Čan (kin.: Chan 禅) vienuolynuose buvo numatyti du atsiskyrimo laikotarpiai – vasaros ir žiemos. Vasaros atsiskyrimo ištakos glūdi dar indų budistinėje tradicijoje, jos tęsiasi nuo balandžio 15 d. iki liepos 15 d. arba nuo gegužės 15 d. iki rugpjūčio 15 d. Devynias savaites besitęsiantis žiemos atsiskyrimas yra visiškai kiniška tradicija, tai buvo naujovė kurią įvedė žymus Čan vienuolis ir pamokslininkas Bai Džang (kin. Bai Zhang Huai Hai 百丈懷海, 749—814) jis tęsėsi nuo spalio 15 d. iki sausio 15 d.
Teoriškai buvo numatyta, kad atsiskyrimo metu vienuoliai privalo nutraukti ryšį su išoriniu pasauliu, tačiau praktiškai viskas buvo kiek kitaip. Kaip mėgo sakyti žymus japonų Dzen (jap.: Zen 禅) vienuolis Takuanas Soho (jap.: Takuan Soho 沢庵 宗彭, 1573–1645): „ten kur pagal taisykles neturėtų pralįsti net adata, tikrame gyvenime prajoja kavalerija“. Įprastai Kinijoje daugelis vienuolių nebuvo prisirišę prie konkrečių vienuolynų, o klajojo po Kiniją, – atsirado būtinybė kartais juos sutelkti bendrai meditacijai bei tuomet, kai prakalbas sakydavo garsūs mokytojai. Tokiu būdu pagrindine atsiskyrimo prasme tapo klajonių nutraukimas, ir vienuoliai galėjo laisvai palikti vienuolyno sienas. Šiais periodais jie medituodavo po šešias – septynias valandas per dieną, šnekučiuodavosi su žymiais mokytojais ir taip įgydavo Čan prasmės suvokimą.
Įprastai atsiskyrimo laikotarpiu vienuolynuose susirinkdavo vienuoliai iš pačių skirtingiausių vietų, neatsitiktinai visa tai buvo vadinama „[vienuolių] susirinkimu iš visų upių ir ežerų“. Tokie susirinkimai leido sukurti vieningą Čan tvarką bei praktikos principus, kaip galima spėti, ir siekė Bai Džang įvesdamas vienuolių atsiskyrimo sistemą. Ši sistema skirtingais laikotarpiais galėjo kisti, pavyzdžiui ХVII-ХIХ a. buvo atšauktas vasarinis atsiskyrimas, tačiau vėliau jis buvo vėl atstatytas. Šiandien, kaip ir nurodė Bai Džang, įprastai žiemos atsiskyrimas skiramas sėdimai meditacijai, o vasarinis periodas skiriamas sutrų ir disciplinos taisyklių studijoms.
Kita „Švarių taisyklių“ įvesta naujovė buvo keliaujančių vienuolių apskaitos sistema, vadinamos „lentelės nuraminimas“. Daugelis Čan vienuolių dažniausiai klajodavo (jie buvo vadinami „keliaujančiais vienuoliais“ ir pasirodydavo vienuolyne tik tam tikru metu, įprastai ankstyvą pavasarį ir per žiemos šalčius). Kiekvienas keliaujantis vienuolis turėjo turėti specialią lentelę, kurioje buvo įrašytas jo vardas (šiandien jie pakeisti specialiu pažymėjimu). Atėjęs į šventovę ir atlikęs ritualą, vienuolis kabindavo savo lentelę į tam skirtą vietą, tai ir simbolizavo jo prisijungimą prie vienuolyno bendruomenės. Tokie vienuoliai dar nebuvo laikomi visaverčiais bendruomenės nariais ir neturėjo teisės dalyvauti visuose jos reikaluose, jiems įprastai buvo skiriama speciali patalpa keliautojams, vadinama „Keliautojų sale“ arba „Debesų ir vandenų sale“. Jei vienuolio lentelė jau ilgą laiką kabodavo ant lentos, ir jis buvo leidžiamas į meditacijos salę „Čan Tang“ (kin. Chan Tang 禅堂), – tuomet jau buvo laikomas „švaraus išganymo“ nariu.
Tradiciškai Čan vienuolynai priimdavo tokius keliaujančius vienuolius nuo balandžio. Žiemą prieglaudos salės buvo uždarytos. Bendruomenė pradėdavo rinktis nuo sausio 16 d. iki liepos 15 d., bendruomenės gyvenimo žiemos periodas prasidėdavo nuo spalio 15 d. ir tęsdavosi iki sausio. Be to, buvo vykdoma vienuolių apskaita pagal amžių (šiandien tokia pat apskaita vykdoma kiekvieną mėnesį).
