Tradiciniu kinų kovos menu ušu nūnai domisi ne tik jauni Rytų sporto rūšių gerbėjai, bet ir žmonės, persiritę per keturiasdešimt. Tikima, jog tai veiksminga profilaktika ligų, o jos po keturiasdešimties ima pulti žmogų, jeigu šis nuolat jaudinasi, mažai juda, persivalgo ir t.t. Televizijos laidose dabar dažnai pasakojama, jog ušu, paskelbtas Kinijoje nacionaliniu sportu, mėgstamas ir darbininkų, ir valstiečių, ir intiligentų, ir moksleivių, ir vaikų. Todėl daugelis klaidingai mano, jog kinų ušu tėra paprasčiausi higieninės gimnastikos kompleksai, kiti ušu laiko karatė kinų variantu.

[Ušu: praeitis ir dabartis] KLR ušu laikomas brangiu kinų liaudies paveldu, pasiekusiu mus iš amžių glūdumos. Su žmona ir sūnumi į Pekiną nuvykę 1988 m. rugpjūčio mėnesį, šiais estetiškais gracingais judesiais ne tik gėrėjomės, bet ir patys jų mokėmės. Mūsų sūnus Janjanas treniravosi ušu Šaonengune – Pekino pionierių rūmuose. Po mėnesio atkaklių treniruočių jis jau dalyvavo Pekino vidurinių mokyklų moksleivių parodomosiose varžybose ir buvo apdovanotas garbės raštu. Stengėmės neatsilikti nuo sūnaus ir mudu su žmona – prieš darbą ligoninėje kasdien 6 val. ryto eidavome treniruotis į taidziciuan mokyklos grupę aikštėle priešais Imperatoriaus rūmų šiaurinius vartus į Gunguną. Džiaugėmės, kad nuo tos aikštės, iki ligoninės, kurioje stažavome, tebuvo 10 minučių kelio. Grupė, prie kurios prisijungėme, buvo labai įvairi ir socialiniu, ir amžiaus atžvilgiu: vertėjai, dėstytojai, studentai, tarnautojai, darbininkai nuo 16 iki 80 metų. Skyrėsi jie ir pasirinktuoju ušu stiliumi. Ypač išsiskyrė jaunų ir pagyvenusių žmonių grupė, pasirinkusi kovos pratimus, kuriuos galima panaudoti gynybai ir varžyboms. Tai taidziciuan mokyklos Čeno stilius. Čia maksimalus atsipalaidavimas derinamas su maksimaliu jėgos sutelkimu. Jų atliekami tao (pratimų kompleksai) su ginklu – plačiu kardu, dviem durklais, kuoka – pasižymėjo gražiais staigiais ir tiksliais judesiais. Didžioji grupės dalis praktikavo taidziciuan Jano stiliaus 24 ir 48 formas – nuo to pradeda visi naujokai ir tie, kuriems labiau patinka ramus, švelnus ir neskubrus judesių tempas.

[Dao Shu]

Dao Shu

Seniai besitreniruojantys darbavosi taidziciuan mokyklos U stiliumi. Jo skiriamoji savybė yra nepaprastai lėti judesiai, iš vieno pratimo į kitą pereinama beveik nepastebimai. Minimaliai nadojant išorinės energijos, pagrindinis darbas vyksta organizmo viduje – intensyvus energijos ci judėjimas kanalais suaktyvėjus abiejų galvos smegenų pusrutulių veiklai: prie išorinės veiklos veigun pridedama vidinė veikla neigun kvėpavimo gimnastikos cigun pavidalu. Be dviejų taidziciuan formų, būtinojoje ryto programoje buvo tao su siauru kardu, vadinamasis taidzidzian, atliekamas lėtai ir tao su Šaolino stiliaus kuoka, atliekamas greitai ir energingai. Labai sklandžiai buvo pereinama nuo ramybės ir atsipalaidavimo į žvalumą, energingumą, nusiteikimą darbui.

Dauguma grupės narių į treniruotes vaikšto dešimtmečius. Manau, jog gera jų sveikata ir išvaizda yra reguliaraus užsiėmimų lankymo išdava. Štai trenerei, kuri moko pratimų su dviem peiliais, 60 metų, nors iš pažiūros ji neatrodo vyresnė kaip 45-erių; liesi ir gysloti 65-70 metų vyrai lengvai darė špagatą čia pat ant asfalto, stulbino tokio amžiaus žmonių lankstumas. Be abejo, negalėjo būti nė minties, kad jie sirgtų osteochondroze, radikulitu, artritu…

[Chang Quan]

Chang Quan

Iš Pekino išvažiavome gruodžio mėnesį, Naujųjų metų išvakarėse. Jau buvo šalta ir 6 val. ryto dar tamsu, tačiau grupės branduolys ateidavo į rytines treniruotes reguliariai ir punktualiai. Šis atkaklumas liudija didelį ušu patrauklumą.

Apsvarsčius šį reiškinį, galima daryti išvadą, kad ušu – tai pirmiausia gyvenimo būdas, gyvenimo ir aktyvaus poilsio būdas. Mes negalėjome nematyti, kaip besitreniruojantieji džiaugdavosi rytiniais susitikimais, kaip jiems buvo malonu pasidalyti naujienomis, jau nekalbant apie malonumą atlikti bendrumo jausmą sukuriančius sudėtingus taidziciuan kompleksus. Žinoma, kasdieninės treniruotės ankstų rytą reikalauja elementarios savidisciplinos ir savikontrolės. Tačiau atpildas didžiulis – sveikata ir aktyvus ilgaamžiškumas. Tad kuo patrauklus šis senovinis menas? Tą padeda suprasti pažintis su jo istorija ir dabartimi.

Ušu pradžią jau galima apčiuopti tais laikais, kai mūsų protėviai, kovodami už būvį, pradėjo gamintis įrankius, ėmėsi vėzdų nuo plėšriųjų žvėrių. Praversdavo tie įnagiai ir gentiniuose tarpusavio vaiduose. Sėkmingiau kariauti buvo galima ne tik tobulinant ginklus, bet ir puoselėjant jų valdymo meną taikos atokvėpiais. Vėliau psichinės veiklos kultūra buvo iškelta kaip sąlyginai savarankiška tradicinės kinų kultūros dalis. Jos pagrindą sudarė įvairūs veiksmingi sąmoningo, kryptingo ir sistemingo įvairių psichinių procesų reguliavimo, žmogaus nervinės-psichinės veiklos reguliavimo metodai.

[Nan Quan]

Nan Quan

Ankstyvaisiais kinų kultūros raidos etapais, kai visi reiškiniai ir procesai buvo organizuojami ir valdomi, neišvengė šito ir psichinė žmogaus veikla. Dėl to atsirado daugybė įvairių psichinio savireguliavimo, psichinių ir vegetatyvinių funkcijų treniravimo sistemų.  Atsirado galimybė sąmoningai valdyti savo nervinę-psichinę būklę ir didinti gebėjimą reguliuoti nevalingąsias organizmo funkcijas. Šios sistemos atliko psichoterapines, psichoprofilaktines ir daugelį kitų funkcijų, ugdė žmogaus, kaip asmenybės, adaptacinius ir ir adaptuojamuosius sugebėjimus. Visa tai glūdėjo kultūros antientropinių tendencijų raidoje, kurios pasireiškė ir klasikinėje kinų kultūroje, o šios aukščiausiu tikslu įsivaizduotas pirminio chaoso sutvarkymas, t.y. entropijos ribojimas aplikoje ne tik makro-, bet ir mikrokosminiu lygiu, kuriuo vyksta žmogaus vidinis dvasinis gyvenimas.

Viena tokių sistemų buvo vadinamieji koviniai taikomieji menai ušu – tradicinė kinų psichofizinio parengimo savigyvai sistema, apimanti įvairių rūšių kovines imtynes su ginklu ir be jo bei įvairius gyvenimo aspektus: elgesio normas, gydymo, masažo ir sveikatos profilaktikos metodus, kulinarijos meną ir mitybos taisykles.

Senovės Kinijoje ušu buvo dviejų praktikos lygmenų. Pirmasis – elitinis-luominis; tai profesionalių karių kovinė parengtis – karo menas dziunlian. Be kadrinių karių, daugiausia pratimus su ginklu – koviniu kirviu, kuoka, ilgakočiu kovos kirviu – sekira, kardu, alebarda, tridančiu, ietimi, durklu, vielučių, metalinių rutulių mėtymą į tikslą, šaudymą iš lanko praktikuodavo imperatoriškieji rūmai, didžiūnai ir net pats imperatorius. Antrasis – liaudies lygmuo pasižymėjo nepaprasta stilių, krypčių ir technikos įvairove, tvirtais ryšiais su filosofinėmis sistemomis ir liaudies tikėjimais. Kovos menai, kaip bet kuri kultūros dalis, kūrė savo literatūrą, legendas, tapybą, skulptūrą.

[Jian Shu]

Jian Shu

Su tuo susijusi viena tradicinių ušu atsiradimo versijų – legendinė-mitologinė. Ušu būdų žinojimas buvo priskiriamas net legendiniam imperatoriui Chuandi. Didžioji dauguma stilių siejami su kinų tradiciniais didvyriais: beždžionės stilius chouciuan – su beždžionių karaliumi Sun Ukunu, stilius sinjiciuan – su legendinio karo vado ir liaudies didvyrio Jue Fėjo vardu. Konfucijus kartu su savo mokiniais užsiiminėjo kunmenciuan stiliumi. Ypač daug stilių buvo sukūrę istorinio romano „Upės įlanka“ šaunuoliai nuo Lianšanbo kalno: girdo kumščio stiliu dzuiciuan – pagal padavimą jis sukurtas poeto Li Bo, ištobulintas Lu Džišenio, duriančiųjų kojų stilių džodziao – sukurtas U Suno, pamestojo pėdsako stilių midzunciuan – sukurtas Jan Cino.

Kitas ušu atsiradimo versijas galima priskirti socialinei-filosofinei krypčiai. Jos apibūdinamos kumščių kovos ir kovos su ginklu metodų susiliejimu su liaudies  folkloro elementais, tikėjimais ir religiniais-filosofiniais mokymais. Pavyzdžiui, šie Šaolino mokyklos stiliai: šventųjų kumštis lochanciuan, taip pat stiliai, paremti gyvūnų elgsenos stebėjimais – gervės kumštis checiuan, maldininko kumštis tanlanciuan, erelio nagai indžuaciuan.

[Fanzi Quan]

Fanzi Quan

Džou dinastijos laikotarpiu (1100 – 256 m. pr. m. e.) kovos tipas, vadinamas dziaoli, buvo priskirtas kariniam sportui kartu su šaudymu iš lanko ir šuoliavimu vežimu. Priešiškų karalysčių laikotarpiu (403 – 221 m. pr. m. e.) daugelis karo vadų pabrėždavo ušu svarbą kuriant stiprią armiją. Kaip liudija „Sundze“ – išlikęs senovės kinų traktatas apie karą, „kovos pratimai ir smūgių kirtimai stiprina karių kūną“. Tarp įžymių to meto meistrų, valdančių kardą, nemažai moterų. Viena jų, vardu Jueniu, buvo pakviesta imperatoriaus Goudzianio išdėstyti savąją kardo valdymo technikos teoriją. Ji buvo labai gerai įvertinta ir vėlesniųjų kartų.

Cinių (221 – 206 m. pr. m. e.) ir Chanių (206 m. pr. m. e. – 220 m. e. m.) dinastijos liudija išsivysčius tokius kovos būdus, kaip šoubo ir dziaodi, kai priešininkai puldavo vienas kitą, prisiaisę didelių žvėrių ragus ant galvos. Be to, tų laikų dramatinių šokių mene jau naudoti ginklai – kardai bei alebardos, ir mostai su jais buvo nustatyti pagal klasikinių ušu pratimų pavyzdį.

Dzinų dinastijos (265 – 439 m.) laikotarpiu ušu patyrė budizmo ir daosizmo įtaką. Ge Chunas (284 – 364 m.), įžymus fiziologas ir daosizmo filosofas, ušu ir cigun (kvėpavimo gimnastika) įjungė į svarbiausią kinų medicinos šaką. Jo išorinės ir vidinės veiklos teorija ušu visuotinai pripažįstama ir naudojama iki šiol.

Tanų dinastijos (618 – 907 m.) laikotarpiu ušu plėtotę paskatino imperatoriaus rūmų įvesta egzaminų sistema. Visi kareiviai ir karininkai turėjo praeiti karo meno išbandymus, tik tada būdavo paaukštinami tarnyboje. Garbės vardai, kaip „Vyriškumo karys“, „Miklumo karys“, buvo teikiami įžymiausiems meistrams.

[Dui Lian]

Dui Lian

Sunų dinastijos (960 – 1279 m.) laikotarpiu atsiranda gausios ušu bendrijos. Tuo metu daugelis talentingų ušu meistrų demonstruodavo savo meistriškumą gatvėse, jų kovų arsenale būdavo grumtynės „kardas prieš skydą“, „ietis prieš skydą“ ir kitokie pratimai su ginklu. Pagal sostinės Kaifeno kroniką, tokie pasirodymai visada sutraukdavo minias žiūrovų bet kokiu oru.

Ušu itin suklestėjo Minų dinastijos valdymo (1368 – 1644 m.) metu. Žymusis generolas Ci Dziguanas surinko į vieną knygą aprašymus iš 16 skirtingų stilių imtynių ir dar 40 tao su ietimi ir kuoka, kiekvieną jų smulkiai paaiškinęs ir iliustravęs. Jis taip pat parengė daugelį treniruočių teorijos ir metodikos krypčių. Tai buvo didelis indėlis į ušu raidą.

Cinų dinastijos (1644 – 1911 m.) laikotarpiu, nors imperatorius draudė liaudžiai praktikuoti ušu, viena po kitos dygo slaptos grupės ir bendrijos, platinusios šį meną. Kaip tik tuo metu atsirado taidzi, pigua ir bagua mokyklos.

Įsikūrus KLR 1949 m., ušu patyrė ir sąstingio, ir plėtotės laikotarpius. Aštuntojo dešimtmečio viduryje buvo paskelbti senieji teiginiai ir nuo to laiko sukurta naujų. Dabar nuolatos vyksta varžybos ir pasirodymai nacionaliniu ir regioniniu lygiu. Ušu įjungtas į viduriniųjų mokyklų fizinės kultūros programą. Fizinės kultūros koledžų specialios klasės ir sportinės bokso mokyklos rengia ušu atletus. Vis daugiau steigiama instruktorių centrų dideliuose ir mažuose miestuose.

Tūkstantmetinis ušu sportas nepaprastai turtingas turinio ir formų. Daugybė mokyklų ir šimtai stilių sudaryti iš puolimo ir gynybos pobūdžio judesių – smūgiai kojomis ir rankomis, polinkiai ir posūkiai, šuoliai ir sukimasis, – visa tai surinkta į skirtingus, bet tam tikrus kompleksus, vadinamuosius tao. Nuolatinis jų praktikavimas gerai veikia ne tik raumenis ir kaulus, bet ir nervų, kvėpavimo, širdies-kraujagyslių sistemas. Todėl ušu plačiai rekomenduojamas kaip veiksminga priemonė sveikatai palaikyti ir lėtinėms ligoms gydyti. Ušu yra menas, kurį malonu stebėti. Jį galima pamatyti ir kinų baleto scenose, ir akrobatiniuose numeriuose. Daugelis ušu judesių, panaudotų dramatiniuose šokiuose, balete ir gimnastikoje, teikia savitą nacionalinį koloritą KLR choreografijos menui.

Ušu įprasta klasifikuoti pagal tris pagrindines kategorijas: 1 – pratimai be ginklų (kova su šešėliu), 2 – pratimai su ginklais, 3 – kovos pratimai.

Pratimai be ginklų

[Bagua Zhang]

Bagua Zhang

Pagal istorinius šaltinius šie standartiniai vadinamosios kovos su šešėliu pratimai žinomi nuo Sunų dinastijos laikų. Minų dinastijos laikotarpiu kova su šešėliu suskilo į vadinamąją vidinę, gynybos stiliaus, mokyklų ir išorinę, puolimo stiliaus, mokyklą. Vėliau įsigalėjo geografinis skirstymas, skiriamąja riba laikant Jangdzės upę, – į pietų ir šiaurės mokyklas. Pastarosios būdingas bruožas – platesnė judesių amplitudė ir didesnės erdvės poreikis. Dabar yra šimtai kovos su šešėliu stilių, ir kiekvienas jų turi ryškius būdingus bruožus. Labiausiai paplitę šie stiliai.

Čanciuan (ilgasis kumštis) – bendras Šaolino ir kai kurių kitų mokyklų pavadinimas. Sunų dinastijos laikotarpiu (960 – 1279 m.) buvo žinomos 32 jo atmainos, priskiriamos imperatoriui Taidzu. Esama senovinio ir naujojo čanciuan. Pastarasis susiformavo besiderinant svarbiausiems visų šių mokyklų bruožams. Tai platūs rankų mostai, aukšti šuoliai, staigūs kūno posūkiai, stiprūs spyriai ir smūgiai, dengimasis. Šis energingas ir sudėtingas stilius itin mėgstamas jaunimo.

Nanciuan (pietų kumštis) – Guanduno, Fudzianio, Chunanio, Džedziano, Dziansu ir Sečuanio provincijose į pietus nuo Jangdzės upės paplitusių stilių pavadinimas. Jų bendri bruožai – didelė rankų judesių įvairovė, tvirtesnė laikysena darbuojantis kojomis, žemi pritūpimai, painios energingų judesių kombinacijos. Tarpais pratimo atlikėjas impulsyviai šūkteli, pabrėždamas judesio staigumą.

Taidziciuan. Pavadinimas pasakoja, jog šį stilių susapnavęs vienas iš aštuonių nemirtingųjų daoistų vienuolių – Džan Sanfenas, gyvenanęs Sunų dinastijos laikotarpiu. Tai vidinis, gynybos stilius (neigun). Dabartiniu pavidalu atsirado Chenano provincijos Vensiano apskrityje prieš 300 metų. Šiam stiliui būdingi lėti, grakštūs ir tolygūs sukamieji judesiai. Jie stiprina sveikatą, slopina stresus, saugo nuo senėjimo. Labai mėgstami bet kokio amžiaus ir fizinio pasirengimo žmonių. Atliekami ir individualiai, ir grupėmis.

Šiuo metu taidziciuan yra privalomoji sudėtinė ušu programos dalis. Todėl sportininkai, laikantys ušu instruktoriaus egzaminus, būtinai atlieka 24 ir 48 pratimus.

Tuišou – viena pagalbinių taidziciuan formų. Sustojus vienas priešais kitą, rankos stumiamos sukamaisiais judesiais, stengiantis išmušti priešininką iš pusiausvyros. Tuišou pagrįsta teorija, pagal kurią grubumą reikia įveikti švelnumu. Iš pažiūros pratimai atrodo nesunkūs, tačiau jiems atlikti reikia ir jėgos, ir miklumo.

Chouciuan (beždžionės stilius) smūgių ir dengimosi maniera, judesiais, nuotaika primena žvitrią beždžionėlę. Imituojant šį gudrų, išdykusį, tačiau įdėmiai žvelgiantį žvėrelį, vaikštoma pirštų galais, šuoliuojama susikūprinus nuleistomis rankomis, šokama aukštyn ir tt.

Fandziciuan susideda iš 8 pagrindinių stovėsenų žaibiškai smūgiuojant. Pirmą kartą šis stilius paminėtas įžymiojo Minų dinastijos generolo Ci Dziguano (1528 – 1587 m.) „Karo meno knygoje“.

Šeciuan (gyvatės stilius) – viena iš penkių gimnastikų, kurias Šaoline sukūrė Bodhidharma. Atliekama sulenktais riešais, kurie primena gyvetės galvą. Daroma serija judesių, staigius keičiant lėtais. Imituojama gyvatė – rangymasis ir lingavimas, dvišako liežuvio dūriai, susiraitymas žiedu, grasinamas galvos pakėlimas artinantis priešui.

Tanlanciuan (maldininko stilius). Jį XVII a., remdamasis Šaolino mokykla, sukūrė Van Lanas Šanduno provincijoje. Apibūdinamas sėkmingais energingais puolimais, greitai kaitaliojamais smūgiais, sudėtingais rankų ir kojų veiksmais. Yra tokios kryptys: 6 vienovių maldininkas (liuchetanlan), 7 žvaigždžių maldininkas (cisintanlan), slyvinis maldininkas (meihuatanlan), minkštasis maldininkas (žuantanlan).

Sinjiciuan apima 5 stichijų stilių (usinciuan), atstovaujantį „motinai“ (mu), kur visus kūno judesius tvarko dvasia, ir 12 formų stilius (šiersinciuan) – tai atskiri kompleksai, imituojantys žvėris ir paukščius – drakoną, tigrą, beždžionę, viščiuką, lokį, vėžlį ir kitus gyvūnus, – atstovaujantys „kūnui“ (ti). Ypatinga reikšmė teikiama greičiui, jėgai, judesių paprastumui ir kompaktiškumui.

Ditanciuan (kūlversčiavimo stilius) susideda iš tam tikrų puolimų, nėrimų, posūkių, vartaliojimosi, raičiojimosi, kurie yra apgaulės būdai (fintai) puolant ir ginantis pagal principą „per pralaimėjimus į pergalę“. Skiriasi šiaurės ir pietų stiliai.

[Ditang Quan]

Ditang Quan

Piguaciuan (mosikuojančiųjų rankų stilius) atsiradęs Minų dinastijos laikotarpiu (1368 – 1644 m.). Susideda iš rankų sukamųjų judesių ir stiprių smūgių, kurių trajektorija primena kirtimą kirviu, ir dengimosi. Koviniais šūksmais reguliuojamas kvėpavimas, jie padeda sutelkti jėgą ir gyvybės energiją ci.

Baguanciuan (8 trigramų stilius). Senovės kinų mitologijoje, kosmologijoje ir gamtos filosofijoje aštuoni ištisinių linijų deriniai simbolizuoja vyriškąjė šviesųjį pradą jan ir nutrūkstančių linijų – moteriškąjį, tamsųjį pradą in. Kiekviename iš 8 derinių yra po 3 elementus: 3 ištisinės linijos reiškia cian „dangaus“ sąvoką, 3 nutrūkstančios – kun – „žemės“, 2 ištisinės ir viršum jų 1nutrūkstanti – dui – „vandens telkinio“ sąvoką ir t.t. Pagal senovės mitus, šios sistemos klasifikaciją pavaizdavęs pirmasis protėvis Fusi. Bagua sistema, išsamiai aprašyta senoviniame traktate „Idzin“ („Permainų knyga“), tapo senovės ir viduramžių Kinijos gamtos filosofijos pagrindu. Ja remiantis, bandyta išreikšti visą gamtos ir žmonijos būties reiškinių įvairovę. Bagua paprastai vaizduojama apvalia lentele, dažnai aštuonkampyje; žinomos dvi apvaliojo išsidėstymo sistemos. Tai 8 krypčių stilius. Atlikėjo „eigastis turi būti tarsi plaukiančio drakono, žvilgsnis atidus kaip akylos beždžionės, stovėsena tarsi tykančio tigro, o posūkiai kaip sklendžiančio erelio“.

Pratimai su ginklais

[Dui Lian]

Dui Lian

Ušu praktikuojama apie 20 rūšių ginklai, daugiausia senovinio pavyzdžio. Ilgieji ginklai: ietis, kartis ir kovos kirvis (ilgakotis kovos kirvis trumpais ašmenimis ir ilgakotis kovvos kirvis ilgais ašmenimis). Iš ilgųjų ginklų labiausiai paplitusios ietys daugiausia dėl to, kad turi smailų antgalį, kuriuo galima ir durti, ir pjauti, galima ir ieties kotu smogti. Trumpieji ginklai: siaurasis kardas (ilgu ir trumpu kutu), platusis kardas, durklas. Esama tokio senovinio posakio: „Platusis kardas tarsi įsiutęs tigras, siaurasis kardas tarsi vėjo gūsis“. Kiekvienas iš tų rūšių ginklų turi šimtus įvairių atliekamų pratimų atmainų. Apskritai pratimai su plačiuoju kardu pasižymi energingumu ir greičiu, o su siauruoju kardu – liaunumu ir grakštumu. Fechtavimas iškart su dviem kardais, dviem durklais arba dviem peiliais, t.y. pratimai su dviem tais pačiais ginklais priklauso trumpųjų ginklų kategorijai. Kitokia yra sudvejinto ginklo technika ir puolant, ir ginantis – panašu į kardą ir skydą. Pratimams su dviem kardais reikia nepaprastai geros abiejų rankų koordinacijos.

Pratimai su ginklais yra labai patrauklūs dėka spalvoto šilko skepetaičių ir kutų, puošiančių ginklų rankenas, nors pagrindinė tų skepetaičių ir kutų paskirtis yra dezorientuoti priešą mirgėjimu prieš jo akis ir šitaip trukdyti jam sekti ašmenų judesio trajektoriją.

Kovos pratimai

Tai kova vieno su vienu, dviem ar daugiau priešininkų. Kovos pratimų yra trys klasės: kova be ginklų, kova su ginklais ir beginklio kova su ginkluotu vienu arba keliais ginkluotais priešininkais. Ir puolantieji, ir besiginantieji kiekvieną atliekamą pratimą gali improvizuoti, tačiau kiekvienas judesys turi būti nepaprastai tikslusir visiškai suderintas su partnerio veiksmais. Mažiausias judesių netikslumas gali sutrikdyti kovą, tapti rimtų sužalojimų priežastimi. Todėl sportinėse kovose visada kaunamasi labai atsargiai, sulaikius kvapą.

[Tao Lu]

Tao Lu

Kinijoje kovos meno tradicijų saugotojais tapo nauja ušu atletų karta, kuri išaugo atidžiai prižiūrima senųjų meistrų. Tai, pavyzdžiui, aukso medaliais apdovanotasis Liu Džicinas, 1979 m. dalyvavęs ušu nacionalinėse varžybose būdamas 91 metų amžiaus ir nugalėjęs tokių sudėtingų ginklų klasėje, kaip didysis kovos kirvis. 94 metų taidziciuanvirtuozas U Tunanas, vienas Pekino ušu komandos konsultantų. 72 metų vaikų mylimas ušu treneris Ša Guodženas.

Iš jaunųjų, pasaulyje pagarsėjusių sportininkų reikia paminėti Džun Ciaodžen, virtuoziškai valdančią siaurąjį kardą; Van Dunlian – 1980 m. Kinijos ušu nacionalinių varžybų nugalėtoją, keturis kartus čempionę; Šen Suciuan – itin didelį meistriškumą ji pademonstravo, kovodama su dviem durklais, o kaip gyvetės stiliaus meistrė didelio pasisekimo susilaukė 1981 m. važinėdama po Europą.

Ir pagaliau Li Liandzie, penkiakartinis Kinijos čempionas, pagarsėjęs visame pasaulyje kaip pagrindinio vaidmens atlikėjas spalvotame plataus formato kino filme „Šaolino vienuolynas“, kuris buvo pastatytas Honkonge 1981 m. Kinijoje Li Liandzie vardą žino kiekvienas vaikas, jo likimas ir meistriškumas yra pavyzdys kiekvienam, kas užsiima ušu, todėl apie jį norėčiau plačiau papasakoti.

Li Liandzie pradėjo treniruotis nuo 8 metų amžiaus sporto sąstingio Kinijoje laikotarpiu, kai 1971 m. visos ušu komandos buvo paleistos. Tačiau įžvalgus savojo meno atstovas, ušu prefesionalas treneris U Binas kaip tik tuo metu subūrė jaunimo ušu grupę. Po pamokų treniruotės vyko vienoje sporto mokykloje. Iš tūkstančio mokinių per pusmetį U Binas atrinko 20 vaikų, tarp kurių buvo ir mažasis Li. Bendra fizinė berniuko būklė buvo ne kažin kokia, tačiau trenerį traukė jo akys, kupinos dvasinės stiprybės. U Binui patiko, kad berniukas greitai suvokia judesius. Netruko nuspręsti auginti iš jo ušu virtuozą. Tačiau kartą po neilgo ušu pagrindų mokymosi laikotarpio į komandą Li nebeatėjo…

[Li Lianjie (Jet Li)]

Li Lianjie (Jet Li)

U Binas jautė, jog privalo padėti atsiskleisti dvasiškai tvirto berniuko talentui. Pasikvietęs  dar porą savo kolegų, plankė Li Liandzie šeimą. Susipažinęs su savo globotinio motina, suprato jos norą, kad sūnus labiau domėtųsi knygomis, o svarbiausia – gailėjosi sūnaus, kuris treniruodamasis turėjo pakelti dideles fizines apkrovas ir kentė nemažus skausmus dėl sąnarių pertempimo. Turėjo reikšmės ir skurdas. Kai Li tebuvo dvejų metų, staiga mirė jo tėvas, dirbęs konstruktoriumi. 33 metų Li motina dirbo spaustuvėje, jos atlyginimas buvo menkas, o rūpintis turėjo ne tik 5 vaikais, vyriausiam iš kurių buvo 14 metų, bet ir 60-mečiais tėvais. Nors ir šelpiama valstybės, šeima gyveno varganai. Kai vyresnieji broliai ir sesuo ėjo į mokyklą, mažasis Li namie likdavo vienas, todėl motina dažnai imdavosi jį į darbą. Li būdavo kartu su motina, o per pertraukas žaisdavo šachmatais su vienu senu darbininku, kuris pastebėjo, jog berniukas vis dažniau ima išlošinėti.

1970 m. Li pradėjo lankyti mokyklą, visų dalykų mokėsi labai gerai. Tai buvo didelė paguoda motinai ir visai šeimai, kuri dėjo į jį dideles viltis. Nei motina, nei vyresnieji broliai ir sesuo neįtarė, jog sėkmė mokykloje buvo susijusi su sėkme ušu. U Binas puikiai suprato motinos rūpesčius ir šeimos sunkumus, bet labiau jį jaudino ušu būklė ir tęstinumas. Jis privalėjo turėti talentingą pasekėją, todėl iš visų jėgų įkalbinėjo motiną, aiškino jai, kad retas berniuko moralinių savybių, fizinių galimybių ir charakterio derinys bylojąs Li būsiant talentingu ušu kariu. Pagaliau motinos širdis suvirpėjo. Ji sutiko leisti sūnui mokytis ušu. Li pasiryžo paskirti šiai senovinei kinų kovos meno šakai savo gyvenimą. Prasidejo sunkus kelias į ušu aukštumas.

Ušu itin domisi vaikai, paaugliai ir jaunuoliai, kurie trokšta varžybų ir pergalių. Tačiau griežtos ir nuobodžios pagrindinės technikos treniruotės yra labai sunkios ir nuobodžios. Kovos meno žmonės sako: „Meistriškumui pasiekti būtini tyrs dalykai: drąsa, fizinė jėga ir laikas“. Vienas garsus Šaolino vienuolyno vienuolis mėgo kartoti: „Tas, kuris nori mokytis ušu, neturi bijoti sunkumų; siekiant sėkmės, negalima ištižti – reikia nuolatos save kontroliuoti“.

Li Liandzie yra tvirto charakterio, išprusęs, visada įdėmiai klausosi auklėtojų patarių ir iš visų jėgų stengiasi vykdyti jų reikalavimus. O treneris U labai reiklus savo mokiniams. Kai kada, matydamas, jog koks nors judesys nepakankamai tiksliai atliekamas, be pagrindinės treniruotės, treneris reikalauja tus judesius atlikti dar 300 kartų. Taigi pagrindinės technikos Li Liandzie mokėsi nepaprastai kruopščiai. Jis gyveno sporto mokykloje, į namus pareidavo labai retai. Treniravosi dieną ir naktį, žiemą per didžiausius šalčius ir vasarą per didžiausius karščius.

Po metų treniruočių Li Liandzie Kinijos ušu varžybose jau buvo apdovanotas. Po trejų metų jis dalyvavo dvejose Kinijos jaunučių varžybose. „Jo kumščių smūgiai žaibiški, kardas blykčioja, su ietimi jis tarsi šoka, o kaudamasis kiekvienu judesiu kelia siaubą priešininkams“, – rašė laikraščiai. Varžybų treneriai pamatė, kad atsirado naujas reiškinys ušu. Sportininko judesių grožis žavėjo žiūrovus. Griaudė aplodismentai. Šiose varžybose Li Liandzie laimėjo visų rūšių ginklų ir beginklių pratimų visose klasėse. Jam tada buvo 11 metų.

O paskui vėl įtemptos treniruotės. Jis pamažu, bet užtikrintai kilo į kovos meno viršūnes. 13 metų dalyvavo Kinijos suaugusiųjų ušu varžybose. Treneris iš anksto stengėsi kaip įmanoma sumažinti jam psichologinį krūvį, iki minimumo sumažino treniruočių ir padaugino aktyvaus poilsio. Auklėtinis pateisino visus lūkesčius. Stebint 10 tūkstančių žiūrovų, Li atliko kovos pratimus, kurie pasižymėjo harmoningu pauzių ir judesių deriniu, plastišku lėtų judesių perėjimu į greitus. Kiekviena jo kovinė laikysena, rankų, kojų, kūno judesiai buvo labai įspūdingi. Šiose varžybose jis gavo visų rūšių beginklės kovos ir pratimų su ginklais čempiono titulą, išvedė į lyderius savąją Pekino komandą, gavusią čempiono vardą komandinėje įskaitoje.

[Lao Shi]

Lao Shi

Per vėlesnius ketverius metus Li Liandzie pamažu sukūrė sąvajį kovos stilių. Jam būdinga greitas tempas, aiškūs, tikslūs judesiai, stiprūs smūgiai, lengvi, grakštūs šuoliai ir galimgi spyriai, sklandūs greitų judesių perėjimai į lėtus ir absoliučiai tikslus pratimų atlikimo laikas – tao, susidedantį iš 50-60 judesių, jis atlieka per 80 sekundžių! Li Liandzie puikiai valdo 18 rūšių ginklus, ypač mėgsta platųjį kardą. Visose varžybose Li kone visada gauna aukščiausius įvertinimus už ginklo valdymą. Nuo 1975 m. Kinijos varžybose jis penkis kartus iš eilės yra gavęs absoliutaus ušu čempiono titulą pagal visų rūšių ginklus ir kovą bei pratimus be ginklų. Kinijos IV ušu varžybose jis vienintelis buvo apdovanotas penkiais aukso medaliais ir tapo populiarus visoje Kinijoje. 1978 m. Pekino sporto komitetas pažymėjo ypatingus jo nuopelnus sportui.

Pastarąjį dešimtmetį Li Liandzie kartu su ušu delegacija aštuonis kartus važinėjo po Vakarų Europą, Ameriką ir Aziją, supažindino tų šalių žmones su vertinguoju kinų tautos paveldu. Ypač nepamirštami įspūdžiai liko iš San Francisko, kur 1980 m. vyko pasaulinės kovos meno varžybos. Tada viso pasaulio komandos atkreipė dėmesį į ušu ir kaip tik tada gimė judėjimas, kad ušu būtų įtrauktas į Olimpinių žaidynių programą. Li Liandzie mena: „Mūsų komanda stovėjo stadione ten, kur kryžiavosi ryškios prožektorių šviesos. Griaudžiant audringoms viso stadiono ovacijoms, mes parodėme, kaip valdome kardą, kuoką, rimbą, kartį, kai kaunamės be ginklų (…) Mus vadino kovos meno tęsėjais – tie žodžiai taip jaudino, kad vos valdžiausi nepravirkęs. Apėmė išdidumo ir atsakomybės jausmas savo tautai“. Po filmo „Šaolino vienuolynas“ demonstravimo žurnalistams Li Liandzie pasakė: „Kai mane pavadina kino žvaigžde, jaučiuosi nejaukiai, bet kai filmo žiūrovai pirmąkart sužino apie ušu ir jo tėvynę Kiniją, didžiuojuosi, kad vaidinau šiame filme“.

Idėja nusifilmuoti Li Liandzie kilo jau tada, kai jis pamatė filmus apie kunfu pagrindiniuose vaidmenyse dalyvaujant Brius Li. Labai norėjo pademonstruoti grynąjį ušu meną. 1974m. parodomąsias Pekino komandos varžybas Honkonge stebėjo Siengano kino studijos direktorius Fu Ci, kurį labai sudomino neįprastas Šaolino stilius ir jo atlikėjas. Po 7 metų išsipildė sena ir slapta Li Liandzie svajonė – jis gavo pasiūlymą filmuotis.

[Shaolin]

Shaolin

Viena seniausių Kinijoje ušu mokyklų – Šaolino mokykla buvo atidaryta to paties vardo vienuolyne Chenano provincijoje, Sunšano kalnuose. Vienuolynas buvo pastatytas imperatoriaus rūmų įsakymu V a. Pabaigoje. Ilgus amžius vienuoliai, remdamiesi ankstyvosiomis kovos meno savigynos ir sveikatos profilaktikos formomis, kūrė savąją ušu mokyklą. Svarbiausi Šaolino ušu mokykloje buvo pratimai be ginklų. Tačiau vienuoliai praktikavo ir pratimus su ginklais, jodinėjimą, kvėpavimo gimnastiką (cigun). Vėlesniais amžiais Šaolino ušu mokykla tapo žinoma visoje šalyje, nuo jos atsišakojo daug stilių. Šaolino vienuolyno Tūkstančio Budų salėje ir dabar grindyse galima pamatyti tris eiles įdubų, kiekvieną apie 50 cm skersmens, kurias per šimtmečius čia išmušė besitreniruojančių vienuolių kojos.

Šventykloje yra sienų freskų, kuriose vaizduojamas senovinis padavimas. VII a. pradžioje pirmasis Tanų dinastijos imperatorius žygio prieš separatistiškai nusistačiusį generolą Van Šičuną metu buvo jo apsuptas Lojano mieste. 14 kartimis apsiginklavusių vienuolių iš Šaolino vienuolyno nusileido į pagalbą imperatoriui. Maištaujantį generolą jie paėmė į nelaisvę. Už karinius nuopelnus imperatorius Šaolinui suteikė „Pirmojo padangių imperijos vienuolyno“ titulą.

Honkongo režisierius Džan Sinjenas, pasirėmęs freskomis, sukūrė kino filmą, kuriame žavėjo kraštovaizdžiai, jaudino istoriniai įvykiai, stulbino ušu. Filmuota Sunšano kalnuose ir pačiame Šaolino vienuolyne. Be Li Liandzie, filme dalyvavo kone visa Pekino ušu komanda. Filme nebuvo kaskadininkų, nebuvo kombinuotų kadrų ir montažų, kiekvienas sportininkas parodė, ką sugeba. Visos kovos, grumtynės buvo autentiškos, todėl žiūrovų ir kinematografininkų aukštai įvertintos. Li Liandzie suvaidino vienuolį Dziue Juaną, kuris, norėdamas atkeršyti už tėvą, pradėjo Šaolino vienuolyne mokytis ušu. Gelbėdamas Tanų imperatorių, jis pagal scenarijų nužudo išdaviką generolą. Nenorėdamas atsisakyti Šaolino vienuolyno tradicijų nusiskuta galvą – įsišventina į vienuolius. Dziue Juanas sujaudina žiūrovus, kai amžiams užveria paskui save vienuolyno vartus.

Li Liandzie šiame filme pademonstravo visą savo meistriškumą – spyrių įvairovę, aukštus šuolius, „girtą“ kartį, kovą trigubu vėzdu, virve,kurios gale metalinis rutulys, dviem peiliais, beginklę kovą, raitelių ginkluotas grumtynes. Kovos tokios žaibiškos, kad akys nespėja sekti įvykių. Laikraščiai rašė: „Šaolino ušu mokyklos judesiai greiti kaip vėjas, stovint kojos tvirtoskaip įkaltos vinys, šuoliai panašūs į skrydžius, kritimai lengvi tarsi lapų, posūkiai kaip ratų sukimasis, kūno išsilenkimai panašūs į įtemptą lanką“.

Ne tik aukštas ušu lygis garantavo filmo sėkmę. Li Liandzie labai nuoširdžiai kūrė savo herojų. Buvo įvertinta paprasta ir natūrali jo vaidyba. Nebuvo ji primityvi, nes Li studiavo literatūrą apie aktoriaus meistriškumą, gilinosi į istorijos dalykus.

[Dui Lian]

Dui Lian

Pasirodęs Honkongo ekranuose filmas suušė visus rekordus pagal bilietų pardavimą į kiniškus kunfu filmus. Li Liandzie buvo suteiktas „Didžiosios Dangiškojo imperatoriaus žvaigždės“ vardas, kurį anksčiau tebuvo gavę du žymiausi kunfu meistrai: Li Siaolunas, pasaulyje labiau žinomas Brius Li vardu, ir Džun Lunas. Garbė neapsuko Li Liandzie galvos, neprarado jis ir kuklumo. Dažnai apgailestavo, kad jam trūksta teorinio ušu pagrindo. Todėl ėmė įtemptai mokytis. Labai susidomėjo senąja kinų filosofija ir taidziciuan. Jam parūpo, kokią vietą visoje ušu sistemoje užima ši senovinė, estetinio pasitenkinimo ir fizinės sveikatos teikianti gimnastika, kuria Kinijoje užsiima kone visi, nepaisant amžiaus ir lyties.

Dabar ušu vis labiau plinta daugelyje pasaulio šalių. Net konservatyviojoje Japonijoje, kolegos, su kuriuo kartu stažavome ir kurio sūnus darbuojasi ušu sekcijoje, iš Jokohamos žodžiais, kinų kovos menas sėkmingai varžosi su tradiciniu karatė. Japonų gydytojas akupunktūrininkas pasakojo, jog Tekančiosios Saulės šalies moksleiviai rengia sportines varžybas, aiškindamiesi kinų ir japonų kovos meno pranašumus.

Grįžtant namo, kartu vyko didelė grupė įvairaus amžiaus amerikiečių ir lenkų turistų. Mūsų nuostabai, jie, nekreipdami į nieką dėmesio, net per trumpiausias pertraukas tiesiog perone techniškai gana tiksliai atlikdavo 24 formų taidziciuan – taip vaduodavosi nuo kelionės nuovargio.

Liu De

Straipsnis spausdintas žurnale „Mokslas ir gyvenimas“