Meistras Čen Ši Čao gimė 1948 m. rugsėjo 20 d. Henano provincijoje. Būdamas paauglys atkeliavo į Šaolino vienuolyną ir tapo vieno žymiausių budizmo ir tradicinės kinų medicinos žinovų Šaolino abato Ši De Čan mokiniu. Šaolino vienuolyne studijavo Šaolino mediciną ir kovos meną. Tapo vieno žymiausio XX a. Šaolino vienuolio – kovotojo Ši De Gen vyriausiojo mokinio Jang Gui Vu pasekėju.  

Vėliau Pekino karo medicinos akademijoje įgijo ir vakarietiškos medicinos daktaro išsilavinimą. Grįžęs į gimtuosius kraštus pradžioje buvo asmeniniu savo mokytojo Ši De Čan, o vėliau vyriausiojo Šaolino vienuolio Ši Su Si gydytoju ir kurį laiką ėjo vyriausiojo vienuolyno gydytojo pareigas. Šiandien jam priklauso netoliese Luojango miesto esančios tradicinės kinų medicinos klinikos, kuriose Šaolino daktaras priima ne tik kinus, bet ir pacientus iš užsienio. Daktaras dažnai lankosi Šaolino vienuolyne, kur laikomas garbės svečiu. Čen Ši Čao vienas iš vos keleto gydytojų šiuo metu praktikuojančių tradicinę Šaolino mediciną, tai žmogus, kuris vien tik pamatavęs pulsą abiejose rankose, pažvelgęs į ausis ir liežuvį gali nusakyti apie 80 proc. žmogų kamuojančių ligų ir gydančių tas, kurias vakarietiškoji medicina laiko nepagydomomis.

Kuo kinų medicina skiriasi nuo europietiškos?

Tradicinė kinų medicina remiasi viso žmogaus kūno tyrimu, o europietiškoji gilinasi į atskiras kūno dalis. Kinų medicinoje iki paskutiniųjų stengiamasi netaikyti operacinių intervencijų, nes bet koks pjūvis sutrikdo kanalų veiklą, o tai itin žalinga gyvam organizmui. Europietiškoje medicinoje operacijos labai plačiai taikomos ir palyginti dažnai atliekamos visiškai nepagrįstai ir skubotai.

Kinų medicina susitelkia į žmogaus organų sistemas, o ne į atskirus organus ir gydo visą sistemą, kuriai konkretus organas priklauso. Pavyzdžiui, regėjimo sutrikimai dažniausiai būna susiję su kepenų veiklos sutrikimais ir pan.

Kinų medicina visuomet tyrinėjo gyvą organizmą, o vakarietiškoji tyrinėjo žmogų, studijuodama negyvus kūnus. O daugelio sistemų, esančių gyvame organizme, negyvame jau nebeaptiksime. Todėl kinų medicinoje naudojamos sąvokos, kurių vakarietiškoje medicinoje paprasčiausiai nėra, pavyzdžiui, skirtingos rūšies energijos, trigubas apšildytojas, energetinių meridianų sistema ir pan. Dėl ribotų žinių vakarietiškoje medicinoje dažniausiai gydomi išoriniai fiziniai organo sutrikimai, o kinų medicinoje teigiama, kad organe sutrikusi energijos tėkmė, todėl įvairiausiais būdais stengiamasi atstatyti energetinį visos sistemos, kuriai priklauso organas, balansą. Tam yra taikomas kompleksinis gydymas pasitelkiant akupunktūrą, prideginimą, taures, tradicinius kiniškus vaistus ir Ci Gung (kin. Qi Gong) praktiką. Ci Gung, be abejo, žmogus privalo praktikuoti pats, tačiau pratimus būtina atlikti teisingai, nes kitaip net sveikas žmogus gali prisišaukti įvairių organizmo sutrikimų. Mes turime net specialų terminą – Ci Gung Bing, t. y. liga, kurią sąlygojo neteisingai atliekami Ci Gung pratimai.

Na ir reiktų nepamiršti, kad kinų medicina gerokai senesnė nei europietiškoji, jai jau apie 5000 metų.

Kuo skiriasi Šaolino medicina nuo kitų tradicinės kinų medicinos pakraipų?

Šaolino medicina yra viena iš tradicinės kinų medicinos krypčių. Ji taip pat remiasi tais pačiais senovės kinų medikų traktatais. Tačiau joje aiškiai matyti stipri kovos meno įtaka. Dėl sunkių treniruočių Šaolino vienuolyne per ilgus metus (daugiau nei 1500 metų) buvo tikslingai renkami efektingiausi metodai, padedantys greitai atstatyti jėgas ir pagerinti sveikatą. UŠU praktika suteikia daug energijos, paverčia kūną stipriu ir sveiku, todėl Šaolino vienuolyne buvo sukauptos ir išsaugotos efektyviausios masažo ir Ci Gung praktikos. Itin efektyvus – vadinamasis Šaolino taškinis masažas, kurį pradžioje taikė išskirtinai tie vienuoliai, kurie užsiiminėjo UŠU praktika. Studijuojant taškinį masažą kartu studijuojamas ir neigimas poveikis atskiriems organizmo taškams. Todėl Šaolino medicina glaudžiai susijusi su kovos menais. Studijuojant vieną iš šių disciplinų, kartu lengviau suvokti ir kitą. Apskritai visa Šaolino kultūra apibūdinama trimis žodžiais – meditacija, kovos menas ir medicina (kin.: Chan Wu Yi).

Vidinės energijos Ci generavimo metodai skirstomi į „vidinius“ – gebėjimas jausti ir koncentruoti Ci organizme ir „išorinius“ – menas „paskleisti“ Ci į išorę, taikyti jį kovos menų praktikoje.

Po pagrindinių Ci Gung rekomendacijų įsisavinimo, taisyklingos kūno pozicijos suformavimo ir tam tikro praktikos rėžimo įtvirtinimo, pereinama prie paprastų, tačiau tuo pat metu itin veiksmingų ir laiko patikrintų Šaolino Ci Gung pratimų. Reikia pastebėti, kad budistinėse Ci Gung praktikose dera „dinamiškasis“ (būdingas kinų tradicijai) ir daugybė statiškų pratimų, būdingų indiškąjai jogai. Statiškų energetinių pratimų gausa – išskirtinė Šaolino ypatybė. Budistai labiau vertina dvasios judesį ir kūno ramybę.

Kokiu paros metu geriausia praktikuoti Ci Gung? Koks metas nepalankiausias? Kiek kartų per dieną rekomenduojam praktikuoti Ci Gung?

Tradiciškai teigiama, kad nepalankiausias metas Ci Gung praktikai yra Dzi ir Vu valandos (tarp 11-13 ir 23-01 valandų). Be to yra vadinamieji „Penki didieji apribojimai“, keletas „mažesnių“ ir daugybė mažiau svarbių apribojimų. Kalbat apie palankiausią metą, reikia pastebėti, kad daugeliui iš mūsų reikia dirbti, todėl kokį laiką jūs bepasirinktumėte, jis bus tinkamas. Jei jūs esate visiškai laisvas žmogus – palankiausias metas – prieš pat saulėtekį. Praktikuoti rekomenduojama du kartus per dieną: ryte ir vakare. Trijų kartų kartais būna per daug.

Ar UŠU praktiką reiktų atskirti nuo Ci Gung praktikos ar vis tik Ci Gung pratimus galima atlikti prieš kovos menų treniruotę? Ar geriau po jos?

Galima, tai visiškai atitinka tradicinį „In ir Jang balanso“ principą. Žmones sutartinai galima suskirstyti į du tipus. Daliai jų kaip taisyklė, energingiems, fiziškai stipriems, reikia praktikuoti Ci Gung po UŠU treniruotės. Tokia treniruotė atliekama nuosekliai: paruošiamieji pratimai, kovos meno kompleksai, pritaikymas, fiziniai pratimai, o pabaigoje – Ci Gung, savimasažas ir pan. Tai leidžia atsikratyti susikaupusio nuovargio, pašalinti įvairias negatyvias treniruočių pasekmes (sumušimus ir pan.). Iškart po to galima pereiti prie meditacijos. Tai vadinama „nuo judesio prie ramybės“. Kita dalis žmonių, turėtų judėti nuo „ramybės prie judesio“ – nuo meditacijos, Ci Gung pratimų sėdint, tada stovint ir palaipsniui pereiti prie intensyvesnių ir fiziškai sunkesnių pratimų.

Kodėl Jūsų dėstoma „Aštuonių brokato atraižų“ Ci Gung sistema taip smarkiai skiriasi nuo kitų?

Visoje Kinijoje yra šimtai šio Ci Gung pratimų komplekso variacijų, tačiau visas jas galima suskirstyti į „pasaulietines“ ir „kovines“ (t. y. „minkštas“ ir „kietas“). Pirmai grupei priklausantys pratimai reikalauja mažiau fizinių pastangų, antrai – daugiau. Tačiau visų jų vidiniai principai vienodi. Šis dalijimas sąlyginis, teisingai atliekant pratimus nėra jokio skirtumo. Paprasčiausiai Šaolino tradicijos atstovai turi savo specifinį „Aštuonių brokato atraižų“ variantą, kitų tradicijų – savo.

Ar galėtumėte kaip pavyzdį įvardinti nors vieną ligą, kurią vakarietiškoji medicina laiko nepagydoma, o kinų medicina ją gali įveikti palyginti nesudėtingai?

Visų pirma pats žodis „įveikti“ nėra tikslus kalbant apie tradicinę kinų mediciną – tai ištisa filosofija. O pavyzdį, be abejo, galėčiau pasakyti, nes man yra tekę studijuoti vakarietišką mediciną ir gydyti ne vieną ligonį atvykusį iš užsienio. Palyginti neseniai teko gydyti vyriškį, kuris sirgo arterine hipertenzija. Šią ligą vakarietiškoji medicina laiko neišgydoma. Norint sumažinti spaudimą siūloma vartoti brangius vaistus, o ligoniams teigiama, kad teks susitaikyti su tuo, jog jie sirgs visą gyvenimą. Tačiau taikant kompleksinį tradicinės kinų medicinos gydimo kursą ligonis paprastai išgydomas. Be abejo, jam reikia keisti gyvenimo būdą, nuolat judėti ir praktikuoti Ci Gung pratimus, bet jokių vaistų vartoti nebereikia. Sveikas gyvenimo būdas ir nuolatinė Ci Gung praktika leidžia ne tik išvengti, bet ir pagyti nuo daugybės ligų, kurias vakarietiška medicina skelbia esančias neišgydomomis, todėl būtinai praktikuokite sveikatingumo sistemas (kin.: yi ting lian gong).

Kokios ligos būdingos jūsų pacientams vakariečiams?

Užsieniečiai kreipiasi pagalbos su įvairiausiais susirgimais, tačiau keletą bendrų bruožų vis tik galima išskirti. Šiuo metu kaip tik gydau europietį, kuris labai seniai ir sunkiai serga. Jis geria mano išrašytus vaistus, jam atliekamas taškinis masažas ir akupunktūra, jis praktikuoja Ci Gung, tačiau visos šios procedūros nebus veiksmingos jei jam nepavyks „nuraminti proto“. Aš dažnai mėgstu pajuokauti, kad šis mano pacientas „per protingas“, jam reiktų tapti truputėlį „kvailesniu“. O jis toliau širsta, reikalauja užtikrinti, kad jis pasveiks ir piktinasi, kad vietoje gydimo yra maitinamas kiniškomis pasakaitėmis.

Beje, sveikatai labai svarbu ir tai kuo jūs užsiimate. Jei neturite pinigų dėl to, kad nėra darbo – jūsų popieriai prasti. Tačiau jei jūs turite pinigų, bet dirbate nemėgstamą darbą, jūsų gyvenimas taip pat niekam tikęs. Mylimas darbas – tai labai svarbu sveikatai.

Kokį prisimenate Šaolino vienuolyną prieš jam virstant masinio turizmo objektu?

Šaolinas buvo visai kitoks. Šiandien tai didžiulė graži šventykla su ją supančiu puikiu parku, kur kiekvieną dieną lankymosi valandomis atvyksta tūkstančiai turistų. Kultūrinės revoliucijos metais tai buvo pusiau sugriuvęs vienuolynas, kuriame gyveno tik devyni vienuoliai. Anuomet UŠU ir Ci Gung praktika nebuvo skatinama, o tradicinės kinų kultūros nešiotojus persekiojo hungveibingai. Visiems vienuoliams buvo įsakyta apleisti vienuolyną. Tie, kurie turėjo giminių išvyko pas juos, dalis vienuolių buvo ištremti į tolimąsias Kinijos provincijas. Vienuoliai neturėję artimųjų vis tik liko gyventi vienuolyne ir apsigyveno šalimais esančiuose kaimuose. Pavyzdžiui, mokytojas Ši Su Si pradžioje buvo iškeliavęs į Sianą, bet vėliau grįžo į vienuolyną ir nieko nepaisydamas gyveno jame bei puoselėjo Šaolino atstatymo idėją. Mano mokytojas, Šaolino abatas Ši De Čan, paskutinis Šaolino medicinos žinovas, dirbo mediku viename iš kaimų, netoliese Luojango miesto.

Kai pradėjau gydyti žmones, pradžioje kiekvieną dieną anksti ryte užsimesdavau kuprinę prikimštą vaistų ir keliaudavau kelias dešimtis kilometrų į Šaolino vienuolyną ir netoliese esantį Dengfengo miestelį, kur lankydavau savo mokytoją ir pacientus. Laikmetis buvo tikrai sunkus, japonų okupacija, badas ir visuotinis sąmyšis. Anuomet jei visai dienai turėjai dubenėlį ryžių buvo labai gerai, tai buvo laikoma sočiais pietumis. Apie kovos meno treniruotes nebuvo ir ką kalbėti, dauguma tų, kurie žinojo kovos meną kartodavo kovinių judesių kompleksus mintyse. Tačiau nepaisant to, tuo metu gyveno tokie žymus vienuoliai – kovotojai kaip Ši De Gen, Ši Su Si, Ši Džen Siu ir kiti.

Ačiū už pokalbį.

Tomas Lapinskas

2007.09.05. Kinija, Henano provincija, Sungšano kalnai, Šaolino vienuolynas.

© Shaolin.lt Visos teisės saugomos. Kopijuoti ir platinti svetainėje esančią informaciją be sutikimo draudžiama ir saugoma įstatymo.