Trečiają vienuoliškų taisyklių dalį sudarė pareigų paskirstymo sistema, vadinamosios „didaus prašymo pareigos“. Pareigų skirstymui Čan vienuolynuose skiriamas ypatingas dėmesys, ne atsitiktinai Čan bendruomenės buvo laikomos labiausiai organizuotomis vienuoliškomis brolijomis visoje Kinijoje, be to, vienuoliškas pareigos turėjo atlikti kievienas „švaraus išganymo“ narys. Pareigų skirstymas buvo atnaujinamas kas metus nuo rugpjūčio 16 d. Pirmąją mėnesio pusę buvo tikrinamos vienuoliškos lentelės kaip naujai atvykusių, taip ir nuolat šventovėje gyvenančių vienuolių, t.y. buvo vykdomas vienuolių „perskaičiavimas“. Po to buvo skiriami vienuolyno abato padėjėjai, atsakingi už taisyklių laikymąsi ir buitį, taip pat atsakingi už vienuolyno sales, keliaujančių vienuolių priėmimo salę ir kitas patalpas, vadinamieji – „vadovaujantys reikalams“. Ypatinga garbe laikyta būti atsakingam už meditacijos sales – iš naujo paskirtieji, pradėdami eiti šias pareigas, privalėjo atlikti sudėtingą ritualą.
Spalio 15 d. paviljonų vadovai atlikdavo lentelių su vienuolių vardais perdavimo bendruomenės vyriausiajam arba vienuolyno abatui ritualą. Ritualas vadinamas „lentelių įteikimu“ arba „lentelių priklijavimu“. Lentelės viršutinėje eilutėje buvo įrašomos vienuolių pareigos, kurias jie atlieka vienuolyne, o apačioje – jo vienuoliškas arba Dharmos vardas. Vyriausias vienuolis skaitydavo pamokslą ir asmeniškai įteikdavo lentelę vyriausiąjam padėjėjui, „sėdinčiajam visų priešakyje“, kitiem vienuoliams lenteles įteikdavo žemesnių pareigų vienuoliai. Šis ritualas užbaigdavo vienuolio įstojimą į tam tikro Čan vienuolyno bendruomenės narių tarpą.
Čan bendruomenėse praktiniams reikalams buvo skiriama daug dėmesio, todėl ūkio darbams buvo suteikiama ritualinės reikšmės, tai simboliškai atspindima pačiame ūkio darbų pavadinime – „visuotinis apsivalymas“. Vienuolyno kiemo šlavimas asocijavosi su širdies apvalymu nuo pasaulietinių dulkių. Šių tradicijoms pradžia buvo padaryta dar VII a., tikėtina, kad tokie darbai egzistavo dar 6 – ojo Čan budizmo patriarcho Huei Neng (kin.: Hui Neng 慧能) (638–713) ir Čan meistro Ma Dzu Dao I (kin.: Ma Zu Dao Yi 馬祖道一, 709–788) bendruomenėse. Neabejotina, kad „visuotinis apsivalymas“ buvo praktikuojamas Bai Džang ir Lin Dzi I Siuan (kin.: Lin Ji Yi Xuan 臨済義玄) bei vėlesnėse Čan bendruomenėse.
Pats ūkio darbų pobūdis galėjo būti visiškai skirtingas: visuose vienuolynuose buvo tvarkomas kiemas, renkami nukritę medžių lapai, remontuojami pastatai, neretai buvo sodinamos daržovės, pavyzdžiui morkos ir kopūstai. Vienuoliai rinkdavo malkas židiniui, pynė krepšius, džiovino šiaudinius paklotus, valė upių žiotis, kurios maitindavo senukus. Šiame „rituale“ privalėjo dalyvauti visi vienuoliai, išskyrus sergančius ir senukus. „Visuotinio apsivalymo“ tradicija tapo ko ne Čan bendruomenės „vizitine kortele“, nes kitos budistų mokyklos girežtai nepripažino žemės darbų, o vienuoliai gyveno vien iš išmaldos. Bai Džang ir jo pasekėjai atsisakė išmaldos, nuolatinio pragyvenimo šaltinio, ir Čan bendruomenės įprastai pačios išsiaugindavo viską, kas būtina.
„Visuotinio apsivalymo“ pobūdis laikui bėgant kito. Jei ankstyvajame Čan budizme ši praktika iš tikrųjų buvo laikoma rimtu kasdieniu darbu (pakanka prisiminti Bai Džang principus – „diena be darbo – diena be maisto“), tai vėliau darbinis entuziazmas nuslūgo. „Visuotinis apsivalymas“ apsiribojo tik nesunkiais vienuolyno įrengimo darbais, imperatoriaus aplinka apdovanodavo Čan vienuolynus dosniomis aukomis ir poreikis dirbti žemę visiškai pranyko. Kita vertus, šiandien Čan bendruomenės po truputį grįžta prie senųjų Bai Džang tradicijų, ir ne tik augina daržoves ir net prie vienuolynų atidaro nedidelius audimo cechelius ir pan.
Nemažai dėmesio „švariosios taisyklės“ skyrė prasikaltusių vienuolių bausmių sistemai. Įprastai jie buvo išvejami iš bendruomenės, kartais jiems suduodavo keletą ritualinių smūgių vienuoliška lazda. Išvytasis neturėjo teisės išeiti per pagrindinius vartus, jam tekdavo palikti vienuolyną per šonines duris, nes priešais centrinius vartus (vadinamąmuosius „Kalnų vartus“) visuomet stovėdavo Budos skulptūra, o toks vienuolis buvo laikomas nevertu praeiti pro ją. Akivaizdu, kad disciplina Čan vienuolynuose buvo labai griežta. Ankstyvas Bai Džang taisyklių variantas numatė du bausmių tipus: sunkų ir lengvą. Skyrus sunkią bausmę bendruomenė paprasčiausiai sumušdavo nusižengususįjį ir vėliau jį išvydavo. Lengvosios bausmės atveju vienuolis buvo baudžiamas pinigine bausme arba privalėjo sumokėti aromatizuotais aliejais, smilkalais ir pan.
Visuose Bai Džang įstatų redakcijose nuodugniai buvo nupasakojamas bendruomenės ritualinis gyvenimas, skiriant daug dėmesio, pavyzdžiui, tokiems dalykams kaip tiksliai turi būti skambinama varpais ir mušami būgnai. Beveik visą Čan bendruomenės gyvenimą lydėjo tam tikru būdu ritmizuoti garsai (skambėjimas) – varpų, būgnų, medinės žuvelės – lydimi tokio skambesio vienuoliai įeidavo į maldos salę, sėsdavo valgyti, melsdavosi ir medituodavo.
Ilgainiui tapo paprastesnė ir Čan vienuolynų išorinė išvaizda. Būdinga Čan vienuolynų ypatybė buvo ta, kad juose nebuvo statoma pagrindinė budistinė salė (įprastai didžiulis pastatas), o buvo tik „Dharmos salė“ (kin.: Fa Tang 法堂), kur buvo saugomi Budos, bodhisatvų ir arhatų atvaizdai bei sakomi pamokslai. Pati didžiausia Čan vienuolyno salė buvo meditacijos salė, arba „apmąstymų salė“ – „Čan Tang“. Joje karaliavo ramybės dvasia, kažkoks ypatingas išoriškas neskubotumas, palankus dvasinėms paieškoms. Įprastai vienuoliai susėda ant nedidelės platformos, pakeltos keletą centimetrų aukščiau virš grindų. Jei vienos meditacijos salės (pavyzdžiui, Šaolino vienuolyno salė) būna apstatytos daugybe budistų šventųjų, arhatų ir Budų aukso raudonumo skulptūromis, tai kitos salės (pavyzdžiui Lin Dzi mokyklos, kin.: Lin Ji, jap.: Rin Zai 臨済) atvirkščiai – išoriškai labai kuklios. Tačiau visuomet viename salės gale puikuojasi itin garbinamo šventojo figūra, dažniausiai Avalokitešvaros Guan Ši In (kin.: Guan Shi Yin Pu Sa 觀世音菩薩) – gailestingumo ir vidinės galios Bodhisatvos.
Maždaug iki IX a. jokių itin griežtų vienuoliško gyvenimo įstatų nebuvo, buvo tik bendros ir ganėtinai skirtingos elgesio normos. Įstatų sukurimas yra bendruomenės įforminimas, tapimas atskira vienuolyno mokykla.
Tradicinių Čan taisyklių pavyzdžiu gali būti gyvenimo taisyklėss šiuolaikiniame Šaolino vienuolyne: kėlimasis — 5.00, rytinė UŠU treniruotė — 5.15, rytinės paskaitos — 6.40, pusryčiai — 7.45, ūkio darbai — 9.00, pietūs — 11.30, dienos poilsis — 12.40, savarankiškas pasiruošimas — 14.00, paskaitos ir pamokslai — 17.10, vakariene — 18.50, Ušu treniruotė — 21.00, miegas — 23.10.
Iš Bai Džang įstatų susiformavo pagrindinės penkios Čan gyvensenos taisyklės, kurioms ir šiandien paklūsta vienuolių egzistencija: „gyvenimas susitaikant“, „gyvenimas darbant“, „gyvenimas tarnaujant“, „gyvenimas meldžiantis ir dėkojant“, „gyvenimas medituojant“.
„Gyvenimas dirbant“ – numato nuolatinius fizinius darbus. Kiekvienas Čan vienuolis be bendros budistinės praktikos atlieka aiškiai jam apibrėžtus ūkio darbus bei vykdo ritualines pareigas – tai ir yra „gyvenimas tarnaujant“. Sąvoka „gyvenimas susitaikant“ reiškia tą pagrindinę dvasios būseną, kurią turi turėti kiekvienas vienuolis, nepriklausomai nuo jo pašventimo lygmens ar vidinio tobulumo. Ir naujokai ir vyresnieji vienuoliai privalo būti kuklūs ir nuolankūs.
Svarbiausia „gyvenimo ir mirties“ apraiška tapo „dvasios elgetavimu“ – tai materialių gėrybių nesivaikymo bei kuklumo gyvenant doktrina – užgimė dar Lankavataros (kin.: Lang Qie Jing 楞伽經) mokytojų mokyklose. Iki šiol vienuoliai gali turėti tik dvi aprangas (vieną – kasdieninę, kitą- ritualinę), pora šlepečių, maldos karolius (kin.: Fo Zhu 佛珠) ir kitą neįmantrią mantą, kuri telpa į vienuolišką perpetinį krepšį (šiandien šio principo dažnai nesilaikoma). Pradžioje Čan vienuoliai miegodavo ant žolės paklotų ar šiaudinių demblių, o šiuolaikinėse vienuolių celėse yra po pora kušečių arba dviaukštis gultas, kuriame įsitaiso keturi žmonės. Priešais įėjimą įrengiamas nedidelis altorius, kur įkurdinami Bodhidharmos ir esamo vienuolyno abato atvaizdai, kuriems vienuolis atlieka nusilenkimus ryte ir vakare. Teigiama, kad visa manta ir celė – šluotelės, krepšiai ir kt. – priklauso ne pačiam vienuoliui, o visai vienuolyno bendruomenei.
Kuklumą ir nuolankumą Čan vienuoliai privalo demonstruoti visur ir visada, ir tai leidžia nusiteikti didžiąjai Tiesai, o ne į pasaulietinių gerovių pagundoms. Tačiau negalima persistengti ir sutelkti Čan gyvenimą vien tik į asketizmą – net čia svarbiausias principas yra natūralumas ir adekvatumas supančiam pasauliui. Pavyzdžiui būti išvargusiu asketu, taip pat nenatūralu, kaip ir žmogumi visiškai nesuilaikančiu kūno ir sąmonės disciplinos. Vartojant maistą reiktų būti susilaikančiu: į pietų valgiaraštį įprastai buvo įtraukiami ryžiai su ankštiniais augalais arba miežiais, kurie buvo patiekiami dideliuose katiluose, ir sūdyti žolių prieskoniai. Prieš valgį visi susėsdavo už ilgo stalo, taip, kad veidu būtų atsisukę į Bodhisatvos skulptūrą, kuri buvo įkurdinta valgomojo gale, vėliau buvo meldžiamasi ir tik po to pradedama valgyti.
Įprastai Čan vienuoliai valgo du kartus per dieną, tai atkartoja dar paties Budos pradėtą tradiciją, kai jis gyveno Indijoje. Bet kokiu atveju būtina atsisakyti skonio pripildyto maisto ir žiūrėti į jį tik kaip į būtiną priemonę palaikyti jėgas, kad būtų galima pasiekti prašviesėjimą (tiesa, pavyzdžiui, Šaolino vienuoliams prieskonių naudoti nedraudžiama). Išsekimas toks pat žalingas, kaip ir persivalgymas. Tam reikalui Čan vienuolynuose buvo patariama atlikti teminę meditaciją: „ar iš tikrųjų aš vertinu šias Budos dovanas“?, „aš privalau rimtai susimąstyti apie savo dorumą“, „aš privalau atsiriboti godumo pagundos ir kitų nuodėmių“, „maistas vartojamas kaip gydomoji priemonė, tam, kad paverstų mano kūną sveiku ir stipriu“, „ aš vartoju šį maistą tik tam, kad turėčiau galimybę pažvelgti į tiesos indą“.
Beveik visos šios taisyklės susiklostė Čan mokyklos formavimosi pabaigoje, t.y. IX a., nors, be abejo, vėliau jos buvo gerokai transformuotos. Nepaisant to, akivaizdu, kad Čan nežiūrint į išorinį jo skandališkumą, moralės normų laužymą ir liberalizmą, teikė ypatingą reikšmę disciplininėms taisyklėms. Tikro epatažo laikas, būdingas Ma Dzu ir iš dalies Lin Dzi mokykloms, greitai baigėsi ir Čan kartu su formų dailumu įgavo tradicinių kinų vienuolynų mokyklų klasikinio solidumo ir griežtumo.
