Šaolino istorija trumpai

shaolinshanmensen_1.jpg

Šaolino vienuolynas (kin.: Shao Lin Si 少林寺) – tai kinų budistų vienuolynas, dar vadinamas Čan budizmo (kin.: Chan 禅) bei to paties pavadinimo kovos meno (kin.: Shao Lin Wu Gong 少林武功) lopšine. Pasak Dao Siuan (kin.: Dao Xuan 道宣 596-667) veikalo „Žymių vienuolių gyvenimų aprašymo tęsinys“ (kin.: Xu Gao Seng Chuan 续高僧传, 645), V a., perkopęs per Himalajų (kin.: Xi Ma La Ya 喜马拉雅) kalnų virtinę, į Kiniją atkeliavo žymus indų vienuolis Buddhabhadra (kin.: Fo Tuo Ba Tuo Lo 佛陀跋陀罗) ir ėmė mokyti Siao Šeng (skt.: Nikaya, kin.: Xiao Sheng 小乘) budizmo pakraipos.

indu-pamokslininkas-pirmasis-saolino-abatas-buddhabhadra_0.jpg

Šiaurinės Vei (kin.: Bei Wei 北魏, 386–535) dinastijos imperatorius Tuo Ba Hung (kin.: Tuo Ba Hong 拓跋宏), vėliau pasivadinęs Siao Ven Di (kin.: Xiao Wen Di 北魏孝文帝, 471 – 499 m.) išleido ediktą, pagal kurį Sung Šan (kin.: Song Shan 嵩山) kalnuose, Šao Ši Šan (kin.: Shao Shi Shan 少室山) kalno  papėdėje, šiaurės rytuose nuo Jang Čeng (kin.: Yang Cheng 陽城) kaimo (šiuolaikinės He Nan (kin.: He Nan 河南)) provincijos miestelio Deng Feng (kin.: Deng Feng 登封)), šiam vienuoliui (sutrumpintai kinų vadintam tiesiog Ba Tuo (kin. Ba Tuo 跋陀)) buvo pastatytas vienuolynas.

Šis įvykis minimas kinų rašytojo bei budistinių tekstų vertėjo Jang Siuan Dži (kin.:Yang Xuan Zhi 楊衒之) veikale „Luo Jang budistų vienuolynų aprašai“ (kin.: Luo Yang Qie Lan Ji 洛陽伽藍記 547), „Deng Fengo apskrities kronikose“ (kin.: Deng Feng Xian Zhi 登封縣志) ir daugelyje kitų to meto šaltinių.

Naujoji budistų šventovė buvo pavadinta Šaolino vienuolynu (kin. : Shao Lin Si 少林寺). Šiandien šis pavadinimas dažnai verčiamas „Jaunojo miško vienuolynas“ arba „Mažojo miško vienuolynas“, tvirtinama, kad po vienuolyno statybų vienuoliai jį tiesiog apsodino jaunais medeliais, iš to ir kilo šventovės pavadinimas. Tačiau  tikroji pavadinimo prasmė kiek skiriasi nuo šių jo aiškinimų. Iš tikrųjų vienuolyno vardas buvo pasiskolintas iš šalia esančio Šao Ši Šan (少室山) kalno, kitaip sakant, nurodė, kad vienuolynas stovi miškuose (林), šalia Šao (少) Ši Šan kalno.

Ankstyviausias vienuolyno pavadinimo kilmės aiškinimas išlikęs XVII a. Cing dinastijos (kin.: Qing Chao 清朝, 1644–1912) valdininko Dzing Ži Džen (kin.: Jing Ri Zhen) knygoje „Sung kalnas“ (kin.: Song Shan 嵩山). Jis teigia, jog vienuolynas buvo pastatytas giliai miške, Šao Ši (kin.: Shao Shi 少室) kalno  papėdėje, todėl buvo pavadintas „Šaolino vienuolynu“ (kin.: Shao Lin Si 少林寺). Tiksliausias šventovės pavadinimo vertimas būtų – „Vienuolynas Šao Ši kalno miškuose“, kitaip sakant pavadinimas tiesiog turėjo nurodyti vienuolyno buvimo vietą.

Norint suvokti, kodėl staiga Kinijoje atsirado vienuolynas, skirtas svetimos šalies (indų) mokymui, reiktų trumpai susipažinti su bendra to meto politine situacija. IV a. pabaigoje Kinijos šiaurė buvo suvienyta To Ba (kin.: To Ba 拓拔) giminės klajoklių, atkeliavusių iš šiandieninės Vidinės Mongolijos teritorijos, kurie įkūrė Vei (kin.: Wei 魏) imperiją. Pirmas šios imperijos valdovas To Ba Gui (kin.: To Ba Gui 拓拔珪, 371-409) buvo religijoms pakantus ir praktiškas žmogus. Jo valdymo metu buvo leidžiama propaguoti bet kokią religiją (nors valdiškos pareigos visgi buvo skiriamos tik konfucininkams).

Tačiau V a. viduryje tos pačios dinastijos valdovas, simpatizavęs daosistams, To Ba Tao (kin.: 拓拔燾, 424—452) paskelbė įsaką apie visų budistinių reliktų sunaikinimą, indiškų knygų sudeginimą ir visų vienuolių, neatsižvelgiant į jų amžių, nužudymą. Būsimasis sosto paveldėtojas To Ba Hung (kin.: To Ba Hong 拓拔弘) sulaikė įsako vykdymą, tai leido daugeliui vienuolių pasislėpti ir išgelbėti knygas bei relikvijas.

Po To Ba Dao mirties ir virtinės žudynių rūmuose 452 m. sostą užėmė To Ba Ju (kin.: Tuo Ba Yu 拓拔余, ? – 452), atšaukęs savo senelio įsaką apie budizmo draudimą. Jis net leido statyti pagodas (skt.: stupa, kin.: Ta 塔) ir šventyklas, tačiau su apribojimais: nedaugiau nei vieną vienuolyną su 40-50 vienuolių apskričiai. Budistams nebegrėsė būti nubaustiems mirties bausme ir net pats imperatorius skutosi plikai galvą kaip pagarbos „Mokytojui“ ženklą.

465 m. į sostą atsisėdo Tuoba Hong I,  kuris buvo nuoširdus ir uolus budistas, įamžinęs savo viešpatavimą gigantiška Buddos skulptūra. 471 m. jis atsisakė sosto perleisdamas jį savo sūnui ir iškeliavo į budistų vienuolyną, tačiau iš ten toliau vadovavo šalies politikai.  Pavyzdžiui jau  būdamas vienuoliu 475 m. jis išleido įsaką, draudžianti aukoti gyvulius. Taip V a. pabaigoje budizmas šiaurės Kinijoje tapo itin įtakinga religija.

Taigi Šaolino vienuolyno įkūrimas priskiriamas indų pamokslininkui Ba Tuo, kuris atvyko į Kiniją itin palankiu metu. Ar pats indų vienuolis praktikavo kovos menus, nežinoma, tačiau kronikos iki mūsų dienų išsaugojo dviejų jo mokinių vardus, kurie pagarsėjo ne tik kaip budizmo žinovai, bet ir kaip geri kovotojai. Pirmasis – Seng Čou (kin.: Seng Chou 僧稠, 480-560) (būtent jį Ba Tuo skyrė savo pasekėju) – vaikystėje buvo silpnas ir norėdamas sustiprinti sveikatą ėmė mokytis kovos menų. Kronikos tvirtina, kad jis šoktelėjęs galėdavo pasiekti galva siją lubose, puikiai kovojo be ginklų; aprašytas ir įvykis, kai jis metaline lazda nuvijo du tigrus. Kitą savo mokinį – Hui Guang (kin.: Hui Guang 慧光, 468-537) – Ba Tuo sutiko Luo Jang (kin.: Luo Yang 洛陽) mieste, pastebėjęs gatvėje dvylikametį vaikėzą spardantį kinišką kamuolį ir atliekantį 500 spyrių per vieną`kartą (nenukrentant kamuoliui ant žemės). Į Kinijos budizmo istoriją Hui Guang įėjo kaip budistų traktato „Dešimt žemių“ vertėjas.

bodhidharma.jpg

Nepaisant legendos apie Ba Tuo mokinius Šaolino UŠU (kin.: Wu Shu 武術) autorystė tradiciškai priskiriama kitam indų budistų pamokslininkui Bodhidharmai (kin.: Pu Ti Da Mo 菩提達摩 arba sutrumpintai Da Mo 達摩). Legendos pasakoja, kad jis atvyko į Šiaurės Vei valstybę VI a. ir nesuprastas valdovo pasitraukė į Šaolino vienuolyną, kur prasėdėjo devyneris metus veidu atsisukęs į olą, ant kurios amžiams sustingo jo šešėlis. Kuomet „nušvitęs“ jis nusprendė atsikelti, suprato, kad visiškai prarado gebėjimą judėti. Tačiau praktikuodamas ypatingą judesių kompleksą Da Mo atstatė jų aktyvumą ir nurodė vienuoliams derinti tylios meditacijos praktiką (kin.: Zuo Chan 坐禅) su fiziniais pratimais. Iš jo vienuoliai neva ir išmoko pirmą Šaolino UŠU kovinių veiksmų kompleksą (kin.: Tao Lu 套路) – „18 arhatų rankų“ (kin.: Luo Han Shi Ba Shou 羅漢十八手) (Arhatas (skt.: arhat, kin.: A Luo Han 阿羅漢) – Budos pasekėjas, pasiekęs paskutinio, ketvirtojo, šventumo laiptelio kelyje į Nirvaną ir visiškai išsilaisvinęs nuo žemiškų geismų). Tačiau patikimų liudijimų, kad Bodhidharma praktikavo kovos menus, nėra. Beje, ir paties jo egzistavimas bei ryšys su Šaolino vienuolynu kelia abejonių. Iki šiol nėra jokių patikimų liudijimų, jog toks žmogus išvis egzistavo ir juolabiau lankėsi Šaolino vienuolyne.

ming-dinastijos-imperatorius-tang-tai-dzung-li-si-min_0.jpg

Kita populiari legenda apie Šaolino vienuolyną – istorija apie tai kaip trylika Šaolino vienuolių išgelbėjo imperatorių. Tai įvyko VII a., kuomet Li Ši Min (kin.: Li Shi Min 李世民, 599 – 649) – antrasis Tang dinastijos (kin.: Tang Chao 唐朝, 618–907) imperatorius gelbėdamasis nuo sukilėlio Vang Ši Čung (kin.: Wang Shi Chong 王世充) įgriuvo į upę, tekiančią netoliese Šaolino vienuolyno, ir buvo išgelbėtas vienuolių. Vienuoliai nusprendė apginti imperatorių: trylika geležinėmis lazdomis ginkluotų vienuolių – kovotojų (kin.: Wu Seng 武僧) sutriuškinę sukilėlius, paėmė į nelaisvę Vang Či Čung. Sugrąžintas į sostą Li Ši Min nepamiršo vienuolių nuopelnų, apdovanojo vienuolyną žeme, net leido vienuoliams gerti vyną ir valgyti mėsą, o vienuolynui buvo leista turėti vinuolišką kariauną (kin.: Seng Bing 僧兵).

Gyvas šios istorijos liudijimas – iki šiol Šaolino vienuolyno kieme, šalia Varpo bokšto (kin.: Zhong Lou 钟楼), stovinti paties imperatoriaus Li Ši Min padovanota akmeninė stela, kurioje įrašyti visų trylikos vienuolių vardai. Tačiau stelos tekstas visgi nepasakoja, kaip Šaolino vienuoliai pagelbėjo imperatoriui, todėl šiuolaikiniai istorikai mano, jog ši istorija realių įvykių ir gerokai pagražintų legendų mišinys. Jų įsitikinimu steloje iškaltas tekstas ir istoriniai to meto šaltiniai leidžia tikrai teigti, kad Šaolino vienuoliai padėjo Tang dinastijos imperatoriui, tačiau kaip tiksliai iki šiol nežinoma.

xix-a.-freska-saolino-vienuolyne-13-vienuoliu-gelbeja-tang-dinastijos-imperatoriu.jpg

Jeigu istoriją apie „Trylikos Šaolino vienuolių kovinius žygdarbius“ kol kas galima tepriskirti padavimams, tai faktą, kad vienuolynas už kažką buvo gausiai apdovanotas oficiliai patvirtina daugybė kronikų, VII-XI a. visos vienuolynui priklausiusios žemės užėmė 33 ha, o juose stovėjo 5048 įvairiausių statinių. Buvo išplėsta ir vienuolyno biblioteka – tai liudija, kad vienuolyne daugėjo išprususių vienuolių. Čia buvo saugoma 9500 budistinių traktatų.

Manoma, kad būtent po šių dosnių dovanų vienuolynui ir buvo suteiktas skambus vardas „Pirmasis Padangių valstybės vienuolynas pagal kovos meną“. Nuo to laiko vienuoliai praktikavo ne tik kovos menus be ginklo bei lazdos valdymo meną, bet gerokai paįvairino kovinį savo arsenalą. Pagal geriausias to meto tradicijas ėmė praktikuoti kovos būdus raiti ant žirgo bei pėsčiųjų rikiuotėje, naudojo išlenktus kardus ir net kariuomenėje populiarias ilgąsias ietis. Pradėjo formuotis charakteringas Šaolino UŠU stilius, pagrįstas stipriais smūgiais, judėjimu tiesia linija, kova artimoje ir vidutinėje distancijoje bei trumpais puolimais su daugybe smūgių delnais ir alkūnėmis. Aukštai vertintas vienuolyno kovos menas pritraukė daug naujokų. Šaolino vienuolyne VII a. pradžioje jau buvo apie du tūkstančius mokinių. Kita vertus šis sakičius gali būti gerokai perdėtas, sprendžiant pagal vienuolyno dydį.

Dar viena legenda, pasakoja, kad Sung dinastijos (kin.: Song Chao 宋朝, 960–1279) valdymo metu Šaolino abatas (kin.: Fang Zhang 方丈) Siue Ting Fu Yu (kin.: Xue Ting Fu Yu 雪庭福裕, 1203-1275) pakvietė į vienuolyną 18 UŠU meistrų, kurie praturtino Šaolino kovos menų lobyną. Nuo to laiko į klasikinių Šaolino kovos menų kompleksus buvo įtraukti tokie stiliai kaip „Hung Šeimos kumštis“ (kin.: Hong Quan 洪拳), „Pilnų rankų kumštis“ (kin.: Tong Bi Quan 通臂拳) ir pan.

XIII a. Kinijos impratoriškąjį sostą užgrobus mongolams, Šaolino vienuolynas vėl buvo sugriautas, daugybė pastatų sudegė, vienuolių skaičius, pasak kronikų, nuo kelių tūkstančių sumažėjo iki vos daugiau šimto. Atrodė, kad prasidėjo naujas, šįkart ilgai trūksiantis, kadaise žymios kovinės šventovės nuopolis. Tačiau tuo metu vienuolynui vadovauti pradėjo 14 – asis abatas Fu Ju – viena nuostabiausių asmenybių ne tik Šaolino vienuolyno, bet ir viso kiniškojo budizmo istorijoje. Visi jo darbai įamžinti vienuolyne sančioje „Fu Ju darbų steloje“, kuri šiandien stovi „Stelų kieme“ dešiniojoje vienuolyno dalyje.

saolino-abatas-fu-ju.jpg

Vaikystėje Fu Ju iš kitų vaikų išsiskyrė ypatingais gabumais. Turėjo puikią atmintį, sugebėdavo įsiminti ilgiausius tekstus vos trumpam į juos žvilgtelėjęs. Visi jam žadėjo sėkmingą valdininko karjerą, tačiau netikėtai jis pareiškė norą tapti budistų vienuoliu. Beje, jį domino ne vien budizmas, dar prieš atkeliaudamas į Šaoliną nuo pat mažumės mokėsi UŠU pas klajojančius vusengus.

Gandai apie budizmo kanonų žinovą Fu Ju pasiekė net imperatoriaus rūmus ir valdovo įsakymu jis buvo paskirtas Šaolino vienuolyno abatu. Naujasis vienuolyno vadovas, visų pirma, surinko išsivaikščiojusius vienuolius ir ėmėsi sudegusių pastatų atstatymo darbų.

Vienuolynas ėmė augti tokiais tempais, kad jau nebegalėjo sutalpinti visų norinčių. Todėl Fu Ju sprendimu buvo įkurta keletas Šaolino vienuolyno filialų, tačiau jie nesivadino tuo pačiu vardu. Iš Sung Šan Šaolino ten vykdavo mokytojai, taip pat ir UŠU instruktoriai. „Šaolino kumščio“ (kin.: Shao Lin Quan 少林拳) menas ir Čan budizmo mokymas ėmė plisti kartu su šių vienuolyno atsiradimu.

xx-a.-saolino-vienuolis1.jpg

Legendose pasakojama, kad pats garsiausias iš šių filialų buvo vienuolynas vadintas „Pietų Šaolino vienuolynu“ (kin.: Nan Shao Lin Si 南少林寺). Tačiau žymiausias ir iki šiol vienas kompetentingiausių kinų kovos menų istorikų Tang Hao (kin.: Tang Hao 唐豪, 1896 – 1959)  dar praeito amžiaus viduryje įrodė, kad jokio Pietų Šaolinio vienuolyno niekada nebuvo. Tiksliau buvo keleta vienuolynų tokiu pavadinimu Kinijos pietuose, bet jie neturėjo jokio ryšio su vienuolynu Sung Šan kalnuose. Nėra išlikusių ir jokių istorinių liudijimų, kad nors viename jų būtų praktikuoti kovos menai. Tokios istorijos gimė tik XVIII – XIX a.

Šiandien žymiausiais pietų Kinijos UŠU istorikas yra Lin De Žun (kin.: Lin De Run). Jis vadovauja ir „Pu Tien (kin.: Pu Tian 莆田) apskrities Pietų Šaolino tyrimų bendrijai“. Ją sudaro istorikai, archeologai bei žymūs UŠU ekspertai. Penkerių metų bendrijos darbas iki šiol nedavė jokių rezultatų. Lin De Žun ataskaitoje rašoma, jog tyrimų grupė, surinkusi visus įmanomus istorinius šaltinius (o jų išlikę be galo daug) ir atlikusi archeologinius kasinėjimus, neaptiko jokių įrodymų, kad toks vienuolynas, kaip mes įsivaizduojame, kada nors būtų egzistavęs. Jis ir kiti komisijos nariai patvirtino (dar Tan Hao padarytą išvadą), kad visi surinkti faktai rodo, jog visi egzistuojantys šaltiniai, viso labo, perpasakoja vieno XIX a. romano turinį, kiek pridėdami nuo savęs. Romano pavadinimas „Cing imperatorius tegyvuoja 10 000 metų“ (kin.: Wan Nian Qing 萬年清) (10 000 metų – kinai vartoja nusakyti amžinybei). Tan Hao tvirtina, jog jis buvo išleistas tik 1893 m, tačiau iki šių dienų pirmasis leidimas neišliko, žinomi tik vėlesni. Tos pačios nuomonės ir kitas, bene didžiausisas kinų kovos meno istorijos žinovas ir musulmoniškojo Ba Dzi Ciuan (kin.: Ba Ji Quan 八極拳) stiliaus meistras, profesorius Ma Ming Da (kin.: Ma Ming Da 馬明達).

Taigi, Fu Ju garsėjo kaip vienas iš didžiausių Šaolino UŠU reformatorių. Pradžioje jis ėmėsi adaptuoti šį kovos meną skirtingo amžiaus ir kategorijų vienuoliams, buvusiems vienuolyne, kurių tarpe buvo ir žili senoliai ir vaikai. Iki tol, pagal vienuolyno įstatus, UŠU galėjo praktikuoti tik fiziškai stiprūs žmonės, o „vidinis menas“ (kin.: Nei Jia 內家) buvo toks sudėtingas, kad reikalavo ne vienos dešimties metų praktikos. Tuomet Fu Ju, pasikvietęs į pagalbą geriausius vienuolyno mokytojus, sukūrė du naujus kovos meno komplesus, vėliau išaugusius net į atskirus UŠU stilius. Pirmasis buvo pavadintas „Minkštuoju kumščiu“ (kin.: Rou Quan 柔拳), antrasis – „Ilgaamžiškumo kumštis“ (kin.: Chang Shou Quan 长寿拳). Abu šie kovos stiliai buvo sukurti remiantis kitais tradiciniais Šaolino kovos menais – „Hung klano kumščiu“ (kin.: Hong Quan 洪拳) ir keleto kitų stilių pagrindu.  Fu Ju pirmą kartą sukūrė „mokymui etapais“ principą, kuris iki šių dienų prasideda nuo to paties „Hung klano kumščio“.

Manoma, kad būtent Fu Ju pirmasis pradėjo derinti žaibiškus kovinius veiksmus ir tolygius lėtus judesius reguliuojančius kvėpavimą bei „išvalančius sąmonę“.

Fu Ju reikalavo, kad kovos menuose būtų taikomi paprasti judesiai, tai iki šių dienų išliko būdingais Šaolino kovos meno bruožais – veiksmai paprasti, atliekami tiesia linija bei išoriškai gražių parodinių judesių, atsisakoma neefektingų veiksmų. Fu Ju suformuluoti kovos meno principai nurodė, jog būtinas visapusiškas kūno paruošimas, todėl jo vadovavimo metu tam buvo skiriama ypatingai daug dėmesio. Vienuolių UŠU treniruotėse imta akcentuoti „pagalbinių metodų“ svarba. Viena vertus – tai skirtingų kūno dalių lavinimas (pirštų, alkūnių, kelių tvirtinimas, „griūnančio smūgio“ formavimas ir pan.), o iš kitos pusės vidinių žmogaus galių lavinimas.

Paprasta ir kartu itin efektyvi Fu Ju metodika, kovinių veiksmų kompleksuose leido suderinti kovinę treniruotę ir meditacinę kvėpavimo praktiką, lėtus ir greitus judesius, sąmonės lavinimą ir fizines pastangas, todėl greitai prigijo ir padarė lemiamą poveikį tolimesnei Šaolino kovos meno raidai. Fu Ju pasiūlyta paruošimo sistema buvo pavadinta „Didžiausia vienuolyno kovine brangenybe, kurios negalima perdavinėti į išorę [už vienuolyno sienų]“.

Fu Ju buvo įsitikinęs, kad per daug vienuolių „nusivelka vienuoliškus apdarus“ (išeina iš vienuolyno), grįždami „į pasaulį“, kur pasakoja apie save kaip apie „Šaolino didvyrius“, nesivaržydami jų pagražinti. Jis sušaukė vyriausių vienuolių pasitarimą. Po ilgų diskusijų buvo nuspręsta įvesti specialų egzaminą. Skirtingai nei tikina daugybė legendų ir Honkongo filmų, šis egzaminas toli gražu netapo gąsdinančiu „mirties koridoriumi“ su bronziniais kovotojais – manekenais, požemiuose įrengtais mirtinais spąstais ir pan. Tai buvo ypatingas kovinio bei dvasinio paruošimo komplesas – Šaolino kovos meno kvintesencija.  Šis itin turiningas bei sudėtingas paruošimo kompleksas turėjo išmokyti vienuolius kovoti įvairiausiomis sąlygomis, pradedant ankšta erdve, panašia į vienuolio celę, iki atviro lauko. Daugybė sudedamųjų komplekso dalių, ypač jų kovinis „iššifravimas“, buvo laikomas paslaptyje nuo pradedančiųjų ir tik ką į vienuolyną atvykusių vienuolių.

Nuo salės, kurioje aukštame soste sėdėjo abatas iki vienuolyno vartų buvo įrengiama 13 „užtvarų“ – ypatingų kliūčių, kurias saugojo patyrę vusengai. Norintiems išeiti iš vienuolyno visiems laikams tekdavo susigrumti su sargyba ir nusigauti iki centrinių „Kalnų vartų“ (kin.: Shan Men 山門). Jei vienuoliui nepavykdavo ar jis gaudavo sunkią traumą, išbandymas buvo nutraukiamas, o vienuoliui tekdavo likti šventovėje ir, kaip to reikalavo budistiniai įstatai, jis turėjo atlikti bausmę.

saolino-seimyninis-kovos-menas-kan-dzia-ciuan.jpg

Šiame geriausių to meto Šaolino vienuolių sukurtame kovinių veiksmų komplekse buvo įamžinta visa efektingiausia to meto kovos meno technika, taip pat, tokie būdai paveikti skausmingus organizmo taškus (kin.: Dian Xue 點穴), sudėtingos sąnarių užlaužimų sistemos bei išsilaisvinimo nuo sugriebimų menas (kin.: Qin Na 擒拿). Šis naujas Šaolino UŠU stilius buvo pavadintas Šaolino „Šeimyniniu stiliumi“ (kin.: Kan Jia Quan 看家拳)(dar verčiamas kaip „Prižiūrinčiojo namus stilius“) ir buvo sudarytas iš 13 atskirų kovinių veiksmų komleksų (pagal „užtvarų skaičių“). Kiekvienoje iš tokių užtvarų buvo kreipiama daugiau dėmesio atskiriems gebėjimams ar Šaolino kovos meno technikos daliai, pavyzdžiui, smūgiams delnais, pakirtimams, gynybai ir puolimui gulint ant žemės, šuoliams, smūgiams kojomis, užlaužimams ar metimams.

Toks nelengvas, tačiau racionalus egzaminas ilgainiui gerokai pakėlė Šaolino vienuolių – kovotojų meistriškumą ir Šaolin Ciuan virto elitiniu UŠU stiliumi. Būtent nuo Fu Ju laukų paaiškėjo, kad Šaolin Ciuan jau yra vieninga kovos meno ir asmenybės ukdymo sistema.

shaolinciuan.jpg

Tačiau pirmas istoriškai visiškai patvirtintas faktas apie tai, kad Šaolino vienuolyne jau egzistavo tik šiam vienuolynui būdingas UŠU stilius, siejamas su kitu žmogumi –  vienuoliu vardu Dziue Juan (kin.: Jue Yuan 覺遠), kuris atkeliavo į Šaolino vienuolyną XIII a. Jis paliko gimtąsias vietas Jang Džou (kin.: Yang Zhou  兖州) apskrityje vardan vienintelio tikslo – išmokti Šaolino kovos meno paslapčių. Tačiau nepaisant to, kad jam teko mokytis pas geriausius mokytojus, jis padarė išvadą, kad Šaolino UŠU lygis visiškai neatitinka tą, apie kurį pasakoja legendos. Nusprendęs surasti tikrus Šaolino kovos meno meistrus jis iškeliavo klajoti po Kiniją. Atvykęs į Lan Džou (kin.: 蘭州) padėjo apsiginti nuo plėšikų žmogui vardu Li Sou (kin.: Li Sou 李叟). Sužinojęs apie jo klajonių tikslą Li Sou papasakojo, kad Luo Jang mieste (tuometinėje Kinijos sostinėje) gyvena žmogus vardu Bai Ju Feng (kin.: Bai Yu Feng 白玉峰, vienuoliškas vardas Ciu Jue (kin.: Qiu Yue 秋月)) žinantis slaptąsias Šaolino tradicijas. Dziue Juan kartu su Li Sou, jo sūnumi (vienuoliškas vardas Deng Huei (kin.: Deng Huei 澄慧)), ir Bai Ju Feng sugrįžo į Šaoliną, kur daugelį metų tobulino kovos meno technikas, papildydami jas viskuo kas atrodė jiems racionalu ir protinga. Taip iš legendinių „18 archatų rankų“  Dziue Juan sukūrė kovinių veiksmų kompleksą „72 rankos“, kuri svėliau buvo papildytas iki 170 veiksmų. Bai Ju Feng sukūrė „Penkių sudedamųjų stilių“ (kin.: Wu Xing Quan 五行拳), kurį vėliau imta tapatinti su penkiais gyvūnais – tigru, leopardu, drakonu, gyvate ir gerve.

Lemtingas vienuolyno istorijai buvo ir XVI a. Tuo metu Kinijos pakrantę puldinėjo piratai – Va Ko  (jap.: Wa Ko, kin.: Wo Kou 倭寇 ). Jie buvo įsikūre Riukiu salose (jap.: Ryu Kyu Sho To 琉球諸島), daugiausia tai buvo japonai (buvę profesionalūs kariai, prekeiviai, kontrabandininkai bei roninai  (jap.: Ro Nin 浪人),  tačiau ilgainiui (prabėgus dviem šimtmečiam nuo jų atsiradimo) ėmė dominuoti išeiviai iš pačios Kinijos. Kuomet kovoti su Va Ko stojo kinų kariauna, vadovaujama Ci Dzi Guang (kin.: Qi ji Guang 戚繼光, 1528-1587) – vieno talentingiausių karvedžių visoje Kinijos istorijoje, iš Šaolino vienuolyno į pagalbą taip pat buvo pasiųstas būrys vienuolių – kovotojų. Labiausiai šiose kovose pagarsėjo vienuolis vardu Jue Kung (kin.: Yue Kong 月空).

Jau nuo Ming dinastijos valdymo pradžios (XIV a.) Va Ko nuolat puldinėjo Kinijos bei Korėjos pajūrio rajonus. Paskelbus organizuotą kovą, Ci Dzi Gaung žinioje buvo keletas reguliariosios armijos dalinių, tačiau to toli gražu nepakako. Tuomet jis ėmė rinkti būrius iš vietinių UŠU žinovų. Tokie būriai buvo vadinami „kaimo kariaunomis“ ir iki tol daugiausia užsiimdavo tuo, kad saugodavo kaimus nuo antpuolių, lydėdavo karavanus, prižiūrėdavo tvarką prekybvietėse ir pan. Beje, gerokai vėliau (XVIII a.) šie būriai išaugo į įtakingesnes organizacijas, didesnius „liaudies būrius“ (kin.: Min Tuan 民團), kurie išliko iki pat XX a. vidurio. Ci Dzi Guang laikais kiekviename tokiame būryje buvo nuo penkių iki 100 žmonių, tačiau susirinkę kartu jie virsdavo galinga jėga.

ci-dzi-guang-1528-1587-vienas-talentingiausiu-karvedziu-visoje-kinijos-istorijoje.jpg

Ci Dzi Guang rinko rekrūtus iš žymiausių to meto Kinijos kovotojų. Pavyzdžiui, He Nan provincijoje kur yra Šaolino vienuolynas tuo metu buvo du dideli tarpusavyje susiję būriai po 2–3 tūkst. kovotojų. Kiekvienas būrys turėjo savo „specializaciją“ priklausomai nuo kovotojų valdomos ginklo rūšies. Vienas He Nan provincijos būrių vadinosi „Juodabarzdžiai kovotojai“ (kin.: Miao Hu Lu). Jo nariai, kurių didžiąją dalį sudarė angliakasiai (iš čia kilęs jų pavadinimas), dažniausia propagavo kovą trumpaisiais ginklais ir kovos menus be ginklo, todėl liaudies buvo praminti „Mušančiomis rankomis“.

Tuo metu ypatingai buvo išgarsėję vienuoliškosios kariaunos, sudarytos daugiausia iš klajojančių budistų vienuolių. Pagal tradiciją jie save vadino „Šaolino kariauna“ (kin. : Shao Lin Seng Bing 少林僧兵), tačiau, kaip tvirtina šaltiniai, tikrų išeivių iš Šaolino vienuolyno juose buvo vos po du – tris žmones. Prie jų prisijungdavo valktatos, valtininkai, angliakasiai, dezertyravę kariai ir pan. „Šaolino kariauna“ kartu su kitais He Nan provincijos teritorijoje veikusiais būriais sudarė įspūdingą jėgą – kelis tūkstančius karių.

Pirmą kartą vienuolių kariauna atsirado pasakojimuose apie Šaolino vienuolyną po to kai, pasak legendos, VII a. jie padėjo susigrąžinti sostą Tang dinastijos imperatoriui Li Ši Min. X – XI a. buvo sukurtas specialus vienuolių kovotojų „Šlovingos pergalės būrys“. Tuo pat metu iš jaunuolių buvo suformuotas „Švarios pergalės būrys“. Kronikos aiškiai nenurodo, kam buvo skirti šie būriai. Jose pasakojama, kad vienuoliai ne kartą suteikė pagalbą apskrities valdžiai kovoje su plėšikais.

Ci Dzi Guang, gerai žinodamas liaudyje susiklosčiusį požiūrį apie Šaolino vienuolius, kreipėsi į juos pagalbos. Vienuolių kariaunos vyresnieji sutiko padėti, o jų buriui ėmėsi vadovauti vienuolis Jue Kung.

Kiek tiksliai toje kariaunoje buvo žmonių ir kiek jų buvo tikrų išeivių iš Šaolino vienuolyno, šiandien nustatyti labai sunku. Kronikose vyrauja skirtingi skaičiai ir labai skirtingos įvykių interpretacijos. Tačiau kaip ten bebūtų, visi aprašiusieji įvykius nurodo, kad vienuoliai buvo apsiginklavę vien geležinėmis dviejų metrų ilgio, 15 kg sveriančiomis lazdomis. Ši kariauna dalyvavao daugiau nei šimte kovų su piratais Va Ko. Tai, nepalieka abėjonių dėl jų fizinių galių, nes jie galėjo valdyti tokį sunkų ginklą. Buvo sugriautas mitas, kad budistų vienuolis – tai silpnas, meditacijų ir religinių praktikų išsękintas žmogelis. Vienuoliai – kovotojai šiose kovose susilaukė net profesionalių karių pripažinimo ir susižavėjimo. Išlikdami visiškai ramūs ir net nekeisdami veido išraiškos, jie puoldavo į kovą iškart su keletiais priešininkais.

japonu-piratai-va-ko.-14-a.-tapyba.jpg

Ci Dzi Guang kariuomenė išvalė nuo japonų piratų Dže Dziang (kin.: Zhe Jiang 浙江), Fu Dzien (kin.: Fu Jian 福建) ir Guan Dung (kin.: Guan Dong 廣東) apylinkes. Šiose kovose žuvo Šaolino kovotojų vadovas Jue Kung ir keleta kitų vienuolių. Po kovų su piratais Va Ko legendos apie Šaoliną kaip apie „kovos menų šventyklą“ tapo itin ryškios ir spalvingos. Kinijos uostamiesčio Ning Bo (kin.: Ning Bo 寧波) kronikose (1553 m.) buvo įrašyta frazė: „Šaolino vienuolynas savo kovotojais išgarsėjo visoje Padangių valstybėje“. Nuo to laiko ši frazė visuomet lydį bet kokį pasakojimą apie Šaolino vienuolyną.

Po žymiųjų susidūrimų su japonų piratais, jau niekas nebegalėjo sugriauti vienuolyno šlovės. „He Nan Šaolino vienuolynas neturi lygių Padangių valstybėje kovos menuose, jo klajojantis vienuolis atsilaikys ir prieš dešimtis priešų“, – tvirtina XVII a. traktatas „Penki sumaišyto turinio eilėraščiai“  (kin.: Wu Za Zu 五杂俎). Ming dinastijos valdymo metu (kin.: Ming Chao 明朝 1368-1644) Šaolino vienuolyne gyveno apie 400 vienuolių. Iš viso vusengų Kinijoje tuo metu buvo daugiau nei 10 000. Jų gebėjimai toli gražu nebuvo vienodi – tikrų kovos meno meistrų, kinų tradicijoje pramintų „Vu Lin“ (kin.: Wu Lin 武林) – „Kovotojų pasaulis“ (pažodžiui „kovotojų miškas“), manoma, tuo metu buvo ne daugiau 800 vienuolių, nors be abejo tikslių skaičiavimų niekas neatliko. Šaolino vienuolyno istorija didžia dalimi atkuriama pagal vienuolyno archyvus bei liaudies padavimus, kurie negalėjo būti visiškai objektyvūs. Šias istorijas puikiai papildo „išorės stebėtojų“ liudijimai – valdininkų ataskaitos, apskrities kronikos bei keliautojų užrašai. Šalia pagyrų tvirtiems ir išsimokslinusiems vienuoliams galima dažnokai rasti ir paminėjimų, kad jų kovos meno lygis yra ne toks jau ir aušktas, kokio tikėtasi. Ilgą laiką vienuolyne nebuvo vieningo Šaolino kovos meno stiliaus: praktikos metu vienuoliai pasidalindavo į atskiras grupes, kurioms vadovavo atskiri mokytojai, dėstę jiems žinomotus kovos menų stilius. Vienuoliai – instruktoriai atkeliaudavo į Šaoliną iš kitų vienuolynų bei vietovių ir atnešdavo čia savo kovos metodus. Todėl po Šaolino vienuolyno stogu vienu metu buvo dėstomos net kelios dešimtys skirtingų UŠU pakraipų.

saolino-vienuolis-si-su-si-desineje-demonstruoja-hung-klano-kovos-budus.jpg

XVII-XVIII a. už pavadinimo „Šaolino kumštis“ slypėjo daugiau nei šimtas skirtingų kovos meno stilių. Dalis jų iš tikrųjų išaugo iš kovos technikos, praktikuotos už vienuolyno sienų, pavyzdžiui, „Hung klano kumšis“, „Arhatų kumštis“ (kin.: Luo Han Quan 罗汉拳), „18 arhatų rankų“ (kin.: Luo Han Shi Ba Shou 罗汉十八手), „Septynių žvaigždžių kumštis“ (kin.: Qi Xing Quan 七星拳) ir kt. Kartu susiklostė tradicija priskirti Šaolino krypčiai didžiąją dalį šiaurės Kinijos UŠU stilių, nors genetiškai jie niekaip nebuvo susiję su Šaolino vienuolynu. Susiklostė paradoksali situacija, kuomet po terminu „Šaolino kumštis“ šliejosi dešimtys visiškai nepanašių UŠU stilių. Šaolin Ciuan virto sunkiai apibrėžiama sąvoka, jungiančia kovos meno stilius greičiau mitologijos negu kažkokių bendrų metodikų ar ritualinių, kultinių ypatybių pagrindu. Aiškus Šaolino kaip vienuolyno, kuriame praktikuojamas kovos menas, paminėjimas atsiranda tik XVI a. pradžioje, tai nebekelia jokių abejonių. Pirmosios ne vienuolyno kronikose aprašytos UŠU treniruotės tarp vienuolių buvo kuklios. Po Sung Šan kalnus XVI a. pirmojoje pusėje keliavęs valdininkas Čai Hung (kin.: Chai Hong) savo „Eilėse apie Šaoliną“ užsimena: „Vienuoliai priešais senovinę salę aršiai diskutuoja apie kovos menus. XVI a. pabaigoje, kitas valdininkas Ču Siue Mo (kin.: Chu Xue Mo) „Sumaišyto turinio eilėraščiuose apie Šaoliną“ jau nebegalėjo nuslėpti susižavėjimo vienuolyne praktikuotais kovos menais: „Senosios salės smilkalų aromatai skleidžia jėgų pilnatvę, rusenančiuose besileidžiančios saulės spinduliuose matyti šokiai su kardais ir pratimai su alebarda. Lieka tik žavėtis tuo, kad vienuoliai tokie nagingi kovos menuose!”. Iš šios ištaurkos galima spręsti, kad vienuoliai dažniausiai praktikavo ginklo valdymą, o ne kovos meną tuščiomis rankomis, tai atspindi apskritai viso to meto UŠU pobūdį. Keliautojai ne kartą yra pastebėję, kad UŠU praktika vienuolyne buvo vykdoma pagal tam tikrą kalendorinį grafiką. Dzin Ši (kin.: Jin Shi 進士) (valdininkas, išlaikęs sostinėje rengiamus valstybinius egzaminus) Juan Hung Dao (kin.: Yuan Hong Dao 袁宏道, 1568-1610) XVI a. pabaigoje pasakojo, kad vusengai įprastai treniravosi auštant ir itin aktyviai – pirmąją mėnulio mėnesio pusę, kuri budistų bendruomenėje vadinama suklapaksa (skt.: Suklapaksha), kuomet žmogaus galios pasiekia aukščiausią tašką. Prieš treniruotę buvo atliekamas įprastas budistinis ritualas, o praktikavo tuomet vusengai jau ne vien ginklų valdymą, bet ir kovos menus tuščiomis rankomis, kurį valdininkas savo liudijime dar įvardina arhaišku žodžiu Šou Bo (kin.: Shou Bo 手搏). Būtent šios kelionės metu po žydinčius Sung Šan kalnus Juan Hong Dao pastebėjo, kad vienuoliai atlikdami kovinius veiksmus imituoja beždžionės judesius „šokinėdami ir sukdamiesi vietoje“. Jo teigimu, anuomet vienuolyne būta apie 60 vienuolių, valdžiusių kovos meną „koviniais delnais“ (kin.: Zhang 掌) (anuomet būtent delnais buvo atliekama dauguma smūgių) bei kardą, botagą ir tridantį. Be abejo 60 vienuolių, tai toli gražu ne šimtai vusengų, apie kuriuos pasakoja vienuolyno kronikos. Tačiau realių UŠU treniruočių buvimas nekelia jokių abėjonių. Tokių užsiėmimų paminėjimai iki pat XVII a. ganėtinai reti. Tačiau tai galima paaiškinti ir uždaru kovinės vienuolių praktikos pobūdžiu. Be to vienuolynas buvo įsikūręs tolokai nuo ano meto pagrindnių kelių, todėl čia be vienuolių užklysdavo tik keliaujantys poetai bei inspekciją atliekantys valdinikai. Būtent tokia proga XVI a. valdininkas Vang Ši Sing (kin.: Wang Shi Xing 王士性, 1547-1598) apsilankė Šaolino vienuolyne. Būtent jis ir sudarė „Užrašus apie kelionę į Sung Šano kalnus“ (kin.: Song Shan You 嵩山游), kuriuose rašė, kad „vienuolyne gyvena keturi šimtai vienuolių ir visi jie tobulai įvaldę kovos meno amatą“, o kumščius ir lazdas įvaldę taip, jog atrodo lyg galėtų skraidyti“. Vartant XVI a. Deng Feng apskrities kronikas iškart krenta į akis tai, kad daugumą keliautojų stebino vietovės, kurioje įsikūręs Šaolino vienuolynas, grožis ir ramybė bei vienuolių, suteikiančių keliautojams nakvynę, vaišingumas. O apie kovos meną kalbama labai mažai. Tačiau tie, kuriems visgi teko matyti vienuolių kovos meną XVII-XVIII a., jau negalėjo apie tai papasakoti be susižavėjimo. Tai reiškia, kad Šaolino UŠU progresas vyko ganėtinai sparčiai. 1625 m. imperatoriaus rūmų patikėtinis Hen Nan provincijoje Čeng Šao (kin. Cheng Shao) parašė eilėraštį „Stebiu UŠU užsiėmimus Šaoline“: „Tik kuriam laikui nusparendžiau aš čia pailsėti, pažiūrėti į vienuolius – kovotojus. Žvilga alebardos ir metalinės lazdos, smūgiai, rodos, griūva vienas ant kito. Galingi smūgiai – garuojančios dvasios jėga, o toks mokymas leidžia įgauti tigro galių“. Taigi nuo XVI a. kovinė vienuolių praktika gerokai pažengė. Tai siejama su tuo, kad kiekybė pagaliau ėmė virsti kokybe. Dešimtys žmonių užklystančių čia palikdavo savo žinias, papildydami Šaolino kovos menų teoriją, rašė nedidelius apimtimi, tačiau itin vertigus traktatus, kurių dauguma liko vienuolyno archyvuose neskaityti. Ilgainiui susiklostė ir kovos meno žinių perdavimo sistema, pasitelkusi budistinio mokymo perdavimo kanalus.

saolino-vienuolis-si-su-jun.jpg

Palaipsniui Šaolino vienuolyne susiklostė ypatinga psichologinė atmosfera daugiausia nulemta vienuolyno Čan pakraipos. Svarbu pabrėžti, kad Šaolino vienuolynas, visais laikas visų pirma buvo Čan – budistų vienuolynas – ir tik po to – kovos menų centras. Vadinasi, budizmo studijoms ir maldoms, kaip praeityje, taip ir šiandien, skiriama gerokai daugiau laiko nei kovos menui. Mokytojų ir jaunų mokinių santykiai atkurė šeimyninius saitus: meistrai lyg tėvai „gimdydavo“ savo mokinius. Žymusis Šaolino patriarchas Džen Dziun (kin. Zhen Jun, 1865-1935), išgarsėjęs ne tik kaip nepakartojams UŠU meistras, bet ir išauklėjęs nemažai vienuolių, taip aprašė tarpusavio santykių sanklodą vienuolyne: „Patį nepastebimiausią senolį visoje Padangių valstybėje (t.y. Kinijoje) pavadinsiu savo tėvu, lygus amžiumi taps man broliu, jaunus laikysiu savo vaikais. Iš kur gi tuomet atsirasti smurtui?“. Vienuolių amžius niekuomet nebuvo ribojamas, dažnai mokiniais tapdavo tie, kurių šeimos buvo išardytos arba žuvę antpuolių, karų, gaisrų ar kitokių nelaimių metu. Nenuostabu, kad būtent tie, kurie patekdavo į vienuolyną dar būdami vaikai, pasiekdavo didžiausių aukštumų. Pavyzdžiui, XV a. į vienuolyno broliją įstojęs šešiolikmetis gavo vardą Dži In (kin.: Zhi Yin). Nuo pat savo įstojimo ėmė praktikuoti Šaolino Ci Gung, tiesaus dviašmenio kardo (kin.: Jian 劍) valdymo meną ir net sudėtingą kovos gulint ant žemės būdą Di Tang Ciuan (kin. Di Tang Quan 地趟拳). Dži In įgavo tokį meistriškumą, kad be vargo ridendavo kojomis sunkius akmenis, lyg tai būtų lengvas kamuolys, kojos smūgiu laužydavo storus medžius, įkaldavo kojomis į žemę stulpus, o nuo jo pakirtimo pargriūdavo ant žemės iškart keletas žmonių. Vienu metu Dži In buvo net tapęs vyriausiu Šaolino UŠU mokytoju.

Kitas ne mažiau pagarsėjęs to meto kovotojas – vienuolis Dzi An (kin.: Zi An) – atėjo į vienuolyną, kai jam buvo vos aštuoneri. Jo mokinys Dziue Siun (kin.: Jue Xun 觉训) apsivilko vienuoliškus darbužius būdamas trylikos ir neužilgo tapo geriausiu kovotoju, valdančiu vienašmenį kardą Dao (kin.: Dao 刀) , skausmingų organizmo taškų paveikimo ir skausmingų užlaužimų žinovu. Tuo pat metu Dziue Siun manė, kad vienuolis pradžioje turi studijuoti „pasaulietines“ disciplinas ir tik po to pereiti prie kovos meno studijų. Jis sakydavo savo mokiniams: „Tam, kas studijuoja pasaulietines disciplinas, lengva suprasti sutrų turinį ir taip tapti raštų žinovu. Saugantis sutras ir studijuojantis budizmą turi taip pat stiprinti savo kūną ir skirti dėmesio kovos menams. Kovos menai leidžia apsiginti pačiam, apginti vienuolyną, apsaugoti Budistinę Dharmą, apginti dorovę ir apginti valstybę“. Būtent tokia tvarka – pradžioje budizmo mokymas, o paskui UŠU kaip išvalymo ir kūno sutvirtinimo būdas – buvo mokoma Šaolino vienuolyne.

Vaikų  – vienuolių auklėjimo tradicija ir specialių vaikų grupių kurimas galutinai susiformavo tik XVII a. Pavyzdžiui, vienuolis Šu Žan (kin.: Shu Ran) atkeliavo į vienuolyną būdamas septynerių metų, palikęs nuskurdusią šeimą. Jis praktikavo kovos meną naktimis, nes dienomis studijavo kanonus ir neužilgo tapo geriausiu vienuolyne „18 ginklų rūšių žinovu“. Šu Žan ištisus metus nešiojo svarmenis ant kojų, stengdamasis įvaldyti svorio palengvinimo meną, šokinėjo iš duobės į duobę, užšokdavo ant aukštų stulpų. Po dvidešimties metų jį vadino „iš tikrųjų perpratusiu Gong Fu“.

saolino-vienuolis-si-su-jun-demonstruoja-jaunuolio-gimnastikos-pratimus-.jpg

Vaikams  – mokiniams buvo sukurta speciali mokymų programa, kuri iš dalies yra išlikusi iki šiandienos. Taip gimė „Jaunuolio menas“ (kin.: Tong Zi Gong 童子功)) – itin sudėtingas ir naudingas judesių kompleksas, sudarytas iš 16 pagrindinių pratimų. Jame įkūnyta nemažai pozicijų iš senųjų „18 archatų rankų“. Šis judesių kompleksas vysto lankstumą, pusiausvyrą, kvėpavimo kontrolę, stabilumą ir judesio greitį. Mokydamiesi „Jaunuolio meno“ jauni vienuoliai skaldydavo akmenis plika ranka, sėdėjo virvėje, laikė pusiausvyrą sudėitngose pozicijose ir atlikdavo daugybę kitų pratimų. Tačiau visa tai dar nebuvo laikoma Šaolino UŠU, o tik „pradedančiųjų pratimais“.

Šaolino vienuolyno istorijoje būta ir moterų – vienuolių (kin.: Ni Gu 尼姑), kurios taip pat buvo laikomos vusengais. Be to pirmasis toks atvejis  – Šaolino vienuolė – užfiksuotas metraščiuose vos po keletos dešimtmečių kai buvo įkurtas vienuolynas. Jau po Tang epochos moterų – vienuolių atsiradimas vienuolyne pradėjo virsti tradicija. X-XII a. čia jau gyveno visa grupė moterų. Pagal to meto liudijimus vienuolės apsigyvendavo tolimojoje vienuolyno dalyje, atskirtoje nuo likusių patalpų nedidele siena. Įrašų apie moteris – vienuoles gyvenusias Šaolino vienuolyne nors gausu, tačiau jie labai paviršutiniški. Pavyzdžiui, iki galo neaišku, ar jos dalyvaudavo bendruose ritualuose, maldose bei kovos meno trenruotėse kartu su vyrais ar ne. Nepaisant to žinoma, kad kai kurios vienuolės vistik buvo tapusios pukiomis „vidinio meno“ žinovėmis.  Manoma, kad pirmąją tikra vienuole – kovotoja Song epochos pabaigoje XIII a. tapo moteris vardu Dži (kin.: Zhi), praminta „Šaolino fėja“. Vėlesniais šimtmečiais buvo išauklėta keletas dešimčių vienuolių – kovotojų moterų. Šiandien vienuolės gyvena ne Šaolino vienuolyne, o „Pirmojo patriarcho buveinėje“ (kin.: Chu Zu An 初祖庵), nors formaliai jos yra laikomos Šaolino kovotojomis. „Pirmojo patriarcho buveinė“, įsikūrusi kiek aukščiau Šaolino vienuolyno, ant kelio, vedančio į Bodhidharmos olą (kin.: Da Mo Dong 達摩洞), kur pirmasis Čan patriarchas pasak legendos, meditavo keletą metų atsisukęs veidu į sieną. Pasak vienos legendos po žymiosios „devynerių metų meditacijos“ jis nusileido žemyn ir apsigyveno ne vienuolyne, o nedidelėje šventykloje, aptvertoje tvora. Nuo to laiko ši vieta vadinama „Pirmojo patriarcho buveine“, o šiandien čia įsikūręs moterų vienuolynas. Jis miniatiūrinis lyginant su grandioziniu Šaolino vienuolynu. Jame gyvena apie dešimt moterų, kelios jų pakankamai neblogai įvaldę UŠU.

Pasak liaudies padavimų (kurie beje ir buvo perkelti į daugelį Honkongo kino filmų apie Šaolino vienuolyną) XVII a. mandžiūrų kariauna atkeliavusi prie vienuolyno sienų, sudegino šventovę. Tačiau iš tikrųjų Šaolino mandžiūrai niekada nedegino. Pirmaisiais savo valdymo metais Cing (kin. Qing Chao 清朝, 1644–1912) dinastija iš tikrųjų gerokai prisibijodavo vusengų, išgirdę apie jų kovinius nuopelnus. Buvo netgi išleistas įsakas, draudžiantis vienuoliams mankštintis su ginklais (kovos meno be ginklo niekas rimtai nevertino). Tiesa, sukontroliuoti jo vykdymo iš esmės buvo neįmanoma, todėl natūralu, kad uždarose salėse ir toliau buvo tęsiamos intensyvios treniruotės. Be to, nėra išlikę nė vieno liudijimo, kad kas nors iš vienuolių būtų nubaustas Cing administracijos už UŠU praktiką. Apie „vienuolių kariaunos“ egzistavimą valdžia puikiai žinojo ir vis tik niekas nesiruošė jų vaikyti. Ilgainiui požiūris į Šaoliną tapo ganėtinai palankus, nes paaiškėjo, kad jokio sukilimo ten niekas neruošia, o vienuoliai iš tikrųjų yra užsiėmę kūno ir dvasios praktika, o ne politinėmis intrigomis ir sąmokslų kūrimu. Istorija paliko mums įdomų atvejį, kurį užrašė mandžiūrų valdininkas Ling Cing (kin.: Lin Qing 麟慶, 1791 – 1846), kuris 1824 m. kovą buvo pasiųstas į inspekcinę kelionę, į Šaolino apylinkes. Atvykęs į vienuolyną valdininkas nuoširdžiai domėjosi, kuo užsiima vienuoliai, apie kuriuos sukurta tiek legendų. Tikėtina, kad be viso to jis turėjo ir kitą užduotį – įsitikinti vusengų lojalumu. Pradžioje vienuoliai, sunerimę dėl nepažįstamo valdininko vizito, „atsisakė kalbėti apie kovos menus“. Tik po to, kai pastarasis patikino, kad jis atvyko su draugiškais ketinimais ir valdžia vienuolių UŠU praktikos nelaiko neteisėta, požūris į jį kiek pasikeitė. Pasirodė, kad vienuoliai paprasčiausiai tiksliai nežinojo, kaip mandžiūrų administracija vertina UŠU praktiką, tačiau dėl viso pikto tai slėmė. Nuramintas vyriausias vienuolis, „kvatodamas, išrinko du tvirtus vienuolius ir liepė jiems surengti kovą priešais pagrindinę salę“. Demonstracija Ling Cing labai patiko, jis pastebėjo, kad vusengai turi „meškos jėgą, o [jų] kūnai lyg varpai“. Jokios bausmės už šią atvirą demonstraciją nebuvo. Žinomi net atvėjai, kai XIX a. Šaolino vienuoliai tarnavo mokytojais žymiojoje Cing kariaunoje. Šaolino kovos menas šioje epochoje stebėtinai subtilėjo, kartais net virsdavo cirko menui artimais vaidinimais. Be to, kaip bebūtų keista, patys vienuoliai su malonumu demonstruodavo savo meistriškumą.

xix-a.-freska-saolino-vienuolyne-valdininko-garbei-surengtos-vienuoliu-usu-varzybos.jpg

XVII-XVIII a. susklostė palyginti pastovi mokymų tvarka: pradžioje visi vienuoliai treniravosi kartu, vėliau talentingiausius nukreipdavo pas geriausius mokytojus, individualiam paruošimui. Būtent individualių mokymų metu buvo perduodamas, pavydžiui, „Šaolino kūno svorio sumažinimo menas“ arba „Lengvasis menas“. Tai leidžia atlikti aukštus šuolius – stebuklingai pašokti iš vietos virš žmogaus.

saolino-vienuolis-dzen-dziun.jpg

Pats žymiausias XX a. pradžios Šaolino mokytojas buvo Džen Dziun. Jis buvo išgarsėjo kaip didis išminčius, žmogus, turėjęs stebėtiną dovaną auklėti mokinius, buvo budistiškos ramybės įsikūnijimas, kuri derėjo su puikiu kovos meno išmanymu. Būdamas šešerių 1879 m. jis atsidūrė Šaolino vienuolyne, kur tapo vienuolyno abato Šu Cing (kin.: Shu Qing) mokiniu. Jis perdavė jaunajam mokiniui kovos meno kompleksus „Hung klano kumštis“, „Pilnų rankų kumštis“ (kin.: Tong Bi Quan 通臂拳), „Sprogstantis kumštis“ (kin.: Pao Quan 炮拳), „Širdies ir proto vienybė“ (arba užgriebimas) (kin.: Xin Yi Ba 心意把), išmokė valdyti alebardą, varinius kūjus, porinius kablius, devynių dalių (narelių) grandinę ir daugybę kitų ginklų. Vienam iš nedaugelio Džen Dziun buvo atskleistos visos Šaolino vidinių menų paslaptys. Jo tiesioginis pasekėjas, būsimasis Šaolino abatas Ši De Čan (kin.: Shi De Chan 释德禅) pasakojo vieną įvykį, nutikusį likus mėnesiui iki Džen Dziun mirties. Priešais centrinę vienuolyno salę šis galingas senolis demonstravo kovinių veiksmų kompleksą ginklu Šen Bien (kin.: Shen Bian 身邊) – virve su gale pririštu svareliu. Džen Dziun suko ginklą tokiu greičiu, kad aplink stovintys vienuoliai ėmė garsiai ploti. Netikėtai jis atlikęs neregėtą šuolį, atsidūrė prie vienuolyno abato kėdės, stovėjusios ant pakilos esačios keletą metrų virš aikštelės. Kitas žymus vienuolis Su Guang (kin.: Su Guang, 1891-1917) tapo pačiu jauniausiu per visą Šaolino istoriją vyriausiu kovos menų mokytoju. Būdamas šešiolikos jis atėjo į vienuolyną ir tapo to paties vienuolio Džen Dziun mokiniu. Jau po dviejų metų Su Guang puikiai išmanė daugiau nei keturiasdešimt Šaolino kovos meno kompleksų. Tragiškas įvykis nutraukė jo gyvenimą – jis numirė nuo plaučių uždegimo būdamas vos 26 metų. Nežiūrint į tai, jis buvo spėjęs išauginti nemažai mokinių, taip pat ir būsimą Šaolino abatą Ši De Čan.

Socialiniai sukrėtimai, kuriuos išgyveno Kinija, – „Sin Hai revoliucija“ (Kin.: Xin Hai Ge Ming 辛亥革命) 1911 m., daugybė karinių konfliktų tarp vietinių karinių lyderių, taip pat vykusių ir Šaolino vienuolyno apylinkėse, įtakojo vienuolyno gyvenimą. XX a. antrajame dešimtmetyje iš trijų šimtų liko tik šimtas vienuolių. Galutinis smūgis vienuolynui buvo suduotas 1928 m., Šaolino vienuolynas atsidūrė ginkluoto konflikto, vykusio tarp vietinių karinių lyderių, centre. Vienas didelės ginkluotos grupuotės vadovų, Fan Džung Siu (kin.: Fan Zhong Xiu 樊钟秀, 1888 – 1930), pasiskelbęs „Valstybės formavimo armijos“ vadu ėmė plėšikauti vienuolyno apylinkėse. Vėliau ši plėšikaujanti kariuomenė įsikūrė už Šaolino vienuolyno sienų, padariusi nepataisomą žalą unikaliai sienų tapybai ir skulptūroms, kurių iki tol nepalietė net laikas. Tačiau vienos iš kariuomenių lyderis generoplas Ši Jou San (kin.: Shi You San 石友三, 1891 – 1940), stojęs centrinės vyriausybės pusėn, nusprendė pasipriešinti plėšikaujančiai „Valstybės formavimo armijai“ . Kovo 25 d. Ši Jou San įsakė užimti vienuolyną. Plėšikų vadovui pavyko pasislėpti, o įniršę Ši Jou San kariai vienuolyną padegė (tam reikalui iš gretimais esančio Deng Feng kaimo net specialiai buvo atgabenta žibalo). Tai buvo pats didžiausias gaisras per visą vienuolyno istoriją. Ugnis siautėjo daugiau nei keturaisdešimt dienų, visos vienuolių pastangos užgesinti gaisrą buvo veltui, vienuolynas išdegė beveik iki pamatų. Liko stovėti tik suodžiais padengtos akmeninės stelos bei keleta salių, pastatytų iš akmens. Ugnis pasiglemžė „Dangiškojo valdovo salę“ (kin.: Tian Wang Dian 天王殿), „Šakjamunio salę“ (kin.: Da Xiong Dian 大雄殿), „Kimnaros salę“ (kin.: Jin Na Luo Dian 紧那罗殿), „Šešių patriarchų salę“ (kin.: Liu Zu Tian 六祖殿), „Jamos salę“ (skt.: Yama, kin.: Yan Wang Dian 阎王殿), „Valdovo Drakono salę“ (kin.: Long Wang Dian 龍王楼), „Varpo“ ir „Bugno“ bokštus (kin.: Zhong Gu Lou 钟鼓楼), virtuvę (kin.: Xiang Ji Chu 香積廚), sandėlį (kin.: Ku Fang 庫房) ir „Meditacijos salę“ (kin.: Chan Tang 禪堂).

saolino-vienuolynas-po-1928-m.-gaisro.jpg

Vienas didžiausių praradimų tas, kad buvo sunaikinta dalis neįkainojamų Šaolino traktatų, daugybė schemų ir piešinių. Tarp jų tokie vertingi darbai: „Užrašai apie Šaolino vienuolyną“, „Tikrieji užrašai apie Šaolino kumščio metodą“, „Užrašai apie Šaolino vusenus“, „Slaptasis Šaolino vienuolyno medicinos žinių rinkinys“, – iš viso daugiau nei dešimt daugiatomių kūrinių, kurie buvo laikomi Šaolino meno kanonais. Ugnis sunaikino ir lentas su jose įrašytomis Šaolino kronikomis, kurių sukūrimą tradicija priskira net VI a. – tai neįkainojamas ankstyvosios vienuolyno istorijos šaltinis. Kadaise klestėjusio vienuolyno griuvėsiai užžėlė žolėmis. Dalis vienuolių iškeliavo į kitus vienuolynus ar apsigyveno šalimais esančiuose kaimuose. Ištikimiausieji pasiliko gyventi griuvėsiuose ir po truputį atstatinėti vienuolyną. Nors daugelis pastatų pasirodė esą nesugražinami prarasti, pastatyti vien iš akmens ir degtų plytų „Arhatų salę“ (kin.: Luo Han Tian 罗漢殿), „Abato buveinę“ (kin.: Fang Zhang Tui Qu 方丈退去) (kurioje iki šiol saugoma Tang imperatoriaus abatui padovanota akmeninė lova) ir dalį kitų pavyko atstatyti. Vienuoliai tęsė ir kovos meno treniruotes, tačiau buvę užmojai liko praeityje.

xx-a.-pradzios-nuotrauka-saolino-vienuolyno-archyvas-iki-gaisro.jpg

Po grandiozinio 1928 m gaisro, išlikusioji ir iš dalies atstatyta vienuolyno dalis buvo dar kartą sugriauta japonų kariuomenės 1944 m. (Atrojo Kinijos – Japonijos karo metu  (1937 m. liepos 7 d. – 1945 m. rugsėjo 9 d.). Tačiau žmonių sąmonėje vienuolyno šlovė toli gražu neišblėso. Greičiau atvirkščiai – nepaisant sugriovimo, vienuolynas dar labiau ėmė asocijuotis su šventa vieta, kuri nežūva net gaisruose. Pasakojama istorija, kad abato Ši Džen Siu (kin.: Shi Zhen Xu 释贞绪, 1893-1955) vadovavimo laikais vieta, kurioje stovėjo vienuolynas, virto kovos lauku tarp Guomindano ir japonų kariaunos, įsiveržusios į Kinijos teritoriją. 1943 m. rugsėjį didžiulis Guomindano (kin.: Zhong Guo Ming Dang 中國國民黨) padalinys buvo sutelktas netoliese Luo Jang miesto, o dalis būrio apsistojo visiškai šalia Šaolino. Kareviai įsirengė stovyklą pačiame Šaolino „Pagodų miško“ (kin. Ta Lin 塔林) viduryje – šventose patriarchų kapinėse ir sugriovė nemažai vertingų statinių. Pats šio būrio vadas nuėjo pas abatą Džen Siu nusprendęs patikrinti, ar vienuoliai vis dar saugo „nenugalimų kovotojų“ tradicijas. Pradžioje abatas atsisakė priimti iššūkį, tačiau vėliau pasakė kareiviams: „Patys sau išsirinkite priešininkus“. Kovos buvo surengtos ant esančios priešais vienuolyną pakylos. Nei vienas iš kareivių nesugebėjo atsilaikyti nei minutės prieš vienuolius. Būrio vadas buvo nustebintas – tuo metu kariuomenėje jau ganėtinai skeptiškai buvo vertinamas Šaolino UŠU, manyta, kad tai ne daugiau nei tradiciniai mitai apie magiškas budistų vienuolių galias.

Beje, išaušus naujiems laikams vienuoliams buvo tekę išmokti naudotis ir šaunamaisiais ginklais. Pavyzdžiui, dar trečiajame XX a. dešimtmetyje gindami vienuolyną ir Deng Feng apskrities gyventojus vienuoliai ne vieną kartą dalyvavo susidurimuose su vietiniais kariniais lyderiais. Buvo sukurtas specialus „Ramybės gynybos būrys“ (kin.: Bao An Tuan 防護團), kuriam vadovavo Ši Heng Lin (Chin.: Shi Heng Lin 释恒林, 1865-1923). Šaolinio vienuoliai be dvejonių pakeitė vienuoliškus drabužius į maskuojančią karinę uniformą, apsiginklavo šautuvais bei pistoletais, sėdo ant žirgų ir ilgokai „gynė teisybę“ apskrityje. Iš to laiko liko nuotrauka, kurioje matyti Šaolino vienuoliai karinėmis uniformomis, persimetę per petį šautuvus ir stovintys pagrindiame Šaolino vienuolyno kieme priešais „Šakjamunio salę“, o centre, raitas ant žirgo vusengų būrio vadovas, vienuolis Ši Heng Lin.

saolino-vienuolis-si-heng-lin-ir-jo-vadovaujamas-ramybes-gynybos-burys.jpg

Tačiau laikas bėgo ir apie didžiulę Šaolino šlovę priminė tik daugybė legendų bei tai, kad Luo Jang ir Čeng Džou (kin.: Zheng Zhou 鄭州) apylinkėse buvo galima sutikti žmonių, už kurių nugarų ėjo nuolankus – atsargus šnabždėjimas: „žiūrėk štai eina tikras Šaolino vusengas“. Senuosius meistrus vis labiau ėmė neraminti tikrųjų tradicijų praradimo problema. Amžių glūdumoje pranyko šimtai kovos meno kompleksų, paruošimo metodų, traktatų. Nemažai „tikrosios tradicijos“ nešiotojų paliko šį pasaulį, kiti skeptiškai žiūrėdami į sportines masines UŠU naujoves, paprasčiausiai nepanopro viešumo. Šaolino atstatymo metu jo abatu tapo išeivis iš Deng Feng apskrities, vienuolis Ši De Čan. Jis būdamas septynerių (pagal kitas versijas devynerių) tapo Šaolino vienuoliu, iš pradžių jo mokytoju tapo Su Guang, o vėliau pats Džen Dziun. Ši De Čan pagarsėjo kaip tradicinės medicinos žinovas. Kai jam sukako septyniolika, jis buvo išsiųstas į vieną iš Šaolino filialų – „Grįžimo prie ištakų vienuolyną“ (kin.: Gui Yuan Si 归元寺) – Hu Bei provincijoje (kin.: Hu Bei 湖北), kur studijavo mediciną, UŠU, budistinius raštus, o vėliau grįžo į Sung Šan kalnus į „Dorovės pažinimo vienuolyną“ (kin.: Hui Shan Si 會山寺), kur buvo paskirtas atsakingu už svečių priėmimą ir tapo ketvirtuoju abato padėjėju. Anuomet į Šaoliną veržėsi daugybė žmonių, nedidelis vienuolynas negalėjo priimti visų norinčių, buvo įleidžiami tik labiausiai verti. 1927 m. buvo nuspręsta sugrąžinti Ši De Čan į Šaoliną, kur jis taip pat tapo atsakingu už svečių priėmimą ir kartu dėstė vienuoliams mediciną.

saolino-abatas-si-de-can-kaireje-ir-vienuolis-si-su-si-desineje.jpg

Už išorinio Ši De Čan švelnumo slypėjo vyriško ir ryžtingo charakterio žmogus. Kuomet Ši Jou San 1928 m. apsupo vienuolyną, Ši De Čan ėmėsi vadovauti nedideliam vienuolių kovotojų būriui ir aršiai kovojo su reguliariosios kariuomenės būriu. Deja, kai nugalėti nepavyko, Ši De Čan kartu su keliais kitais Šaolino vienuoliais ir mokytoju Su Guang teko slapstytis artimiausiuose vienuolynuose, o po Su Guang mirties būdamas 21 metų, sugrįžo į Šaoliną ir ėmėsi vienuolyno pastatų ir archyvo atstatymo. Tačiau pradžioje karas su Japonija, o vėliau „Didysis šuolis“ (kin.: Da Yue Jin 大躍進, 1958 – 1961) ir „Didžioji kultūrinė proletarinė revoliucija“ (kin.: Wu Chan Jie Ji Wen Huo Da Ge Ming 無產階級文化大革命) privertė ilgam sustabdyti šį darbą. Galbūt būtent atmintis apie tai, kaip Guomindano kariai sudegino vienuolyną, pasitarnavo tam, kad taikingas vienuolis Ši De Čan kartu su kitais keturiais Šaolino tradicijos nešiotojais 1948 m. prisijungė prie „Liaudies išsilaisvinimo armijos“ (kin.: Zhong Guo Ren Min Jie Fang Jun 中國人民解放軍) kovai su Čiang Kai Ši (kin.: Jiang Jie Shi 蔣介石), suformavęs pagal tradiciją vienuolių – kovotojų būrį.

buves-saolino-vienuolis-su-si-jou-ii-pasaulinio-karo-metais-11.jpg

Kai kurie iš Šaolino vienuolių, puikiai išmanantys kovos meną, greitai užkopdavo į vadovaujančius postus. Antrojo pasaulinio karo metu vienuoliams teko kariauti ir partizanų būriuose. Tikriausiai pačią didžiausią karjerą padarė Su Ši Jou (kin.: Xu Shi You 许世友1906-1985), kuris įstojęs į Kinijos komunistų partijos gretas ilgainiui tapo Guang Džou (kin.: Guang Zhou 廣州) karinės apygardos vadu ir vienu aukščiausio rango generolu bei buvo vienas artimiausių Mao Dze Dung (kin.: Mao Ze Dong 毛澤東) bendražygių.

buves-saolino-vienuolis-su-si-jou-ii-pasaulinio-karo-metais-2.jpg

Po kovų su Guomindanu Ši De Čan ilgą laiką gydė žmones, nes buvo likęs vienu iš nedaugelio žmonių saugojusių Šaolino medicinos receptus. Negaluojantys ateidavo pas jį iš už šimtų kilometrų. 1965 metais Ši De Čan tapo vyriausiu Šaolino vienuoliu. Tuo metu beveik visas vienuolynas buvo tapęs griūvėsiais, iki galo buvo atsatyta ir renovuota tik keletas salių. Tačiau apie viso vienuolyno atsatymą nebuvo ir ko galvoti – šalyje įsibėgėjo „kultūrinė revoliucija“. Galų gale praeito amžiaus septintajame dešimtetyje Ši De Čan pradėjo vadovauti vienuolių grupei, kuri užsiiėmė vienuolyno atstatymu. Kartu su juo šioje grupėje darbavosi tokie žymūs vienuoliai: Ši De Cian (kin.: Shi De Qian 釋德虔), Ši Su Fa (kin.: Shi Su Fa 釋素法) (vėliau grįžęs į pasaulietinį gyvenimą) ir būsimas Šaolino vyriausiasis vienuolis Ši Su Si (kin.: Shi Su Xi 释素喜). Ši De Čan pirmą kartą pradėjo reguliariai publikuoti Šaolino raštus, kurie iki tol buvo laikoma Šaolino menų paslaptimis. Kartu su mokiniais jis kompiliavo „Šaolino vienuolyno kovos menų rečitatyvus“, „Šaolino gydomųjų receptų užrašus“ ir kitus unikalius veikalus.

1982-metu-nuotrauka-viduryje-saolino-abatas-si-de-can-salia-desineje-vienuolis-si-su-si-virsutineje-eileje-antras-is-kaires-si-de-cian.jpg

Ši De Čan buvo jau gerokai virš septyniasdešimties, tačiau jis darbavosi po 12 valandų per dieną, rašė knygas apie „kūno palengvinimo“, „deimantinio piršto“ meną bei Šaolino Ci Gong praktikas. Ant jo celės durų buvo įrašytas šūkis, kuriuo jis rėmėsi visą gyvenimą: De  (kin.: De 德, „gerovė“ arba „moralė“ – pirmasis jo vardo hieroglifas) – tai Dao (kin.: Dao 道) ištakos, gailestingumo motina, Čan (kin.: Chan 禅, „Meditacija“ – antrasis jo vardo hieroglifas) – tai begarsis Budos prigimties varpas“. Iki 1986 m. Šaolino vienuolyne oficialaus abato nebuvo. Tokia padėtis galėjo pakenkti tolimesnei vienuolyno raidai. De Čan pasiūlė, kad 28 – uoju vienuolyno abatu būtų išrinktas kitas žymus vienuolis, išeivis iš Deng Feng  apskrities, Ši Sing Džen (kin.: Shi Xing Zhen 释行正,1914-1987). Ši De Čan savo ruožtu buvo vadinamas „garbės abatu“. Tačiau likimas susiklostė taip, kad Ši Sing Džen iškeliavo iš gyvenimo anksčiau (1987 m. rugpjūtį), nei Ši De Čan, pastarasis visgi tapo 29 – uoju vienuolyno abatu.

saolino-abatas-si-de-can-kaireje1.jpg

Reiktų pridurti ir keletą žodžių apie Ši Sing Džen, nes jo paskirimą abatu galima laikytiišimtiniu įvykiu visoje Šaolino istorijoje. Jis atkelivo į vienuolyną būdamas šešerių, čia baigė ir pradinę mokyklą. Ši Sing Džen nuo 12 metų buvo beveik aklas, tuo metu kai vienuolyno įstatai nurodo, kad žmogus, pretenduojantis į abato vietą „turėtų turėti penkis sveikus jutimo organus, turėtų švarias šešias indrijas (skt.: Indriya) regėjimą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą, sąmonę arba pažinimo gebėjimą). Ši Sing Džen puikiai sakė pamokslus ir buvo pripažintas Šaolino bendruomenės; buvo nepralenkiamas budistinių ritualų žinovas, buvo dorovingas ir patrauklios išvaizdos.

saolino-abatas-si-sing-dzen.jpg

Nepaisant viso to įstatams buvo nusižengta:  Ši Sing Džen, nors ir neturėjo „švarių šešių indrijų“, buvo laikomas šventu žmogumi, buvo nepakartojamas budistinių kanonų žinovas ir tikras Šaolino UŠU meistras. Jis galėjo beveik nematydamas priešininko, apsiginti nuo smūgių ilga lazda ir kardu. Ši Sing Džen mokėsi daugelyje žymių vienuolynų, tame taip pat ir garsiajame pirmajame Kinijos budistų vienuolyne – „Baltojo žirgo vienuolyne“ (kin.: Bai Ma Si 白馬寺), nemažai prisidėjo prie tradicinių budistinių pamokslų formos atstatymo Šaolino vienuolyne.

saolino-vienuolis-si-de-gen-240x300.jpg

Pats žymiausias XX a. Šaolino vienuolis buvo meistras Ši De Gen (kin.: Shi De Gen 释德根, 1914-1970). Jis buvo paskutinysis Šaolino vusengas, palikęs po savęs pasakojimus apie legendinį meistriškumą ir talentingų mokinių plejadą, kurių daugelis gyvuoja iki šiol. Žymiausias pasakojimas tvirtina, kad Ši De Gen sugebėdavo vien žvilgsniu ištaškyti obuolį į gabaliukus, tačiau tikriesiems tradicijos vertintojams svarbiausia tai, kad Ši De Gen buvo vieno pačių sudėtingiausių, šiandien didžia dalimi prarasto, Šaolino UŠU stiliaus paveldėtojas – „Arhatų kumščio“ (kin.: Luo Han Quan 羅漢拳). To paneigti neįmanoma, nes jo mokiniai iki šiol sėkmingai praktikuoja šį kovos meną.

XX a. pradžioje Kinijoje buvo itin prasta ekonominė bei politinė padėtis. Atiduoti vaikus į vienuolyną buvo gan dažnas sprendimas, nes dagelis šeimų paprasčiausiai negalėjo jų išlaikyti. Su tokiais sunkumais susidūrė ir Ši De Gen tėvai, kurie atidavė jį į vienuolyną, kai vaikui buvo vos penkeri. Jau po poros metų Ši De Gen pradėjo mokytis kovos meno, ant abiejų kojų nešiojo varines monetas kaip svarmenis, kiekvieną dieną pridėdamas po naują. Paaugęs jis pakeitė monetas į sunkesnius svarmenis. Kiekvieną dieną greitai užbėgdavo į Vu Žu viršukalnę (kin.: Wu Ru Feng 五乳峰) iki pat Bodhidharmos olos – tai apie  400 m. virš Šaolino, po to sugrįžęs užsivilkdavo metalinį apsiaustą,  ant riešų užsimaudavo plieninius žiedus ir įsispirdavo į geležinius batus. Būtent todėl jis ilgianiui tapo nepralenkiamu „lengvojo žingsnio“ meistru. Be to kiekvieną vakarą po bendros treniruotės Ši De Gen vienui vienas nukeliaudavo į kalnų tarpeklį, esantį priešais „Penkių drakonų ežerą“ (kin.: Wu Long Tan 五龍潭), ten tobulino smūgius delnais – stumdė ir smūgiavo į ežero vandenį. Kuomet kartą atsirado žmonių, suabejojusių Ši De Gen gebėjimais, mokytojas paprasčiausiai lengvai mostelėjo ranka ir trys žmonės pargriuvo ant žemės lyg nukirsdinti.

saolino-vienuolis-si-de-gen-ir-tai-dzi-ciuan-meistras-li-tien-dzi.jpg

Išliko daugybė liudijimų apie tai, kaip Ši De Gen dalyvavo tradicinėse „kovose ant pakylos“ (kin.: Lei Tai 擂臺). Apie tai tvirtino ne tik to meto spauda ir varžybose dalyvavę žiūrovai, bet ir Šaolino abatas Ši De Čan bei iki šiol gyvenantis buvęs vyriausias Šaolino daktaras Čen Ši Čhao (kin.: Chen Shi Chao). Jų pasakojimu Ši De Gen ir dar du vyresnieji vusengai visiškai atsitiktinai atsidūrė Lei Tai varžybose Sian mieste (kin.: Xi An 西安), kur nugalėtojais tapę Vu Dang (kin.: Wu Dang  武當) mokyklos kovotojai ganėtinai iššaukiančiai elgdamiesi ir tyčiodamiesi kvietė Šaolino vienuolius „apginti vienuolyno garbę“. Vyresnieji vienuoliai nusprendė leisti ant pakylos jauną Ši De Gen. Kovoje vienuoliui buvo sunkiai sužeista koja, tačiau jis sugebėjo suduoti keletą galingų smūgių delnu į priešininko krūtinę, po ko kova buvo nutraukta, nes pastarasis nebeatsikėlė nuo žemės.

degenleitai.jpg

Po karo nuskurdusiose Kinijos provincijose, ypač Luojango apylinkėse, viešpatavo anarchija, siautėjo plėšikai ir vagys. Tuo metu Ši De Gen buvo priverstas palikti vienuolyną ir užsidirbti pragyvenimui vaisių perpardavinėjimu. Išlikę keletas liudijimų apie tai, kaip šį vienuolį buvo užpuolę plėšikai ir grasindami pistoletais reikalavo atiduoti jo kuklų turtą. Tokių susidūrimų metu Ši De Gen laimėdavo kiekvieną kartą, tačiau tuo pat metu nenužudė nei vieno iš jų, visus paleisdavo keliauti sau.

Vėliau kultūrinės revoliucijos metais, kai parsidėjo tradicinių menų meistrų persekiojimas, Ši De Gen buvo išsiųstas į Kinijos Šiaurę dirbti chemijos pramonėje, kur jis ir pasimirė nuo tuberkuliozės, nesulaukęs šešiasdešimties.

Ši De Gen buvo vienintelis tokio lygio „Šaolino Arhatų kumščio“  meistras, po jo mirties nemažai kovos technikų buvo nesugrąžinamai prarasta. Šiuo metu gyvuojantis jo mokymo tęsėjas yra buvęs Šaolino vienuolis meistras Ši Jung Ven (kin.: Shi Yong Wen 释永文) pasaulietinis vardas Ši Si Ven (kin.: Shi Xi Wen), gyvenantis Kai Feng (kin.: 開封) mieste. Šiandien tai vienintelis žmogus visoje Kinijoje įvaldęs visus 54 šio sudėtingo ir itin seno Šaolino kovos meno kovinių veiksmų kompleksus.

buves-saolino-vienuolis-archatu-kumscio-stiliaus-paveldetojas-si-jung-ven-kaireje-.jpg

Pagrindiniai Šaolino kovos meno atstovai XX a. buvo Ši De Gen, Ši Džen Siu, Ši Heng Lin ir Ši Miao Sing (kin.: Shi Miao Xing 釋妙兴1891-1927). Ši Džen Siu mokinys buvo žymusis vienuolis Ši Su Si, vienintelis iki šiol gyvuojantis Ši Džen Siu mokinys yra Ši Jan Šou (kin.: Shi Yan Shou 釋延寿), pasaulietinis vardas Fu Dzi Cian (kin.: Fu Zi Qian 傅志乾), tačiau jis jau senokai paliko vienuolyną, išėjo į „pasaulietinį gyvenimą“. Oficialus Ši De Gen pasekėjas yra buves Šaolino vienuolis Ši Jung Ven. Kitas garsus jo mokinys iš Ši De Gen perėmęs „Šaolino minkštojo kumščio“ mokymą vardu Džu Tien Si (kin.: Zhu Tian Xi 朱天喜).

buve-saolino-vienuoliai-tikrosios-saolino-tradicijos-tesejai-is-kaires-i-desine-si-si-ven-fu-dzi-cian-liang-i-ciuan-ir-liu-bao-san.jpg

Dar vienas Ši De Gen mokinys buvo Ši Su Fa, jo pasaulietinis vardas Siu Dži Fa (kin.: Xu Zhi Fa 徐祗法), parašęs žymiąją knygą „Šaolino šeimos stilius“, tačiau šiandien jis nebemoko kovos meno ir yra išsikraustęs gyventi kažkur į Šan Dung (kin.: Shan Dong 山東) provinciją. Žymiausias iš jo jaunų mokinių Ši De Dziun (kin.: Shi De Jun . 釋德君) gyvena Meng Džou (kin.:  Meng Zhou 孟州) mieste, kur vadovauja „Meng Džou Šaolino UŠU institutui“ (kin.: 他創辦的孟州少林武術院).

buves-saolino-vienuolis-ir-kovos-meno-mokytojas-si-su-fa-ir-jo-mokinys-si-de-dziun.jpg

Nuo XX a. 80 – tųjų pradžios žymų vaidmenį Šaolino gyvenime ėmė vaidinti vienuolis Ši Hai Deng (kin.: 釋海燈1902-1989), pagarbiai vadinamas Hai Deng Fa Ši (kin.: Hai Deng Fa Shi 海燈法師). Šio žmogaus buvo nepaprasta asmenybė. Oficiolioji propaganda aukštai iškėlė Hai Deng. Apie jį buvo nufilmuota keletas dokumentinių filmų, jo nuotraukos ir gyvenimo istorija buvo plačiai nušviestos centrinėje Kinijos žiniasklaidoje. Taip pat buvo skelbiama, kad Hai Deng yra paskirtas Šaolino abatu arba tai, kad jis atlieka šias pareigas dalindamasis su sunkiai tuo metu sirgusiu Ši De Čan, tačiau visa tai gerokai perdėta. Šis subtilus neaukštas žmogus išgarsėjo dėl daugelio neįprastų gebėjimų. Nuo 17 metų jis pradėjo praktikuoti „Nuolatinę meditaciją sėdint“ (kin.: Zuo Chan 坐禅). Tai reiškė, kad niekuomet neguldavo ir net miegodavo tik sėdėdamas. Jei dėl šio gebėjimo iki šiandien kyla ginčų (nes nepaliaujamai jo niekas nestebėdavo), tai dėl kitų abejoti nedrįsta niekas – jis buvo nepralenkiamas „dviejų pirštų Čan meno“ meistras, t.y. galėdavo stovėti aukštyn kojom vien tik ant rodomojo ir vidurinio vienos rankos piršto. Net kai jam buvo virš 70 metų, jis be vargo galėjo stovėti aukštyn kojom net ant vieno piršto, atsirėmęs kojomis į sieną. Be to tokiame amžiuje jis buvo išsaugojęs vaiko lankstumą ir be mažiausio įtempimo galėdavo atsisėsti špagatu ar demonstravo kitus stebuklus: lengvu pirštų prisilietimu galėdavo išversti iš kojų jaunus tvirtus vienuolius, stabdydavo priešininkus vien žvilgsiu.

vienuolis-ir-usu-meistras-hai-deng.jpg

Hai Deng buvo įšventintas budistu ir priėmė įžadus 1935 m. viename iš Sičiuonio provincijos vienuolynų, kuomet jam buvo 33 metai – ganėtinai vėlai kaip kinų vienuoliams. Prieš tai jis mokėsi kovos meno pas savo dėdę, praktikuodamas kažkokį vietinį UŠU stilių, besivadinantį Šaolin Ciuan, tačiau neturėjusį nieko bendro su Šaolino vienuolyno kovos menais. Studijų metu Politikos ir teisės institute, literatūros fakultete, jis sugebėjo susitarti dėl susitikimo su vienu iš Šaolino vienuoliu, tuo metu gyvenusiu Čeng Du (kin.: Cheng Du 成都) ir pradėjo iš jo mokytis žymiosios Šaolino „Jaunuolio gimnastikos“. Hai Deng taip pat mokėsi vietinių UŠU stilių E Mei Šan (kin.: E Mei Shan 峨嵋山) kalnuose Si Čiuan (kin.: Si Chuan 四川省) provincijoje, o 1946 m. trumpam buvo tapęs UŠU mokytoju Šaolino vienuolyne. Po to jis dalyvavo įvairausiose varžybose. 1952 m. Tai Džou (kin.: Tai Zhou 泰州) mieste net buvo laimėjęs pirmą vietą „Arhatų kumščio“ stiliaus grupės varžybose. Vėliau mokė UŠU Šanchajuje. 1959-1962 m. jis užėmė vyriausio mokytojo pareigas nedideliame vienuolyne Dziang Su (kin.: Jiang Su 江蘇) provincijoje. 1982 m. Hai Deng galutinai įsikūrė Šaoline, o 1988 m., likus metamas iki jo mirties atidarė savo UŠU mokyklą „Vu Guan“ (kin.: Wu Guan 武馆).Tačiau toli gražu ne visi Šaoline priėmė Hai Deng. Ir tam buvo svarios priežastys. Visų pirma jis nebuvo „tikrosios Šaolino tradicijos“ atstovas ir buvo auklėtas ne pagal Šaolino tradiciją. Be to sklandė kalbos (beje, ne be pagrindo), kad Hai Deng iš tikrųjų, švelniai tariant, turėjo šalutinį sąsajį ne tik su Šaolinu bet ir su budizmu, jis greičiau buvo geomantas, gydytojas, liaudies tradicijos atstovas, turėjęs glaudesnį ryšį su daosistų vienuoliais nei su Budos pasekėjais. Be to į Šaolino vienuolyną jis atvyko valdžios nurodymu. Taigi Hai Deng taip ir nebuvo įtrauktas į vienuolių – kovotojų sąrašus.

si-hai-deng-demonstruoja-pratima-dvieju-pirstu-can.jpg

Po Ši De Čan mirties 1993 m. iškilo naujo vadovo klausimas. Šaolino abato pareigos ne tik garbingos bet ir atsakingos, nes vienuolynas visuomet buvo laikomas viena iš pagrindinių Kinijos šventovių ir pasauliniu UŠU centru. Net tiesioginiai Ši De Čan mokiniai nesiryžo prisiimti tokios atsakomybės. Galų gale buvo nuspręsta, abato išvis nerinkti, o perduoti jo pareigas vienuolyno administracinio komiteto pirmininkui arba, vadinant šias pareigas tradicine kalba, vyriausiam vienuoliui Ši Su Si, kuris atkeliavo į vienuolyną 1936 m. Šis vienuolis buvo prie pat Šaolino tradicijos atkūrimo po  kultūrinės revoliucijos ištakų. Būdamas abato Ši Džen Siu mokiniu jis perėmė iš jo daugelį UŠU paslapčių, buvo laikomas tokių kovos menų žinovu: „Hung klano kumštis“, „Sprogstantys smūgiai“, „Kumštis nukreiptas į saulę“ (kin.: Zhao Yang Quan 昭阳拳), „Šešių junginių (kombinacijų) kumštis“ (kin.: Liu He Quan  六合拳) ), taip pat alebardos, porinių kardų bei trumpos lazdos. Šaoline jis ilgą laiką buvo atsakingas už discipliną ir apmokymus, taip pat vadovavo UŠU praktikai. Ši Su Si buvo vienas paskutinių tikrosios Šaolino tradicijos kartų atstovų. Gyvenimo pabaigoje dėl garbaus amžiaus bei parkinsono ligos nebegalėjo vadovauti administraciniams reikalams, nors ilgai tęsė dvasinius pokalbius su mokiniais. Jo tiesioginiai mokiniai, jų tarpe ir žymusis vienuolis Ši De Jang (kin.: Shi De Yang 释德扬) tęsia jo tradicijas. Tačiau palaipsniui vienuolyno valdymas perėjo į gerokai jaunesnės kartos vienuolių rankas, pasirinkusių aktyvų bendradarbiavimą su vyriausybe visais aspektais ir dėl jų amžiaus ir laikotarpio paprasčiausiais nesusipažinusių su visomis tradicijos subtilybėmis. Po truputį užmarštin iškeliauja ir jo žodžiai: „Tik tas yra didis kovotojas, kurio sąmonė ramesnė nei kitų“.

saolino-vienuolis-si-su-si.jpg

Būdamas labai kuklus žmogus Ši Su Si, darė didžius darbus, tiek rinkdamas lėšas Šaolino atstatymui, tiek ugdydamas naują vienuolių bei pasauliečių Šaolino tradicijos pasekėjų kartą. Užsienio kinai aukojo sienų ir pastatų remontui didžiules pinigų sumas, tuo tarpu pats Ši Su Si turėjo tik du vienuoliškos aprangos komplektus ir, būdamas dvasiniu Šaolino tradicijos lyderiu, neturėjo nei automobilio, nei apsaugos, taip, kaip priimta šiandien. Kuomet jis buvo giriamas ir jam buvo dėkojama, atsakydavo: „Vargu ar verta kalbėti apie tokias smulkmenas, kurias aš paprasčiausiai privalau padaryti“. Ši Su Si buvo epochos įsikūnijimas. Jam teko gyventi pačiu sudėtingiausiu laiku, juk beveik ištisą amžių senovės tradiciją buvo bandoma sunaikinti pačiais įvairiausiais būdais, ir Ši Su Si visokeriopai tam priešinosi. „Priešinosi blogiui“, kaip ir priimta Čan budistų vienuoliui, begaline ramybe ir pasitikėjimu. Jis nekritikavo, nekovojo ir nieko nekaltino. Jis paprasčiausiai metodiškai ugdė mokinius ir savo pavyzdžiu rodė, koks turėtų būti tikras Šaolino pasekėjas. Iš tikrųjų jei ne jis ir jo artimiausi mokiniai, galima būtų pagalvoti, kad Šaolinas  – viso labo tik ryškus senos, bet jau prarastos tradicijos įpakavimas. Tačiau šiandien Šaolinas – tai visų pirma daugelio žmonių visame pasaulyje brolija, besiremianti labai aiškiais tarpusavio pagarbos ir tradicinių Šaolino mokymo paslapčių išsaugojimo principais. Naują gyvenimą šiam fenomenui suteikė, būtent Ši Su Si. Senolis Ši Su Si (kin.: Shi Su Xi Zhang Lao 释素喜长老) mirė 2006 m. vasario 9 dieną ir buvo pagarbiai palaidotas Šaolino „Pagodų miške“. Tačiau pastaroji pagoda sukėlė labai skirtingas reakcijas, nes šalia budistinės simbolikos joje pavaizduotos scenos iš XXI a. gyvenimo: automobilis, lėktuvas, vaizdo kamera bei nešiojamasis kompiuteris. Visais šiais šiuolaikinio gyvenimo atributais Ši Su Si spėjo pasinaudoti. Kad ir kaip šokiruotų toks sprendimas ir kad ir koks būtų didelis kontrastas, vis dėlto tenka pripažinti, jog sekant praeities budistų mąstysena toks požiūris gan teisingas. Pačiam meistrui Ši Su Si  pagoda labai patiko, o prieštaraujantiesiems tokiam sprendimui jis atsakydavo, kad išorė − visiškai antraeilis dalykas. Vienuolis mėgo cituoti seną kinų patarlę: „Išgelbėti vieną gyvybę yra šventesnis poelgis nei pastatyti septynių aukštų pagodą.“

Vos po poros metų, 2008 m. rugpjūčio 23 d. mirė buvęs Šaolino vienuolis, tradicinio Šaolino UŠU meistras Ši De Cian (kin.: Shi De Qian 釋德虔) (pasaulietinis vardas Vang Šang Cing (kin.: Wang Chang Qing 王长青)). Ši De Cian buvo paskutinis iš penkiolikos Šaolino vienuolių grįžusių atstatyti vienuolyno po „kultūrinės revoliucijos“. Sulaukęs šešiasdešimt penkerių metų, Ši De Cian mirė ligonėje nuo skrandžio vėžio.

1926-28 m. vienuolyno abatas Ši De Čan ir vienuolis Ši Jung Siang (kin.: Shi Yong Xiang 釋永祥) perrašė Šaolyno bibliotekoje saugotus traktatus, taip išgelbėdami dalį vienuolyno archyvo nuo 1928 m. gaisro. Prieš mirtį 1983 m. Ši Jung Siang perrašytas knygas atidavė Ši De Cian, kaip vienam vyresnių ir labiausiai išsilavinusių vienuolių, nurodydamas dalį jų būtinai publikuoti. Taip norėta išsaugoti neįkainojamas vienuolyno žinias bei apsisaugoti nuo apgaulės ir spekuliacijų. Ši De Cian ištesėjo savo pažadą ir išleido du stambius veikalus, pavadintus „Pilna Šaolino vienuolyno UŠU enciklopedija“ (kin.: Shao Lin Si Wu Shu Bai Ke Quan Shu 少林寺武術百科全書) ir „Šaolino gydymo paslaptys“. Už šiuos nuopelnus Šaolino tradicijų pasekėjų buvo pramintas „knygų valdovu“. Reiktų paminėti, kad šių leidinių turinys visiškai chaotiškas, nepasistengta žinių susisteminti, daug kur trūksta komentarų ir pan. Kam atiteks rankraščių originalai kol kas nežinoma. Tikėtina, kad jie liks saugomi Deng Feng mieste, Ši De Cian įkurtoje „Šaolino UŠU akademijoje“, vienoje iš nedaugelio Kinijos tradicinių Šaolino kovos menų mokyklų.

saolino-vienuolis-si-de-cian.jpg

Po „kultūrinės revoliucijos“, XX a. septintajame dešimtmetyje, iš tremties į vienuolyną grįžęs Ši De Cian kartu su kitais penkiolika vienuolių kruopščiai rinko buvusios vienuolyno galybės liekanas. Prasidėjus vienuolyno bei jo kovos menų komercializacijos bangai Ši De Cian išsižadėjo vienuoliško gyvenimo, tačiau tęsė jam patikėtą darbą. Buvo visuotinai pripažintas vienu didžiausių Šaolino tradicijų žinovu. Laikytas vienu iš dešimties autoritetingiausių Šaolinio UŠU meistrų gyvenančių ne vienuolyne. Ši De Cian buvo akupunktūros, Ci Gung gydymo metodų, „Raumenų ir sausgyslių pakeitimo sutros“ (kin.: Yi Jin Jing 易筋经) ir kinų herbalinės medicinos žinovas bei Šaolino UŠU stilių – „Arhato kumščio“ ir „Juodojo tigro kumščio“ (kin.: Hei Hu Quan 黑虎拳) stilių saugotojas.

Ši De Cian palaikai kremuoti 2008 m. rugpjūčio 29 d. po „didžiųjų vienuolių“ (kin.: Gao Xeng 高僧) ceremonijos (įprastai skiriamos žymiausiems budistų mokytojams) atlikimo. Meistrui atminti buvo surengtos atminimo maldos ne tik He Nan provincijos budistų vienuolynuose bet ir seniausiame Kinijos daoistų vienuolyne – „Centrinės viršūnės vienuolyne“ (kin.:  Zhong Yue Miao 中嶽廟).

© Shaolin.lt Visos teisės saugomos. Kopijuoti ir platinti svetainėje esančią informaciją be sutikimo draudžiama ir saugoma įstatymo.

kategorija: