Laiškai iš Šaolino vienuolyno / 2011 Vasaris

2011 Vasaris 3, 1:04 pm

“Ne nado spat etu noc, a nado vybrosit proc, vsio to sto moglo by mesat.”

A. Baslacev

Lygiai du menesiai kaip esu Kinijojoje. Is tiesu nebeturiu ka pasakyti. Taip as treniruojuosi, esu pukios fizines formos, ant pilvo puikuojasi presas kvadratukais, isryskejo raumenys, tapau greitesnis, istvermingesnis, ismokau dvi trumputes technikas… Gyvenimas vienuolyne su jo mazais dziaugsmais, kai ryte sutinku du einancius vienuolius ir ju uzkreciantis juokas nustelbia pauksciu cirskesi, ar kilimas i Bodhikarmos ola kas karta vis stipriau paveikiantis mano mastyma, sviecianti saule, i valgykla bandantis ismukti suo, ar is auksciausio Shaolino boksto lango ant viso vienuolyno kaukiantis wusengai “Dziuga Sa, Dziuga Sa”! O viduje vyksta pavirsutiniu dulkiu valymas neuzkabinantis gilumiu sluoksniu. Kaip bebutu, visgi didzioji permaina vyksta viduje. Jauciuosi tartum viena po kito nukabineciau spalvotus zaisliukus nuo kaledines eglutes, atsikratineciau bereikalingu “puosmenu”, kuriomis apaugau, bet ju tiek daug, o kai kurie taip priaugo prie eglutes, kad juos galima nuimti nebent kertant visa saka. Kazkada buvau Prahoje, kur su biciuliais gyvenome ukrainiecio Olego bute. Puikiai atsimenu ta buta. Ten buvo ciuzinys, viena kede, magnetofonas, “The Doors” diskai, kriaukle, ir mes. Stai tokio paprastumo man noretusi ir savo sieloje, be jokiu ispustu savo asmenybes burbulu, be asillisko pasiputimo ir susireiksminimo, bet turbur butu daug lengviau numirti ir gimti is naujo nei tai pasiekti. Vis dazniau man darosi geda del to ka rasiau apie Shaolino vienuolyna ir leiskite pasisakyti, kad kapstau pavirsiuje visiskai neperkasdamas sios kulturos esmes, esu asilas ir kvailys, kuris viska vertina is savo, girlendomis apkabinetomis varpines, ir pradedantis jausti, kad nei mano mintys, nei tuo labiau zodziai nepramusa kiausinio luksto, o bandau sneketi apie visciuka. Sturmu cia nieko nepasieksi, reikia daug laiko ir meiles. Ir siu Naujuju metu proga (sianakt Kinija perejo i 2011-uosius) palinkejau sau perfrazuotus A.Baslacevo zodzius – Tegul siais metais neprisededa nieko bereikalingo ir atkrenta viskas kas galetu maisyti. Linkiu sau paprastumo, aiskumo, jaukumo ir silumos, o visa kita… juk ne per vien gyvenima mes tampame “Zmonemis”. ((:

Lango stiklu bega lasas,

tai gailiai verkdama traukias ziema,

o sirdis vis neramiai musa i takta

tik, tak, tik, tak.

Visa nakti kinai sprogdino,

atrode, kad karas atejo pas mus,

o sapne kazkas lyg tyliai ramino

netgi pagloste mano plaukus.

Ir as bijojau prabusti.

bijojau pamirsti,

ka sapne staiga pamaciau,

vel nuo saves ilgam atitrukti,

vel pasiklysti laike.

Buvo ten tas pamirstas jausmas -

- paprastumas, jaukumas, namu siluma

ir uz viso to pasislepes svelnumas,

ir skambejo svelni gitara.

Ir nuosirdzus broliskas balsas,

kartojo, brolau, nebijok,

nera nieko kas kinta,

tera tik amzina tustuma.

as derinau gitara, ji svelniai skambejo,

tik viena nata,

per zemai.

O pabaigsiu istrauka is savo mylimo poeto Esenino eiliu:

Жить нужно легче, жить нужно проще,

Все принимая, что есть на свете.

Вот почему, обалдев, над рощей

Свищет ветер, серебряный ветер.

foto-001.jpgfoto-002.jpgfoto-003.jpgfoto-004.jpgfoto-005.jpg

2011 Vasaris 4, 7:45 am

Man siandien paskambino is Emigracijos tarnybos ir pareikalavo atvykti i Policija, nes vakar pasibaige mano viza, o as neturiu paso, nes Kinijoje sventes ir pastas ateis tik po savaites ((: Verkti norisi. Miegosiu nuo siol ramiai, nes bet kada gali atvykti policijos ekipazas. z…….! Xatcikas sako, kad p….., nekreipk demesio. As suprantu, kad jam p….., o kaip man jaustis. Vienu zodziu, rauna stoga.

2011 Vasaris 7, 2:08 pm

Dar laisveje. Kinai svencia kaip isproteje, jau nezinau kelinta diena cia tesiasi tas sventimas, man jau vemti norisi nuo situ milijoniniu miniu apgulusiu Shaolina, vaikstau misku takeliais, kad neisproteti. As apsales, jau turbut antra savaite kaip jie cia pradejo siauteti. Jokiu treniruociu nevyksta, visi kazkur issilakste, aplinkui TIEK TURISTU, kad net nepadoru  [:)]  )))

zhao_pian_-0011.jpgzhao_pian_-003.jpgzhao_pian_-006.jpg

2011 Vasaris 10, 2:14 pm

Koks minkstas buvo oras ir kaip svelniai gloste saules spinduliai…, o siandien VEL prisnigo ir sninga, sninga… Viskas pasidenge storu sniegu sluoksniu ir pasaulis vel tapo juodai baltas; bet ne apie tai norejau pasneketi, o apie idomius potyrius, kurie paivairina mano monotoniska kasdienybe. O buvo taip. Pirma karta tai pastebejau pries kokias geras dvi savaites, kai isejes is namu, stabtelejau, nes viskas, kaip mostelejus burtininko lazdele tapo ryskiau, aiskiau, spalvos intensyvesnes, tartum kas butu migla nuo akiu nutraukes, o ir viduje uzciuopiau kazkoki lengvumo jausma.

Kiek pasigrozejes, naujai susvitusiu Pasauliu, atkreipiau demesi, kad virs kalnu issisklaide rukas. Stai koki efekta visgi turi tas rukas, pamaniau, be to, matyt arteja pavasaris. Bego dienos ir patirtas jausmas eme grizineti ir jau nebepriklausomai nuo esancio ar nesancio ruko, kuris cia buna daznai. Ir as vis aiskiau emiau save pagavineti toje keistoje busenoje, tai negaledamas atsistebeti spygliu auganciu ant kazkokio krumo israiskingumu, ar perdetu pernykstes zoles zalumu, parudusiu senu lapu apibreztumu, kai atrodo, kad kiekvienas lapas atsiskyres, aiskus, isbaigtas ir, be jokiu valios pastangu, juos matau maksimaliai koncentruotai, be to, vis labiau emiau atskirti ta keista lengvumo placiaja prasme, ar greiciau kazkokio, aiskumo, ryskumo, galima pasakyti,  “padidinto intensyvumo” jausma, kaip bepavadintum, tai net labai maloni busena.

Bent du kartus tai pasikartojo vaziuojant autobusu i Deng Feng, ypac intensyviai pirma karta, kai tai prisipilde dar ir pasitikejimo savimi antpludziu. Jauciausi stipriai “atjaunejes”, kunas lengvesnis, judesiai ir mintys aiskesni, isbaigtesni, kaip visada spalvu aiskumas ir saules spinduliai, atrode kaip viska uzliejanti ryski sviesos jura. Emiau tyliai dainuoti Viktoro Cojaus “Zvezda po imeni solnce”,  ir isgirdau kaip maloniai skamba mano balsas, ir kaip tiksliai atkartoju dainos melodija, ritma, tartum, girdeciau jo muzika. Sukiojau tarp pirstu savo karoliukus, dainavau Coju ir galvojau, o, kad taip jausciausi visa gyvenima, daugiau nieko, absoliuciai nieko ir nereikia.

Paskutini karta si busena grizo vakar, ar del to, kad as jau pazinojau, ar ji, is tiesu, buvo intensyvesne, bet vakar ja uzfiksavau visa nuo pradzios iki galo. Ryte, lyg niekur nieko, isejau i treniruote, na gal, buvau kiek pakylesnes nuotaikos, nes paryciais sapnavau iki smulkmenu ryskius sapnus. Tai tokie sapnai, kai ir pabudes juos gan gerai atsimeni, bet maloniausia, kad ju nuotaika dar kuri laika irgi neissisklaido. Pasitreniravus apie 30 minuciu pradejo lengvai snigti ir stai cia ir prasidejo. Ziurejau i snaiges ir vis labiau jauciau, kad matau jas pernelyg aiskiai, kad jos nebeatrodo kaip kazkokia visuma, bet aiskiai matau kiekviena snaigele, tuo paciu jausdamas bendra ritma, jei taip galima pasakyti. Labai greitai pajutau ir besikaupiancia energija.

Emiau daryti smugius i ora, ejosi geriau negu visada, bet jau ir vakar buvo kazkoks padidejusios energijos jausmas, tad dar nebuvau tikras, kad kazkas cia ne taip, kaip visada. Po 15 minuciu baigiau treniruote, nes tik ka sugijo patempta koja ir as dabar saugau, ir patraukiau link namu. Siauru koridoriumi tarp “stelu” kiemelio ir kavines isejau i tarnybini ivaziavima is Shaolino ir… isisteibelejau i vartus. Pries mane vietoj apsiurusiu vartu buvo ideali, nostalgiska kompozicija, as net emiau juos fotografuoti, nors

nuotraukose atsispindejo nyki realybe. Pabandziau isigilinti kas cia, visgi, mane taip “veza”, ir atkreipiau demesi, kad kedru zalumas – ryskiai “komufliazinis”, o raudona plytine siena primine Esenino zodzius apie sode kraujuojanti sermuksni, rysku, net labai rysku, kai spalva jau nebera tik spalva, o per spalva pasireiskia emocija. Galiausiai, supratau, kad ne tik spalvos, o viskas yra kitaip, netgi oras atrode skaidresnis. Stovejau ir megavausi momentu, kazkodel norejosi, kad nesimatytu ne vieno zmogaus. Visgi negalejau sustot galvoti na kas gi cia yra tuose vartuose, kad jie mane taip stipriai veikia?

Vaizdas dvelke kazkokia nostalgiska ramybe, kazkokiu uzmirstu maloniu prisiminimu ar net kazkokio matyto fimo kadru, o gal atrode, kaip vartai i kazkur kitur i kazkoki sustojusi pasauli. Negalejau atrasti paaiskinimo, bet ji maciau ir jauciau. Ka gi, isejau ir patraukia link tilto vedancio per upeli, bet jo pereiti jau nebeistengiau. As tiesiog “apsalau” nuo mane supancios informacijos intensyvumo – ryskios, kone stilizuots snaiges, lengvai leidosi zemyn, i kalna kilo zmones, o ju veidai atrode malonus ir silti, atmosferoje jautesi kazkokia karnavaline nuotaika – visas aplink vykstantis veiksmas atrode “tobulas” tartum buciau filmavimo aiksteleje – sistematingas, teisingas, grazus…

Toleliau pamaciau perrengta veikeja su alebarda ir jis man pasirode panasus i vaikysteje matyto spektaklio apie piratus heroju ir as kone nevalingai patraukiau link jo; nufotografafau; jis priejo prie manes, (kartu su moteriske, rankose laikancia nuotrauku albuma (siulo darytis nuotraukas)) eme kazka sneketi (na, matyt, siule fotografuotis uz

pinigus), o as ju net nepertraukinejau, tik spoksojau – mane uzbure jo kostiumas, alebarda, o ir ju abieju balsai ir veidai, tartum is tiesu buciau spektaklyje. Galiausiai moteris mane atpazino ir eme varyti perrengta pirata dirbti, o ir as sukurpiau sakiny apie tai, kad gyvenu Wan Dze Gou kaime.

Cia pat, mano zvilgsnis uzkliuvo uz merginos prie prekystalio, na as pilnai suvokiau, kad ji nera kazkokia grazuole, bet jos grozis “bade akis” ir as kaip apstulbes vaikas emiau i ja spoksoti, ji juokesi, o man nors tu ka, ir stai tada pamaciau kelio i Bodchikarmos ola pradzia ir cia dingtelejo gera mintis.

Truputis informacijos apie kelia: keturi kilometrai, (pirmyn atgal), kelias gerokai statesnis nei i Gedimino kalna; pirma diena atvykes I Shaolina uzkilau i ji kartu su Xatciku, griztant atgal drebejo kojos; normalus uzlipimo ir nusileidimo laikas apie 70 min; Xatcikas yra i ji uzbeges ir nusileides per 40 minuciu, tai jo rekordas, be abejones, jis ji galetu pagerinti, bet kolkas toks). Ka gi, paziurejau, kad iki pietu dar 1,5 valandos ir nusprendziau prasibegti, kad siek tiek issiblaskyti is sito “intensyvumo” , kuris, kaip bebutu, tartum “kazko reikalauja”. Prisiminiau ir Xatciko rekorda, todel uzfiksavau laika – 10:02 ir pasileidau i kalna.

Pusiaukeleje pagavau save, kad soliuoju “lengvomis kojomis”, taip sakant stryksiu per 2-3 laiptukus. Vienu metu prasidejo “pompa”, bet gan greitai “persilauziau” ir be didesnio nuovargio uzbegau i virsu. Virsuneje jau puste kaip reikalas, vejas stugavo ir gusiais nese sniega, uzgozdamas net sutru skaityma (oloje sedi moteris-vienuole ir garsiai skaito sutras)), beje, del mano dazno lankymosi jau esu ten pazistamas ir net turiu drauge vienuole (mano bendraamze) – Yan Lun. Kazkur as cia nuklydau. Taigi, tris kartus nusilenkiau Patriarcho skulpturai ir jau buvau bepasileidzias atgal, kai is kazkur isdygo kokiu 11 metu vaikas su mama ar mociute, neisiziurejau, bet vaikas, linskmai sokinejo ir bande pakilti kartu su vejo gusiu. Tik staiga ziuriu, ir netikiu savo akimis, vaikas issitraukia karda ir tik sast ir nukirto vienuolei skaitanciai sutras galva, o po to isleides

kazkoki nezmogiska garsa pasoko i mazdau 30 metru auksti ir nuskrido kartu su veju. Vat tokios vat, keistenybes. Cia, kad neuzmigtumete beskaitydami  [:)]  )))) Vienu zodziu, stengdamasis nepargriuti ant slidziu laiptu lekiau zemyn. Pakeliui esancioje uzeigoje pagriebiau striuke, kuria buvau palikes begdamas i virsu, bei spejau nugirsti kazka sakant apie “laoway”  (tai yra apie mane) tik, gaila, vis dar nesuprantu ka jie apie mane sneka, o kas diena vis idomiau.

Lekiau zemyn ir galvojau apie Xatciko rekorda – 40 minuciu pirmyn atgal. Idomu per kiek nubegsiu as, gal bus netoli jo laiko. Vos tik nusileidau, issitraukiau laikrodi – 10:38 – 36 minutes!  Maza pergale ir dar tokioje ekstazineje busenoje  [:)]  Konstatavau, kad nesu ne truputelio pavarges ir galeciau vel begti i ta pati kalna, nors, zinoma, nesinorejo. Apacioje vis dar “vyko karnavalas” ir as jau nebegalejau nutureti su kazkuo nepasidalines situo savo dziaugsmu, tad susukau Xatcikui i Hainnane sala ir pranesiau, kad ka tik sumusiau jo rekorda!,  (bent tris minutes jis mane visaip gyre, kas, visada yra malonu  [:)]  ), bei papasakojau apie keista busena, apie energija ir paklausiau ka jis apie visa tai mano. Taigi, uzbaigiant. Xatcikas mane  nuramino ir pradziugino – ne, as neinu is proto, viskas tvarkoje taip ir turi buti, kad ta pati pergyveno ir jis (jis cia treniruojasi jau apie trejus metus) ir, kad cia tik pradzia ir, kad greitai prasides daug idomesni ir intensyvesni isgyvenimai, kurie apims ir regejima, ir klausa, ir skoni, ir intuicija, ir energijos kiekius (pasak Xatciko, jam tekdavo keltis net naktimis ir begti treniruotis, kad kazkaip ja nuraminti). Niekur as is Kinijos nevaziuosiu!  [:)]  ))

P.S. Siandien gavau pasa su viza iki 2011 metu liepos 19 dienos. ((: Bliamba, rasau jums laiska, o salia sedi Shaolino wusengas gal 12-13 metu ir ryja vienu metu semkes, kukuruzus, kazkokia desra, kazkoki I balta vaska panasu saldumyna, geria sultis ir Ice tea ir viskas spjaudo aplink ir ant saves, nes ziuri filma pusgulom. Jofana, apie koki ten fantastini shaolina, kuriame vienuoliai mokinasi ne tik kovos menu, bet ir literaturos, kaligrafijos, kulturos…, rase Maslovas?!  [:)]  ))) Viespatie, kaip jis dvokia! Rasau ir klausau garsiai muzika, kad bent jau negirdeti to kassekundinio spjaudymo, del to negarantuoju,

kad tekstas visur gavosi vientisas  [:)]  )). Gal as ir paskubejau sakydamas, kad niekur is cia nevaziuosiu  [:)]  )) Viespatie visagali, kelintame as amziuje?!  [:)]  ))

foto-4_1.jpgfoto-5.jpgfoto-6.jpgfotos.jpgo-vakar-vel-viska-uzsnigo.jpgo-vakar-vel-viska-uzsnigo-2.jpg

2011 Vasaris 10, 2:27 pm

Neislaikiau. Atsisukau i interneto kavines savininkes dukra (ji sneak plius minus angliskai) ir sakau, klausykite, bet sitas salia jis kaip maza kiaule, paziurekit jis jau uzspjaude aklinai visa klaviatura ir kone sika ant saves. Pasijuoke. Priejo prie wusengo ir kazka juokdamasi sneka, rodydama i mane ir sakydama kazka “laoway, laoway”. Nuslave ranka dali siuksliu ant zemes ir viskas tvarkoje.  [:)]  )))) Suprantat, cia as nenormalus, kad nesiku beziuredamas i ekrana  [:)] )))

Del Dievos meiles susimeskime ir uzbaikime statyti Didziaja Kinu siena, kad jie is cia neissivaiksciotu nes uzsiks aklinai visa Pasauli. Cia ne kinai state siena, o likes pasaulis nuo ju [:)]  ))

2011 Vasaris 12, 12:44 pm

Video: Qi Xing Quan (Džiugas/ 2011 02 12 Šaolino vienuolynas)

http://www.youtube.com/watch?v=zJpxyHfgijg 

kategorija: