – taolu – artimesnis gimnastikai, ušu – sanda – šiuolaikinė kiniška sportinės dvikovos sistema, kurioje buvo atsisakyta daugelio pavojingiausių veiksmų ir pasirinkti tik sportinei dvikovai tinkantys veiksmai. Pavojingesni ušu veiksmai praktikuojami pavyzdžiui kinų specialiose tarnybose, policijoje praktikuojama Qinna, t.y. ne smūginė technika, o labiau policininko darbui tinkanti nusikaltėlio sulaikymo sistemos  - sugriebimai, užlaužimai ir pan. XX a. viduryje sukompiliuotame šiuolaikiniame sportiniame Taijiquan stiliuje (vadinamais Taiči), atsisakyta kovinių aspektų, palikti tik sveikatingumo elementai. Modernus Qigong (vadinamasis Chigong) taip pat tapo šiuolaikine psichotreningo forma, kurioje atsisakyta visų senųjų „metafizinių“ elementų.

Autentiškas tradicinis ušu – taip pat labai įvairus. Galima praktikuoti ušu – kaip  dvasinę praktiką kaip, kad Sungšano, Vudango ar Emeišano budistų ar daosistų vienuoliai. Beje Kinijoje egzistuoja ir musulmoniški ušu stiliai. Savo ruožtu Čanbudistai ušu suvokia kaip budizmo praktikos forma. Daosistų vienuoliai per ušu bei qigong praktiką siekia nemirtingumo. Įvairiausios šeimyninės tradicinės ušu mokyklos perduoda savo kovos menus kaip šeimos tradiciją, ne tik fizinės ir psichologinės saviugdos, bet dvasinės kultūros forma, kurioje slypi ne vien koviniai gebėjimai, bet ir sveikatingumo sistemos, specifinė pasaulėžiūra, senųjų kinų filosofinių mokymų elementai. Kitaip sakant, tradicinis ušu Kinijoje suvokiamas kaip pasaulio pažinimo bei žmogaus sąveikos su supančia erdve bei energija  įrankis. Lygiai toks pat kaip kiti kinų kultūros elementai, tokie kaip kaligrafija, arbatos ceremonija ir kita.

Aš esu tradicinio požiūrio į kovos menus šalininkas, su visais jų elementais. Man artimas kiniškas požiūris į bet kokią tradicinės veiklos rūšį, kuomet norėdamas imtis kažkokio amato, pradžioje privalai perprasti ir pakartoti daugybės kartų sukauptą patirtį ir tik vėliau privaloma improvizuoti, o ne atvirkščiai. Kas beje dažnai skatinama vakaruose ir tai vadinama kūrybingumu. Su tokia nuomone aš nelinkęs sutikti.

Ar yra kažkokie apribojimai, ar ušu treniruotis gali bet kurio amžiaus žmonės?

Kalbant apie sportinį ušu – be abejo yra amžiaus apribojimai, kaip ir kitose sporto šakose, nes užduotis yra per kuo trumpesnį laiką pasiekti kuo geresnių rezultatų. Todėl su sveikata, kaip ir daugelyje sporto šakų tai neturi nieko bendro.  Kalbant apie tradicinį ušu, jokių apribojimų nėra. Didžiojo dalyje tradicinių ušu  stilių pratimai turi sąlygoti harmoniją ir sveikatingumą, o ne lemti pirmalaikę kūno destrukciją; tikras kovos menas pratęsią gyvenimą, o ne trumpina.

Kodėl, Jūsų nuomone, vakariečius taip traukia Rytų kultūros? Kas pačiam jose įdomiausia?

