Tobulos išminties širdies sutra arba Širdies sutra (skr. प्रज्ञपारमिता हॄदयसूत्र, Prajñāpāramitā Hridaya Sūtra, kin. Panruo Boluomiduo Xin Jing 般若波羅蜜多心經). Tai vienas iš svarbiausių mahajanos budizmo šaltinių. Širdies sutroje išdėstyta budistinė tobulos išminties (skr. Prajñāpāramitā, प्रज्ञपारमिता, kin. bōrě bōluómìduō 般若波羅蜜多) idėja. Ji priklauso trumpiausių budistinių sutrų kategorijai.

Deimantinė sutra ir Širdies sutra yra seniausi budistinės literatūros formavimosi periodo pavydžiai. Nežiūrint į tai, kad ši sutra yra priskiriama mantroms ji yra laikoma ir paskutinės budistinės literatūros raidos stadijos (tantrinės) pavyzdžiu.

Širdies sutros studijoms skiriamas ypatingas dėmesys Kinijos, Japonijos, Korėjos ir Vietnamo Čan (jap. Dzen) budizmo mokyklose.

Manoma, kad Širdies sutra buvo sukurta I a. Kušanų imperijos (60–375) valdose, šiuolaikinio šiaurės Afganistano teritorijoje. Jos kūrėju laikomas ankstyvojo budizmo mokyklos Sarvastivados (skr. Sarvāstivāda सर्वास्तिवादि, kin. 說一切有部) vienuolis. Kitos Širdies sutros kilmės versijos tvirtina, kad ji buvo sukurta Kinijoje ir tik vėliau buvo išversta į sanskritą. Tačiau didžioji dalis tyrinėtojų mano, kad būtent sanskrito versija yra originali, nepaisant to, kad kiniškasis šios sutros vertimas padarė daug didesnę įtaką budizmo mokykloms.

Vienas pirmųjų lietuviškų  Širdies sutros vertimų: