Pasak kinų legendos, pačiame dangaus viduryje yra purpurinis žvaigždynas, kuriame gyvena dangiškasis valdovas. Šio žvaigždyno atspindžiu, nepasiekiamu paprastam mirtingajam, praeityje ir buvo laikomi Dangiškojo Sūnaus rūmai Pekine − „Uždraustasis purpurinis miestas”, kuriame buvo sukaupti neišmatuojami lobiai. Tai didžiausias pasaulyje architektūrinis ansamblis, kuriame įkūnyta ne tik kinų imperatorių, bet ir didžiausios kada nors egzistavusios imperijos valdovo − Chano Chubilajaus (mongol. Хубилай хаан) svajonė. Iki pat 1911 m. čia rezidavo 24 „Vidurinės valstybės“ imperatoriai.

„Purpurinio žvaigždyno“ kopija žemėje

Tapęs sostine, Pekino miestas buvo padalintas į dvi dalis: „Vidinį miestą” arba „Totoriškąjį”, esantį šiaurinėje sostinės dalyje, ir pietinėje pusėje prie jo besišliejantį „Išorinį” arba „Kiniškąjį miestą”. „Totoriškojo miesto” pavadinimas byloja apie šios miesto dalies kilmę. Jis buvo pradėtas statyti tuomet kai XIII a. Kiniją valdė mongolų užkariautojai. Ši sostinės dalis buvo aptverta 12 m aukščio sienomis, kurios nugriautos tik 1950 m. Už sienų, kurių bendras ilgis 24 km, miesto viduje, Mingų dinastijos valdymo laikais XV a. buvo pastatyti, sienomis atskirti, du rūmų ansambliai.

Kiniškas „Uždraustojo miesto“ pavadinimas – Zi Jin Cheng turi keletą reikšmių, nusakančių šio statinių komplekso reikšmę. Zi – „purpurinis“ yra aliuzija į Šiaurinę žvaigždę, kuri senojoje Kinijoje buvo vadinama Zi wei žvaigžde ir tradicinėje kinų astrologijoje laikyta Dangaus imperatoriumi. Ją supančios žvaigždės buvo vadinamos imperatoriaus šeima bei giminaitėmis. Žodelis Jin reiškia „draudimą“ – turint omenyje, kad niekas negali patekti į miestą arba iš jo išvykti be imperatoriaus leidimo. O paskutinysis rūmų pavadinimo žodis − Cheng tiesiog reiškia „siena apsuptą miestą“.

Šiandien „Imperatoriškieji Pekino rūmai“ dar vadinami Gu gong − „Praeities rūmai”, o čia įsikūręs muziejus žinomas „Rūmų muziejaus“ pavadinimu (kin. Gu gong Bo wu yuan). 1987 m. šis Kinijos imperatorių palikimas įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.

9999 skirtingos paskirties patalpos

„Purpurinis” arba „Uždraustasis miestas”, apjuostas giliu 52 m pločio grioviu, pastatytas pačiame komplekso viduryje. Į griovį prileista vandens, kuris praeityje vadintas „auksiniu vandeniu“. Už 3,6 km besitęsiančių, 10 m aukščio miesto sienų buvo pastatyti imperatoriškieji rūmai. Visas rūmų kompleksas susideda iš 9999 patalpų, kurių bendras plotas 720 000 m². Didžiausias pasaulyje architektūrinis ansamblis susideda iš gigantiškų vartų, salės, skirtos audiencijai bei gyvenamųjų patalpų. „Uždraustojo miesto” viduryje buvo suprojektuotas „Aukščiausios harmonijos paviljonas”, kuriame stovi imperatoriaus sostas (kitaip dar vadinamas „Drakono sostu”), „Visiškos harmonijos paviljonas”, kuriame spręsti politiniai klausimai bei „Harmonijos išsaugojimo paviljonas”, kuriame buvo priimami diplomatai ir patarėjai. Paviljonai pastatyti ant terasinių postamentų, prie kurių įėjimo veda balto marmuro laiptai. „Visiškos harmonijos paviljonas” yra pats didžiausias pastatas visame rūmų komplekse, jo stogą laiko aštuoniasdešimt keturios, 1 m skersmens kolonos. Kiekvienas paviljonas suprojektuotas taip, jog būdamas tose patalpose, imperatorius visada sėdėdavo veidu atsisukęs tiksliai į pietus, kad jam už nugaros šviestų Šiaurinė žvaigždė. Tokios pat orientacijos iš šiaurės į pietus laikytasi visų „Totoriškojo miesto” pastatų atžvilgiu, stovinčių simetriškai vieningos meridianinės ašies atžvilgiu.

„Uždraustojo miesto” statiniai paklūsta vieningam planui. Kaip taisyklė jie yra vieno aukšto, lengvomis medinėmis sienomis. Jų masyvių šlaitinių stogų kraštai dailiai pakelti į viršų. Tokio pobūdžio statiniai turi svarbų privalumą: jiems beveik nekenkia žemės drebėjimai. Tačiau jie ypatingai neatsparūs gaisro atveju, todėl dauguma išlikusių pastatų per ilgą jų gyvavimo laiką ne kartą atstatyti po gaisro.

Praeityje „Uždraustasis miestas” buvo apsuptas dar viena kvadrato formos 9,7 km bendro ilgio siena, už kurios buvo rūmų „širdis” − „Imperatoriškasis miestas”, su jį supusiais imperatoriškaisiais parkais, šventyklomis bei antraeiliais rūmais. Pietinė šio „miesto” dalis išsilaikė iki mūsų dienų. Šalia padaryti trys dirbtiniai ežerai. Vieno iš jų – Bei hai parko saloje, XVII a. buvo pastatyta žymioji tibetietiško stiliaus „Baltoji pagoda”.

Tik nedaugelis galėjo patekti į „Vidinį miestą“

Didžiosios statybos „Vidiniame mieste” prasidėjo XVI a., tuomet kai Pekinas tapo Mingų dinastijos valdovų sostine (1368−1644) .Gyventi šioje teritorijoje teisę turėjo tik imperatoriaus svita ir aukštuomenė. Paprastiems žmonėms buvo draudžiama turėti būstą šioje miesto dalyje. Ši geriausiai įrengta Pekino dalis buvo aptverta aukšta gynybine siena. Pagrindinis šios sostinės dalies ypatumas − stačiakampio formos planavimas, sumanytas dar gilioje senovėje. Ji gali būti pastebima ir tiesiose gatvėse, perskiriančiose taisyklingus kvartalus. Čia daug senovinių pastatų, rūmų bei šventyklų, ilgaamžių parkų ir dirbtinai sukurtų ežerų. Labiausiai papuošta centrinė „Vidinio miesto” dalis – „Uždraustasis (imperatoriškasis) miestas“ su jame esančiais daugybe rūmų, kuriuose gyveno Kinijos imperatoriai, o patekti galėjo tik nedaugelis jų artimųjų.

 

Kruopščiai apgalvotos didelių mastų statybos

Rūmų ansamblio didžiosios statybos tęsėsi 14 metų, jose dalyvavo milijonas iš visos šalies sukviestų statybininkų bei dešimt tūkstančių kitų specialistų – akmens, medienos apdirbėjų, dailininkų ir pan. Rūmų grindims grįsti naudotos vadinamosios „auksinės” plytos. Jų ypatumas − aukso atspalvis ir gamybos sudėtingumas − stuktelėjus tokia plyta skamba lyg varpelis.

Plytos ir akmens plokštės buvo sutvirtinamos ypatingai patvaria jungiamąja medžiaga, kuri gaminta presuotų ryžių maišytų su kiaušinio baltymu pagrindu. Dešimtys tūkstančių kilogramų lipniųjų ryžių ir kiaušinių buvo sunaudota šio kiniško „skiedinio” gamybai.

Rūmų statybai naudota mediena buvo specialiai gabenama net iš tolimųjų Sichuan bei Yunnan provincijų. Didžioji dalis medienos buvo plukdoma Didžiuoju kanalu. Medžiagos naudotos statybai Cingų valdymo laikotarpiu (1644 –1911) buvo gabenamos iš šiaurės rytų Kinijos dalies.

Visos atgabentos čerpės statybos vietoje buvo perdirbamos, suvienodinamas jų svoris ir išgraviruoti įvairūs raštai. Skirtingų raštų plytos buvo naudojamos skirtingos paskirties pastatų statymui.

„Imperatoriškųjų rūmų“ statybai buvo sunaudota dešimtys tūkstančių akmens plokščių. Didžiausia jų − 16,57 m ilgio, 3,07 m pločio, 1,7 m storio, 250 tonų sverianti akmens plokštė. Tai vadinamoji „Devynių drakonų siena” (kin. Jiu Long Bi), joje besipuikuojantys devyni drakonai simbolizuoja imperatoriškąją galią ir išmintį. Norint ją atgabenti į rūmus prireikė 20 000 darbininkų. Patogumo dėlei tai buvo daroma žiemą. Darbininkai užtruko visą mėnesį, kol sugebėjo 50 km, ledu nustumti gigantišką plokštę į „Uždraustojo miesto” parką. Mažesnė šios sienos kopija yra pačiame uždraustajame mieste.

Įkvėpė ne tik praeities, bet ir šiuolaikinę architektūrą

„Uždraustasis miestas“ laikomas dviejų tūkstantmečių klasikinės kinų bei Rytų Azijos architektūros pavyzdžiu, įtakojusiu tiek to meto, tiek ir vėlesnę kinų architektūros raidą bei įkvėpusiu daugelį modernių konstrukcijų. Kaip pavyzdį galima paminėti 1800 m. Vietnamo imperatoriaus Gia Long (1762-1820), įsakymu Vietname pastatytus rūmus – tvirtovę, kuri buvo sumanyta kaip mažesnė „Uždraustojo miesto“ kopija. Šiandien senojoje Vietnamo sostinėje Hue yra išlikę tik šių rūmų griuvėsiai. Šio komplekso pavadinimas išvertus iš vietnamiečių kalbos reiškia „Purpurinis uždraustasis miestas“, t. y. lygiai toks pats kaip ir kiniškojo pirmtako. Vėlesniu pavyzdžiu gali tapti, kad ir JAV Penktosios aveniu muzikinio teatro pastatas (The 5th Avenue teatre), kurio eksterjere bei interjere įkomponuoti klasikinės kinų architektūros elementai, pasiskolinti būtent iš Pekino „Uždraustojo miesto“.

Filosofijos, religijos bei imperatoriaus valdžios veidrodis

„Uždraustojo purpurinio miesto“ projektas nuo pat pamatų iki smulkiausių detalių buvo skrupulingai apgalvotas filosofinių bei religinių principų atspindys, be kita ko, simbolizavęs imperatoriškosios valdžios galybę. Daugumos imperatoriškojo miesto pastatų stogai dengti geltonomis čerpėmis. Geltona spalva dažyti pastatus bei dėvėti šios spalvos drabužius teisę turėjo tik imperatorius. Imperatoriškąjame komplekse yra tik keletas išimčių – bibliotekų pastatai dengti juodomis čerpėmis, nes juoda spalva laikyta vandens spalva, todėl toks sprendimas priimtas bandant apsisaugoti nuo gaisro, o imperatoriaus dukroms skirtų statinių stogai buvo dengiami žalios spalvos, kuri simbolizavo medžio stichiją bei augimą, čerpėmis.

Dar vienas svarbus akcentas – nedidelės statulėlės, puošiančios komplekso pastatų stogus. Jų skaičius nusakydavo kiekvieno pastato statusą – paprasti statiniai galėjo turėti nuo 3 iki 5, o tuo tarpu „Visiškos harmonijos paviljono“ stogą puošia net 10 tokių statulėlių. Tai vienintelis statinys visoje imperatoriškojo laikotarpio Kinijoje, kur buvo leistas toks sprendimas. Ši statulų eilė vadinama – „Garbinguoju dešimtuku“ (kin. Hang shi). Beje toks sprendimas retas ir šiais laikais.

Pagrindiniame paviljone, virš sosto esančiose lubose, įkomponuotas didžiulis „perlas“ − vadinamasis „Xuan Yua“ veidrodis. Tikėta, kad šis „perlas“ gali atskirti teisybę nuo neteisybės, be to manyta, kad jis gali išaiškinti asmenį, neteisėtai užėmusį sostą. Jei kas nors, kas nėra imperatoriaus Huang Di (legendinis pirmasis Kinijos imperatorius) palikuonis atsisėstų į sostą, perlas nukristų ir užmuštų apsišaukėlį. Todėl kariuomenės vadas Yuan Shi Kai, prisidėjęs prie paskutiniojo imperatoriaus Pu Yi nuvertimo nuo sosto, bijodamas šio prakeiksmo, įsakė pastumti visą sostą kiek atgal, tad šiandien apsilankiusieji „Uždraustajame mieste“ gali pastebėti, jog iš tikrųjų, „perlas“ nebekaba visiškai virš sosto.