Manau, kad vakariečius traukia rytietiška egzotika bei tokios kultūrinės sudedamosios, kurių daugelis pasigenda savo aplinkoje. Mano manymu, tai yra labai gerai, skatina skirtingų kultūrų dialogą, praturtina pasaulėžiūrą, tačiau reikia paminėti, kad, deja, didžioji dalis besidominčių apsiriboja fantazijomis apie Rytus. Ir taip buvo visais laikais. Dar XVIII amžiuje, kai Vakarų pasaulis pradėjo daugiau domėtis Rytais, tai tapo savotiška mada. Tačiau Rytai buvo ne tyrinėjami, o išradinėjami. Puikus pavyzdys būtų viena didžiausių Braitono (D. Britanija) puošmenų –„Karališkasis paviljonas” (angl. Royal Pavilion), pradėtas statyti XVIII a. pabaigoje kunigaikščio regento, vėliau tapusiu karaliumi Jurgiu IV (angl. George IV) ir pramintas „malonumų rūmais”. Paviljono sienose nutapyti kiniški vaizdai, tačiau įsižiūrėjus įdėmiau, galima nesunkiai pastebėti, kad tai, kas vaizduojama labiau primena to meto Britaniją, o ne Kiniją: žmonės su Konfucijaus barzdelėmis, dėvi viršutinę dalį kiniškos parangos, o jų kelnės –vakarietiškos. Kitaip sakant, menininkai kurie tai nutapė, parodė, kaip įsivaizdavo, kaip atrodo Kinija, bet tapė taip, kaip reikalavo to meto taisyklės –  vaizduodami rytietišką stilių, tačiau perkeldami jį į savo aplinką. Buvo manoma, kad Rytų nereikia studijuoti, juos galima paprasčiausiai išrasti.  Be abejo, Vakarų pasaulis šiandien daug artimiau susipažinęs su Rytais, tačiau tokia tendencija išlika iki šių dienų.  Tuo tarpu rytietiška kultūra – labai gili, po kiekvienu simboliu slypi daug prasmių, apie kurias daugelis net nenutuokia.

Mokytis ušu – į jo gimtinę Šaoliną

Kaip kovos menų praktika keičia Jūsų kasdienybę, gyvenimo būdą?

Žinai, tai yra taip sava, kasdienio mano gyvenimo dalis. Tai neatsiejama nuo manęs. Man tai yra tam tikras stuburas, atrama, atsakymai į man kylančius klausimus. Nenoriu nieko apgaudinėti ir suokti apie kažkokias aukštas materijas, aš esu pavargęs nuo tokių istorijų. Būna, žmonės neturėdami jokių pagrindų, stačia galva neria į tas praktikas, išsiruošia į tolimas keliones, nė nemokėdami kalbos, nė pagrindų, nežinodami kultūros. Ir kas tada? Nežino, kur apsistoti, kaip paprašyti pagalbos, kaip paklausti, kuria kryptimi judėti ir t.t. Todėl siūlyčiau viskuo domėtis imti „namie“.

Nesakau ir nesiūlau žmonėms: „Tau labai reikėtų užsiiminėti ušu, kitais kovos menais“, ne. Aš nežinau. Kiekvienas gali rasti naudingų dalykų ir vakarietiškose praktikose, svarbiausia žinoti, kad geriau daryti mažiau, bet daryti gerai, negu daryti bet ką ir bet kaip – tada tai paprasčiausias laiko švaistymas, na nebent tu jautiesi gerai darydamas.

Esate kovos menų subtilybių mokęsis pačiam Šaoline – turbūt, kiekvieno kovos menų praktiko svajonė. Koks tas Šaolinas?

Šaolinas nėra vienintelis ypatingas kovos menų centras, jis – tai garsiausia ir viena įtakingiausių kinų kovos menų mokyklų. Viena iš tūkstančių. Šiandien Šaolinas yra „visoks“: senosios tradicijos yra modifikuojamos, suplakamos su įvairiais naujais stiliais, atsiranda naujos rūšys. Problema tame, kad kovos menai, kaip ir Šaolinas, yra apipinti įvairiais mitais, jų labai daug. Pavyzdžiui, daugelio įsivaizdavime vyrauja tokių mistinių vienuolių-kovotojų idėja, daugelis tuos vienuolius traktuoja kaip kažkokį mistinį reiškinį. Iš tikrųjų, kai susipažįsti su tais vienuoliais, viskas, pasirodo, labai paprasta ir žemiška, tarp jų yra labai šiltų, paprastų ir draugiškų žmonių
Į Šaoliną išvykau 2007 metais. Atsimenu, kad tai buvo labai varginanti kelionė, tad buvau kelias paras nemiegojęs, išvargęs, keliavęs lėktuvais ir traukiniais per įvairius miestus. Ir visas toks atvykstu į Šaoliną. Aplinkui – būriai turistų ir... nieko nėra! Nieko tokio, ką įsivaizdavau ten išvysiąs – kažkokie vienuoliai perrengti asmenys, renkantys pinigus iš turistų, galvoju, ką dabar daryt, važiuot atgal? Žinoma, buvau iš anksto susidaręs ir kitą planą, žinojau, kurioje šalia Šaolino esančio miesto sporto mokykloje pasimokysiu ušu, jei nepavyks to padaryti Šaoline. Šiandien Šaolinas tokia turistinė meka, tačiau sakyti, kad be to daugiau „nieko gero“ nėra – nesąmonė. O esmė tame, kad pačiame vienuolyne, už turistų akių, verda savas gyvenimas. Pavyzdžiui, atėjus šeštai vakaro turistai pradeda skirstytis ir pamažu išlenda tikrieji vienuoliai. Arba penktą ryto, kai dar tokia prieblanda, vienuoliai išeina giedodami atlikti rytinių apeigų – teko laimė visa tai matyti, patirtis nepakartojama.

Ko reikia, norint pradėti užsiimti kovos menais?

Visų pirma, tai reikia išsirinkti patį kovos meną. Taip pat svarbu nusiteikti, kad tai bus gilu, kad tai bus tam tikros rimtos studijos, nes mes kalbame apie šimtmečių istoriją turintį žmonių bei kartų įdirbį – kovos meno tradicijas. Ar esate pasiruošęs tam skirti laiko? Tai – gyvenimo būdas. Tai – ilgas mokymosi ir bendravimo su įvairiais žmonėmis kelias, be galo įdomus kelias. Štai, dabar ruošiamės filmuoti dokumentinį filmą apie seniausius likusius gyvus Šaolino mokytojus, vėl naujas vėjas, bet į tą pačią pusę.

PRATIMAS WUBUQUAN

Wubuquan – „Penkių žingsnių kumštis“ – vienas populiariausių pradinių ušu veiksmų kompleksų (taolu), praktikuojamų daugelyje sportinių bei tradicinių ušu stilių. Šiuose judesiuose „užšifruoti“ pagrindiniai žingsniai, veiksmai rankomis ir kojomis.

1.  Yu bei shi  - pradinė pozicija. Kumščiai pritraukiami prie liemens.
2, Gong bu chong quan -  „Lanko žingsnis“, tiesus smūgis kumščiu.
3. Tan tui chong quan  - spyris ištiestais kojos pirštais, tiesus smūgis
kumščiu.
4. Ma bu jia da – „Arklio žingsnis“ (pilnas pavadinimas „qi ma bu“,
pažodžiui „jojiko žingsnis“), blokas kairės rankos delnu ir tiesus smūgis
dešinės rankos kumščiu.
5. Xie bu gai da – „Poilsio žingsnis“, smūgis kumščiu kaire ranka.
6. Ti xi chuan zhang  - gynyba keliu, priešininko rankos sugriebimas,
dūris dešinės rankos delnu.
7. Pu bu chuan zhan – „Prispaustas žingsnis“,  blokas kairės rankos delnu.
8. Xu bu tiao zhang  - „Tuščias žingsnis“ (apie 90 kūno svorio tenka
kairei kojai), dūris dešinės rankos delnu. Kairė ranka suformuotas
„kablys“ (kou)
9. Shou shi – baigiamoji pozicija.

wubu.jpg

 

 

 

kategorija: