Šaolinas šiandien

shaolinshanmen_1.jpg

Šiandien Šaolino vienuolynas (kin.: Shao Lin Si 少林寺) – tai didžiulis sakralinių statinių kompleksas, nors toli gražu ne visi jie atsatyti po grandiozinio 1928 metų gaisro. Dar XIX a. pabaigoje vienuolyno teritorijoje buvo daugiau nei penkiasdešimt įvairiausių statinių, tačiau šiandien atsatyta tik pusė jų. Rekonstrukcija atliekama daugiausia aukomis, kurios vertinamos kaip ypatingos budistinės dorovės apraiška, didžiules lėšas skyrė ir japonų Sio Rin Dzi Kem Po (jap.: Sho Rin Ji Kem Po 少林寺拳法, kin.: Shao Lin Si Quan Fa) asociacija, įvarios Šaolino UŠU (kin. Wu Shu  武術) asociacijos iš viso pasaulio bei kinų išeiviai. Nors lėšų rinkimui buvo net įkurta Šaolino vienuolyno labdaros asociacija, tačiau aukų nepakanka ir, tikėtina, kad vienuolynas niekuomet nebus atstatytas toks, koks jis buvo pradžioje. Didžioji šiandieninio vienuolyno statinių dalis išlikusi nuo XVIII a. Įėjimą į vienuolyną užtveria 1704 m. pastatyti didžiuliai (12 m aukščio) vartai – „Kalnų vartai“ (kin.: Shan Men 山門). Iki tol pagrindiniai Šaolino vartai buvo už jų stovinti dabartinė „Dangiškojo valdovo salė“ (kin.: Tian Wang Dian 天王殿).

dangiskojo-valdovo-sale.jpg

Virš įėjimo puikuojasi kaligrafinis užrašas (iš dešinės į kairę) „Shao Lin Si“ („Šaolino vienuolynas“) (prieš tai šis užrašas kabėjo ant „Dangiškųjų valdovų salės“). Būtent šis vaizdasvartai ir užrašas virš tapo vienuolyno „vizitine kortele“. Vienuoliai savo ruožtu naudojasi gerokai kuklesniu įėjimu, esančiu dešinėje pusėje nuo pagrindinių vartų, kurie veda tiesiai į vienuolių celes. Priešais „Kalnų vartus“ stovi didžiuliai liūtai (tradiciškaivienas moteriškos (letena prispaudęs mažą liūtuką) kitas vyriškos (letena prispaudęs perlą) giminės), Budos simboliai, saugantys nuo piktųjų dvasių, o ant sienų kairėje ir dešinėje nutapyti du budizmo mokymo Dharmos (kin.: Fa 法) ratai ir užrašai: „Patriarchų ištakos ir tiesos šaknys“, „Žemėje, kaip ir danguje, tai pirmiausis [vienuolynas] tarp keturių jūrų ir žymiųjų kalnų“. Už vartų atsiveria ilgas kiemas, jame ilgomis eilėmis sustatytos stelos (kin.: Tian Wang Dian Bei Lin 天王殿碑林), skirtos žymiems vienuoliams ir čia apsilankiusių svečių atminimui (taip pat ir šiuolaikinių). Du didžiuliai statiniai „Palaimingųjų debesų salė“ ir „AtėjusiojoVakarų salė” (kin.: Xi Lai Tang 西来堂), skirta Bodhidharmai, pastatyti XIX a. viduryje, buvo visiškai sunaikinti gaisrų metu, ir buvo atstatyti tik 1984-1985 metais. Šonuose prie „Dangiškojo valdovo salės“ prisišliejusi Kimnaros šventyklėlė (kin.: Jin Na Luo Dian 紧那罗殿), „Šeštojo patriarcho salė“ (kin.: Liu Zu Dian 六祖殿) pastatyta šeštojo Čan budizmo (kin.: Chan 禅) patriarcho Huei Neng (kin.: Huei Neng 慧能, 638–713) garbei. Kiekvienoje budintis vienuolis skaito maldas bei degina smilkalus. Didžiulė centrinė maldų salė„Dharmos salė“ (kin.: Fa Tang 法堂), pastatyta dar XVI a. buvo restauruota 1981 m. japonų Sio Rin Dzi Kem Po asociacijos lėšomis. Praeityje čia buvo įrengta sutrų saugykla, daugybė kurių buvo prarasta per gaisrus. Netoliese 1750 m. buvo pastatytas speciali vienuolyno abato poilsio salė (kin.: Fang Zhang Tui Qu 方丈退去), užimanti apie 200 m², kuri taip pat buvo sudegusi per 1928 m. gaisrą ir atstatyta 1984 m.Vienuolynas pakopomis kyla į viršų. Nedidelė šventyklėlė„Stovinčiojo sniege salė“ (kin.: Li Xue Ting 立雪亭), primena vienuoliams antrojo Čan budizmo patriarcho Hui Ke žygdarbį, kuris praklūpėjo net tris dienas sniege maldaudamas Bodhidharmos priimti mokiniu.

stovejimo-sniege-sale.jpg

Dešinėje pusėje eančioje salėje saugomas žymusis Bodhidharmos akmuo (dar vadinamas „Šešėlių akmeniu“), ant kurio įamžintas pirmojo Čan patriarcho Bodhidharmos atvaizdas. Visą šią vienuolyno anfiladą vainikuoja tolimiausiame kampe esanti „Tūkstančio Budų salė“ (kin.: Qian Fo Dian 千佛殿), pastatyta 1588 m. Jos sienose nutapytos scenos iš budistų šventųjų arhatų gyvenimo. Čia vyko vienuolių – kovotojų (kin.: Wu Seng 武僧) treniruotės, beje, daugelis Šaolino kovinių veiksmų kompleksų paskaičiuoti būtent šios salės plotui. Jos akmeninėse grindyse matyti įdubos – čia vienuoliai praktikavo ypatingo tipo judesius, kurių metu stipriai mušdavo kojos padu į grindinį (spėjama, kad duobės atsirado praktikuojant specialų pratimą vadinamą „Širdies ir proto vienybe“ (kin. Xin Yi Ba 心意把 ) arba veiksmą vadinamą „Tiesiai į tikslą“ ( kin.: Jiu Di 就地)).

Vienuolynas padalintas į tris dalis: centrinę ir dvi šonines. Centrinė dalis seniausia, šoninės buvo pristatytos vėliau. Kairiajame sparne yra nedelis treniruočių kiemas, apsuptas ilga keturkampe galerija. Šioje galerijoje įkurdintos medinės figūros, vaizduojančios įvarius kovinės Šaolino istorijos etapus (Šiuo metu vykdoma rekonstrukcija, todėl kiemas tuščias. Iki tol kiemo viduryje buvo viena iš treniruočių aikštelių, tačiau prieš keletą metų jos vietoje buvo pastatyta nauja šventyklėlė). Čia yra ir vyriausiojo vienuolyno kovos menų mokytojo buveinė.

buves-vyriausias-saolino-vienuolyno-kovos-menu-mokytojas-si-jan-lu1.jpg

Kiemas pietinėje dalyje ribojasi su vienuolyno vaistine. Šiame kieme treniruotės vyksta labai retai, jis permažas, kad jame tilptų visa kovinė Šaolino brolija. Dėl šios priežasties vienuoliai praktikuoja kovos menus ant kalnų terasų esančių už vienuolyno. Dešiniajame vienuolyno sparne įkurdintas nedidelis sodas, kuriame šiandien po stikliniais gaubtais saugomos VII-XVIII a. stelos, vienu ar kitokiu būdu susijusios su vienuolynu. Remiantis šiomis stelomis, kurių autoriai Kinijos imperatoriai, žymus aristokratijos sluoksnio atstovai bei Šaolino abatai, galima atkurti tikrąją Šaolino vienuolyno istoriją.

Čia pat, dešiniajame sparne, yra ir vienuoliams skirtos patalpos. Celėje įprastai yra dvi arba keturios viena virš kitos esančios lovos, nedidelis staliukas atstoja altorių, ant jo dažniausiai pastatoma gailestingumo dievybės Guan Ši In (kin.: Guan Shi Yin 觀世音),  kovos menų globėjo, generolo Guan Ju (kin.: Guan Yu 關羽) statulos, vaisiai, keletas budistinių sutrų. Daugelyje celių stovi dideli, žmogaus ūgio ventiliatoriai – vasarą Sung Šan kalnuose (kin. Song Shan 嵩山) nepakenčiamai tvanku. Be centrinio vienuolyno komplekso, esančio dešiniajame krante, beveik išdžiuvusio upeliūkščio, kuris atgyja tik pavasarį, kai kalnuose ima tirpti sniegas arba liūčių metu, kairiajame krante stovi prabangi „Dešimties krypčių Čan šventykla“  (kin.: Shi Fang Chan Yuan 十方禅院), dar kitaip vadinama „Dešimties tūkstančių arhatų vienuolynu“ (Kin.: Wan Luo Han Tang 万羅漢堂), pastatyta 1512 m. (žvaigdės formos plano su gigantiškomis Avalakitašvaros Budos statulomis centre). Jo ilguose koridoriuose pastatyta daugybė spalvotų natūralaus dydžio arhatų (kin. Luo Han 羅漢) skulptūrų. Šventyklos kiemuose įkurdintos treniruotėms skirtos aikštelės ir stelos, „už dorovingus nuopelnus“ pastatytos Šaolino pasekėjams.

saolino-vienuolyno-planas_0.jpg

Netoli, Šaolino kalno papėdėje, yra žymiosios budizmo patriarchų ir Šaolino vienuolių kapinės, vadinamos „Pagodų mišku“ (kin.: Ta Lin 塔林). Pagodos iš tiktųjų primena mišką, pastatytą iš gelsvo smiltainio. Čia pastatytos dviejų tipų stupos – apvalios bei neaukštos, būdingos indiškajai ir tibetietiškajai tradicijai, bei aukštos – keleto aukštų pagodos, būdingos Kinijai. Tradiciškai budistų vienuolių palaikai buvo sudeginami, o pelenai įmūrijami į nedidelę ertmę, esančią stupos centre. Pasak padavimo, pirmosios pagodos čia buvo pastatytos Tang dinastijos (kin.: Tang Chao 唐朝, 618 – 907) imperatoriaus Li Ši Min (kin.: Li Shi Min 李世民, 599 –649) įsakymu, kuris suteikė teisę vienuoliams taip iškilmingai laidoti savo mokytojus. Pati seniausia iki šių dienų išlikusi pagoda, kurioje palaidotas vienuolis Fu Juan (kin.: Fu Yuan, ? - 791 m.) vienuolikos „laiptų“. Tang dinastijos valdymo laikais čia buvo įrengta apie 500 kapaviečių, tačiau iki mūsų dienų iš tos epochos išliko tik viena. Nepaisant pagarbaus požiūrio į mirusiuosius, neretai naujos kapavietės buvo įrengiamos ant senųjų (dėl vietos trūkumo), o praeities vienuolių vardai ilgainiui buvo užmirštami. Daugelių atvejų būtent dėl to iš Sung dinastijos (kin.: Song Chao 宋朝, 960–1127) laikų pagodų teliko dvi, Dzin dinastijos (kin.: Jin Chao 晉朝, 265 – 420) -7, Juan dinastijos (kin.: Yuan Chao 元朝, 1271–1368)  – 43, Ming dinastijos (kin.: Ming Chao 明朝, 1368–1644) – 139. XVII a. čia beveik nebelaidota, paskutiniosios dinastijos Cing (kin.: Qing Chao 清朝, 1644–1912) valdymo metu buvo pastatyta vos dešimt pagodų, nors šiandien visi Šaolino vienuolyno abatai ir didieji vienuoliai laidojami būtent čia. Šiandien „Pagodų miške“ išlikę 229 pagodos, daugiau nei dešim iš jų anoniminės, laikas ištrynė vardus tų, kurie čia buvo kadaise palaidoti. Pagodų aukštį nulemia vienuolio nuopelnai, dorybingumas ir darbai atlikti Šaolino mokymo labui. Aukščiausios pagodos siekia 15 m aukštį.

saolino-pagodu-miskas-.jpg

Žiemą vienuolyne šalta – jis tradiciškai nešildomas. Nors temperatūra He Nan (kin.: He Nan 河南) provincijoje nekrenta žemiau – 8 Cº, reikia turėti nemažai kantrybės ir ryžto, kad tokiomis sąlygomis tęstų ne tik treniruotes, bet – kas gerokai sunkiau – meditacijos seansus. Valstybė suinteresuota paversti Šaolino vienuolyną muziejumi, savotišku turistiniu komplesu – tai tikroji vienuolyno tragedija. Dėl didžiulio turistų antplūdžio pakito Deng Feng (kin.: Deng Feng 登封) apskritis –  neseniai čia susiformavo ir Deng Fengo miestas, kuris buvo atskirtas nuo kitos apskrites dalies. Kadaise buvusiame užkampyje ir nepatraukliame kaimelyje, vos per keletą metų virtusiame miestu, statomi aukštybiniai pastatai ir kotedžai, steigiami neblogi viešbučiai. Iš esmės Kinijos valdžia pateikė Šaolino vienuolyną pardavimui. Daug kas pasikeitė šiuolaikiniame Šaoline: laikas griauna ne tik pastatus, bet ir keičia žmonių sielas. Šiandien Šaolino vienuoliai ir pasekėjai susipažinę su „civilizacijos pasiekimais“, atkeliavusiais kartu su tūkstančiais turistų, dažnai patys atidaro specialiai užsieniečiams skirtas UŠU mokyklas. Pastarieji, savo ruožtu, įsitikinę, kad per keltą mėnesių ar net keletą savaičių galima įvaldyti „Šaolino paslaptis“, pasiruošę pakloti kartais nemažas pinigų sumas, gavę už tai švelniai tarinat įtartinos kilmės žinias. Tuo tarpu daugelis tikrų vienuolių, net ir mokydami tradicinių kovos menų, neskuba dalintis tikrąja jų paskirtimi ar atskleisti prasmę, tiesiog nematydami prasmės to daryti, dėl trumpo mokymų laiko. Norint integruotis į šią terpę, reikia keleto metų, dar keletą tektų paaukoti bazinėms žinioms – procesas ilgas ir persmelktas tradicinio bendravimo ritualų. Todėl dažnai tradicinėse kovos menų mokyklose per savaitę jums gali parodyti vos vieną veiksmą. Tai pagarbos ženklas, jei jums per keltą dienų išdėstomas ilgas kovos veiksmų komplesas, tai greičiausiai reiškia, kad jūsų „mokytojas“ paprasčiausiai nori pasipelnyti.

dabartinis-saolino-abatas-si-jung-sin.jpg

Šiandien Šaolino vienuolynui vadovauja  Ši Jung Sin (kin. Shi Yong Xin 释永信, gimė 1965 m.). Po senolio Ši Su Si (kin.: Shi Su Xi 释素喜) mirties Ši Jung Sin tapo vienuolyno abatu. Jis nedelsiant griebėsi daryti tvarką ir pradėjo nuo Šaolino vardo įteisinimo. Buvo bandyta uždrausti šį žodį vartoti daugelyje aplinkinių UŠU mokyklų pavadinimuose, kurios tiesiogiai nesusiję su šventove. Tačiau jaunąjam abatui teko susidurti su paradoksu, nes daugybė UŠU mokyklų visoje Kinijoje tradiciškai save vadino Šaolino mokyklomis. Nors daugelis neturi nieko bendro su Šaolino vienuolynu ir paprasčiausiai šliejasi prie legendos, tačiau tai jau šimtametė tradicija ir šis bandymas tapo pirmuoju abato pralaimėjimu. Nepaisant to daugybė mažų kovos menų mokyklėlių įsikūrusių prie vienuolyno visgi buvo uždarytos.  2003 m. aplink vienuolyną buvo nugriauta daugybė mažyčių parduotuvėlių ir kavinukių, pradėtos didžiulio komercinio komplekso statybos. Natūralu, kad tai sukėlė didžiulį nepasitenkinimą iš senųjų Šaolino kovos menų meistrų pusės, dalis jų išvis paliko vienuolyną, nutraukė bendravimą su naująja valdžia. Visgi vargu ar galima kaltinti vien vienuolyno vadovus. Šio proceso šaknys glūdi visos tradicinės kinų kultūros transformacijos procese. Tai konfliktas tarp skirtingų Šaolino kovos meno suvokimų – tarp dvasinės žmogaus ugdymo tradicijos ir šiuolaikinės jos interpretacijos.  Vienuolynas evoliucionuoja po truputį virsdamas „turizmo kompleksu“. Vienuolyne galima įsigyti daugybę suvenyrų ir pan. Agresyvi, neįprasta civilizacija įsiveržė už kadaise tylių vienuolyno sienų. Tačiau neverta visai nusiminti, Šaolino mokymas jau seniai gyvuoja ne vien už vienuolyno sienų ir ne tik Kinijoje, bet ir visame pasaulyje. Šaolinas, bent jau netolimoje ateityje, pasmerktas tapti muziejumi, kur jauni vienuoliai atliks gyvų eksponatų vaidmenį. Praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje į vienuolyną buvo priimtos kelios dešimtys jaunų vienuolių, specialiai mokytis UŠU. Pastarieji toli gražu ne visada laikosi tradicinių vienuoliškų taisyklių – jų laikosi senoji, jau palaipsniui iškeliaujanti, karta. Jaunimas dažnai nesilanko reguliariose maldose ir ne taip aktyviai užsiima vienuoliška praktika, daugiausiai laiko skiria UŠU studijoms. Kai kurie vienuoliai šiandien siekia integruotis į valstybinę veiklą, užimdami tam tikrus administracinius postus. Beje, iš dalies tai nėra visiška naujiena, nes tradiciškai budistų vienuoliai gyvendavo valdovų rūmuose Luo Jang (kin.: Luo Yang 洛陽) ir Čang An (kin.: Chan An 長安) (dabartinis Sian (kin.: Xi An 西安)), atlikdavo „valstybinių mokytojų“ (kin.: Guo Shi 国師) pareigas. Tačiau tradiciškai jie buvo gerbiami valstybės veikėjai, o ne dvasiniai lyderiai.  Dalis vienuolių po praktikos, kruopščiai sulankstę vienuoliškus apdarus ir persirengę pasaulietiniais drabužiais, beveik kasdien važinėja į Deng Feng miestelį pabendrauti su draugais ir tvarkyti savo reikalų. Daugelis jų čia pat turi savo kovos menų arba medicinos mokyklas.

Šiuolaikiniame Šaoline vos šimtas vienuolių ir tik apie pusę jų praktikuoja UŠU. Likusieji laikomi tradicinės medicinos žinovais ir iš tikrųjų daugelį receptų saugo paslaptyje.

saolino-kovos-menu-mokytojas-si-jung-dzi.jpg

Tradicija priimti vaikus į vienuolyną išliko iki šiandien – jauniausiems vienuoliams 7 – 9  metai. Formaliai praeityje vienuoliais galima buvo tapti tik 16 – 18 metų, tačiau šiandien ši tradicija pažeista, be to vienuolio statusas visiškai miglotas. Kiekvienas vienuolis priklauso vienai iš tikrosios Šaolino vienuolyno tradicijos nešiotojų kartų, kuriai negali prilausyti kitų vienuolynų ar budistų mokyklos vienuoliai. Tikima, kad pirmąją kartą atstovavo pats Bodhidharma (kin.: Pu Ti Da Mo 菩提达摩) (pagal kitą versiją, vienuolyno įkūrėjas Ba Tuo (kin.: Ba Tuo 跋陀), tačiau realiai kartų skaičiavimas vysta tik nuo XIII a. – šią tradiciją pradėjo abatas Fu Ju (kin.: Fu Yu 福裕,1203-1275). Iš esmės tai patvirtina versiją, kad visavertė dvasinio ugdymo doktrina su jos charakteringais metodais, apimančiais UŠU praktiką, gimė ne anksčiau XIII a. Šiandien Šaolino vienuolių kartų skaičius artėja prie ketvirtos dešimties. Priklausymas tai ar kitai kartai nusako pirmaisis vienuolio vardo hieroglifas. Taip 30 – os kartos vienuolių vardai prasideda hieroglifu „Su“ („Paprastumas“ (kin.: Xu 素)), 31- os – hieroglifo „De“ („Palaima“ (kin.: De 德)) ir pan. Taip galima be vargo išaiškinti kokiai kartai priklauso vienuolis ir kokį hierarchinį laiptelį jis užima. Beje, priklausomybė tai ar kitai vienuolių kartai nebūtinai nusako vienuolio amžių, pavyzdžiui 31- os kartos vienuolis gali būti jaunesnis už 32-os ir net 33 – os kartos vienuolius. Tokia padėtis susiklostė dėl to, kad realybėje visiškai tiesios paveldėjimo linijos neegzistuoja. Teisę pašvesti į budistinę Dharmą ir suteikti Šaolino budistinį vardą turi keletas gerbiamiausių vienuolyno vienuolių. Jie pašvenčia savo pasekėjus, nesuderindami to tarpusavyje (to vienuolyno taisyklės nereikalauja), ir suteikia savo mokiniams vardą kitos kartos, po tos kuriai priklauso jie patys.

buves-vyriausias-saolino-kovos-meno-mokytojas-vienuolis-si-de-jang-.jpg

Kaip priimama į Šaolino vienuolyną šiandien? Daugelis, kaip ir anksčiau, atkeliauja į vienuolyną vaikystėje, daugiausia juos atveda tėvai. Pavyzdžiui, dar 1998 m. pačiu jauniausiu vienuoliu buvo Siao Lung (kin.: Xiao Long 小籠 gimė 1988 m.). Jį ketverių čia atvedė jo tėvas, kuris taip pat buvo Šaolino vienuolis ir UŠU meistras. Dalis vienuolių ateina į vienuolyną jau būdami suaugę, iki tol buvę arba klajojančiais vienuoliais arba budistais pasauliečiais, tačiau tokių mažuma. Šiandien priėmimas į vienuolyną gerokai apribotas, maža to, čia net nebeleidžiama gauti budistinio pašventinimo, taip bandoma apsisaugoti nuo spekuliacijos Šaolino vardu. Šaolino vienuoliams po įšventinimo įteikiamas ypatingas vienuoliškas pažymėjimas. Šią taisyklę dar XIII a. įvedė pats abatas Fu Ju (dėl tos pačios priežasties).

Vienuolio padėtis Kinijoje visuomet neturėjo aikšių ribų. Tai paaiškinama tuo, kad visų pirma Kinijoje visas budizmas buvo valstybinis. Tai reiškia, kad visi vienuolynai egzistavo daugiausia už imperatoriaus rūmų ar vietinės valstybinės administracijos skirtus pinigus. Maža to, pradedant VI-VII a. vietiniai valdininkai ir aristokratai asmeniškai atlikdavo šventinimo į vienuolius ceremonijas, tai vakarietiškos kultūros atstovams gali pasirodyti neįtikėtina – ne vienuolis šventina į vienuolius. Tačiau tokia praktika egzistavo ir po truputį įtakojo vienuolio padėties neaiškumą. Čia reiktų prisiminti ir dar vieną kategoriją – „vienuolius apsimetelius“ – žmonės oficialiai pirkdavę leidimus turėti teisę vadintis vienuoliu, prašyti išmaldos, likti vienuolynuose suiručių periodais ir pan. Čia savo vaidmenį suvaidino ir ypatingas Čan budizmo pobūdis, kuris paskelbė esant nereikalingus daugelį ritualinių niuansų, garbinimų, kai kurių draudimų laikymosi. Svarbiausia suvokti, kad savo pradine prigimtimi tu niekuo nesiskiri nuo Budos. Vadinasi, reikia tik išsivalyti per meditaciją ir „teisingą elgesį“, neskiriant per daug dėmesio mechaniniams ritualams. Tokio požiūrio į gyvenimą įtakoje pats vienuolio padėtis tampa ne tokia ir svarbi, nors ir gerbiamas – gerokai aktualesnė tampa asmeninė saviugda. Vienuoliai ir toliau laikosi dviejų svarbiausių principų: „gelbėti visas gyvas būtybes“ t.y. padėti visiems žmonėms be išimčių ir „tobulinantis tapti Buda“, tai reikalauja nuolatinės savikontrolės ir didžiulės vidinės disciplinos. Vienuoliškas gyvenimas tokiu būdu pakeičiamas vidiniu asketiškumu, jau nepriklausomu nuo vienuoliškosios padėties. Šiuolaikiniai Šaolino vienuoliai yra puikus tokios sudėtingos ir neįprastos kitoms kultūroms vienuoliškosios padėties deaktualizacijos proceso pavyzdys.

saolino-vienuolis-si-de-jang-demonstruoja-pamisusio-maros-lazda1.jpg

Šaolinas virsta vienu didžiausių, beje, ir brangiausių Kinijos muziejumi. Priešais vienuolyną vyksta aktyvi prekyba atvirutėmis, knygelėmis, atskleidžiančiomis Šaolino kovos menų „paslaptis“, veikia keletas restoranų bei užkandinių. Viduje nuo 8 val. ryto iki 18 val. vakaro, kadaise į tylą paskendusioje šventovėje, bruzda turistų grupės, besižavinčios medinėmis vienuolių – kovotojų figūromis. Nuo 1991 m. Čeng Džou (kin.: Zheng Zhou 鄭州) mieste (apie 80 km nuo Šaolino vienuolyno) kartą per metus rengiamas tarptautinis Šaolino UŠU festivalis – grandiozinė šventė, kurios metu rengiamos didžiulės eisenos miesto gatvėmis, kovos meno demonstracijos bei vaidinimai. Tačiau visa tai mažai tesusiję su Šaolino tradicija (kin.: Shao Lin Xiang Chuan 少林相传).

Šiandien atvykus į Šaolino vienuolyną automobilius reikia palikti beveik už dviejų kilometrų esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje ir toliau keliauti pėsčiomis (yra ir alternatyva – elektrokarai, iš kitos upelio pusės privežantys iki pat vienuolyno vartų). Dešinėje ir kairėje kelio pusėje matyti dešimtys didelių ištryptų treniruočių aikštelių – čia treniruojasi keleto sporto mokyklų, esančių šalia vienuolyno auklėtiniai. Daugelis jų išdidžiai save vadina „Šaolino UŠU akademijomis“. Šiuo metu jose mokosi iki keleto tūkstančių vaikų ir jaunuolių. Pagrindinės „pajėgos“ susitelkusios už mažiau nei dešimties kilometrų esančiame Deng Fengo miestelyje, kur veikia daugybė grandiozinių (pvz., didžiausia pasaulyje UŠU mokykla „Ta Gou“ (kin.: Shao Lin Si Ta Gou Wu Shu Xue Xiao 少林寺塔沟武术学校), vidutinių ir mažų UŠU mokyklų. Patys vienuoliai praktikuoja kovos menus tik už vienuolyno sienų ir pašalinių neįsileidžia. Praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje buvo baigtos didžiulių „Šaolino UŠU rūmų“ (kin.: Shao Lin Si Wu Shu Guan 少林寺武术馆) statybos – prabangios Šaolino kovos meno mokyklos, kuri daugiausia skirta užsieniečiams. Šalia jos veikia ir viešbutis „Zen hotel“. Šie rūmai – tai prabangus treniruočių kompleksas, daugybę kartų savo komfortiškumu viršyjantis tuos nedidelius kiemelius, kur praktikuoja tikrieji Šaolino vienuoliai. Studijos čia mokamos ir yra vienos brangiausių Kinijoje. Čia daugiausia apsistoja pro šalį važiuojantys turistai, kurie per savaitėlę išmokomi vieno kovos meno komplekso ir jiems išduodamas diplomas nepriklausomai nuo jų meistriškumo lygio. Tiesa, niekas ypatingai ir neslepia, kad tai visiškai komercinė įstaiga, sukurta patenkinti užsieniečių smalsumą. Beje, tarp jų nemažai užsienio kinų. Vienuoliai savo ruožtu labai pozityviai vertina tokią įstaigą, ji leidžia jiems ramiai užsiimti savo reikalais ir mažiau trikdo jų praktiką. Didžia dalimi dėl šių procesų, vykstančių palink vienuolyną, dalis tikrojo Šaolino kovos meno perėjo pasaulietiniams mokytojams (ne vienuoliams, vadinamiesiems „Dešimt pasaulietinių Šaolino meistrų“), tokiems kaip Ta Gou mokyklos įkūrėjas Liang I Ciuan (kin.: Liang Yi Quan 梁以全, gimė 1931 m.), kitos didelės UŠU mokyklos vadovui Liu Bao Šan (kin.: Liu Bao Shan 刘宝山, gimė 1930 m.) arba vienuoliams grįžusiems į pasaulietinį gyvenimą, tokiems kaip Kai Feng (kin.: Kai Feng 開封) mieste gyvenantis Ši Jung Ven (kin.: Shi Yong Wen 释永文). Mokytis Šaolino vienuolyne gali tik vienuoliai ir pašvęsti mokiniai. Šalia egzistuoja ir keletas labai rimtų pasaulietinių mokyklų, kur tęsiama Šaolino tradicija, o moko įprastai jose buvę vienuoliai. Šaolino UŠU iškeliavo toli už vienuolyno sienų. Dengfengo apskrityje, kur yra Šaolino vienuolynas, daugelyje kiemų vakarais vyksta UŠU treniruotės. Be abejo, savo lygiu didžioji jų dalis nusileidžia vienuolynui, tačiau nepaisant to, tai tikros Šaolino tradicijos apraiškos. Vienuolynas savo duris turistams atvėrė dar 1978 m. Didelė lankytojų dalis – piligrimai, budizmo pasekėjai, tačiau šiandien čia ateina vis daugiau paprasčiausiai smalsaujančiųjų ir būtent jiems aplink vienuolyną yra sukurta visa turizmo industrija.

so-do-sin-ir-saolino-abatas-si-de-can.jpg

Į Šaolino vienuolyną traukia ir delegacijos iš kitų šalių. Viena pirmųjų 1979 m.balandį čia atvyko Japonijos Sio Rin Dzi Kem Po federacijos grupe (išvertus iš japonų kalbos „Šaolino kovos meno“ su savo įkūrėju ir lyderiu So Do Sin (jap. So Do Shin 宗道臣, 1911-1980). Jo mokykla neturi nieko bendro su Šaolino mokymu (nors iki šiol desperatiškai pretenduoja į Šaolino UŠU pasekėjų vardą), tačiau tai – viena iš įtakingiausių kovos menų organizacijų pasaulyje, nenorint aštrinti konflikto (ši organizacija viena dosniausių Šaolino vienuolyno atstatymo entuziasčių) šis vizitas buvo įvardintas „Kinijos ir Japonijos draugystės sutvirtinimo aktu“.

Vizitas padarė didelę teigiamą įtaką – būtent nuo jo prasidėjo aktyvus Šaolino vienuolyno atstatymas, nes kinų valdžia suvokė, kad Šaolinas turi didžiulę reikšmę ne tik kaip budistų vienuolynas, bet ir kaip naujos Kinijos politikos simbolis. Be to nuo šio momento japonai laikas nuo laiko skiria dideles pingų sumas atskirų vienuolyno statinių rekonstrukcijai. Šiandien tai kelia daugelio senųjų vienuolių nepasitenkinimą, juk būtent japonai taip pat prisidėjo prie vienuolyno griovimo karo metais. Po šio įvykio pasipylė oficialių delegacijų vizitai: JAV, Singapūras, Indija, Anglija, Vokietija, Prancūzija, Rusija ir t.t. Beje, daugelis delegacijų savo vizitui atminti vienuolyne pastatė atmintines stelas bei aukojo pinigus vienuolyno atstatymui.

Daugybė kovos menų mokyklų neva propaguojančių tikrąjį Šaolino kovos meną šiandien verčia vienuolius susirūpinti. Tiesa, tai nėra visiškai naujas reiškinys – keletą šimtmečių skirtingos UŠU mokyklos vadino save Šaolino mokyklomis, neturėdamos nieko bendro su vienuolynu, tačiau dėl pasiskolinto pavadinimo prisiskirdamos sau dalį jo šventumo ir šlovės. Tačiau praeito amžiaus pabaigoje šis tradicijos mėgdžiojimas įgavo dar kitokį posūkį: Šaolino pavadinimas pradėtas naudoti išskirtinai komerciniais tikslais, norint pritraukti naujus mokinius į modernaus UŠU sporto klubus, kuriuose apie jokią tradiciją net ir kalbos negali būti. Nemažą vaidmenį čia suvaidino ir Šaolino šlovė vakaruose, kur iki šiol egzistuoja šimtai mokyklų, vadinančių save Šaolino vardu. Stimulu daugelio jų įkurimui tapo keletas vaidybinių filmų, tapusių itin populiariais kinų kovos menų mėgėjų tarpe. Visų pirma tai serialas „Kung Fu“ – apie garbingą Šaolino vienuolį (jį suvaidino žymus Holivudo aktorius Deividas Keradainas (angl. David Carradine, 1936 – 2009), kuris pateko į JAV ir įvykdė ten daugybę garbingų poelgių. Seriale teko filmuotis ir žymiojo Briuso Li (angl.: Bruce Lee, kin.: Li Xiao Long 李小龍) sūnui Brendonui Li (angl.: Brandon Bruce Lee, kin.: Li Guo Hao 李國豪), o ir pats Briusas Li įdėjo nemažą įnašą sukuriant mitą „apie didžiąją Šaolino broliją“ 1994 m. filme „Drakono atėjimas“ (angl.: Enter the dragon, kin.: Long Zheng Hu Dou 龍爭虎鬥).

Tačiau didžiausio populiarumo vienuolynas susilaukė tik po 1982 m. pastatyto filmo „Šaolino vienuolynas“ (kin.: Shao Lin Si 少林寺) kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino jaunas sportininkas Li Lian Dzie (kin.: Li Lian Jie 李連杰) bei likusieji Pekino UŠU komandos nariai. Nepaisant to, kad filme vaizduojama kovos technika toli gražu nepanaši į tradicinį Šaolino UŠU, iš visos Kinijos ėmė plūsti minios žmonių, norinčių tapti vienuolyno pasekėjais.

pekino-usu-sportininku-komandos-nariai-nusifilmave-vaidybiniame-filme-saolino-vienuolynas.-viduryje-zymus-maldininko-stiliaus-usu-meistras-ju-hai-vaidines-saolino-mokytoja.-.jpg

Po to Šaolino vardas pradėjo mirgėti reklaminiuose skelbimuose, net Karate (jap.: Ka Ra Te 空手道, kin.: Kong Shou Dao) vadovėliuose stengtasi pabrėžti neva esantį genetinį ryšį su šiuo vienuolynu. Viena vertus toks subruzdimas atskirais atvėjais peraugo į realų domėjimasi kinų kultūra, tačiau kita vertus daugelis šių „Šaolino paslapčių“ apraiškų ilgainiui virto moderniais surogtais, visiškai nesusijusiais su legendiniu vienuolynu. Vėliau šios krypties atstovai nusivylė savo pačių išrastais mokymais, ėmė postringauti, kad iš tiktųjų Šaolino tradicija yra mirusi, o žmonės vienuoliškais drabužiais ne kas daugiau nei paprasčiausias spektaklis turistams, o Šaolino mokymas yra kažkas visiškai neapibrėžto ir virtualaus, todėl jie neva turi teisę vadintis jo pasekėjais. Iš tikrųjų didžioji dalis vyresnės kartos vienuolių laikosi visų tradicinių priesakų ir taisyklių. Kartu šiuolaikinis gyvenimas Sung Šan kalnuose iš tikrųjų yra po kompromiso ženklu tarp valdžios ir vienuoliškos bendruomenės, komercijos ir šventumo. Turizmo industrija palaipsniui prarijo šventos vietos tylą. Tačiau Šaolinas šiandien – tai ne vien pats vienuolynas. Tai visų pirma tradicinio UŠU švarumo ir išminties simbolis, kuris iš dalies nebėra susijęs vien su vienuolyno statiniais. Šios Šaolino „dvasios“ negalima nei apgauti, nei monopolizuoti, nei pakeisti, kaip besikeistų pats vienuolynas. Šaolino likimas stebinantis ir prieštaringas. Jo realybė gerokai skiriasi nuo mitinių pasakojimų apie jį, tačiau tuo pačiu jo šaknys glūdi būtent legendinėse kinų kultūros gelmėse. Iš esmės Šaolinas ir yra gyva legenda, kiniškos kovinės tradicijos kvintesencija, atspindėjusi viename „vandens laše“ jos stebuklingumą ir mitologiškumą, praeities didybę ir šiuolaikinį kompromisiškumą.

siuolaikiniai-saolino-vienuoliai.-priekineje-eileje-dabartiniai-saolino-kovos-meno-mokytojai.-.jpg

© Shaolin.lt Visos teisės saugomos. Kopijuoti ir platinti svetainėje esančią informaciją be sutikimo draudžiama ir saugoma įstatymo.

kategorija: