Gyvuoja daugybė mitų apie kinų kovos menus, ne tik už Kinijos ribų bet ir pačioje Kinijoje. Dažniausiai žmonės linkę tikėti šiais mitais, juos priima kaip neginčijamą tiesą todėl, kad tiesiog nebando jos sužinoti. Šie mitai taip įsitvirtino masinėje sąmonėje, kad bandymas juos paneigti pasitinkamas su dideliu pasipriešinimu: „Ką jūs sakote, juk VISI ŽINO, kad buvo visiškai kitaip“. Ir visgi pabandykime pažvegti, kas iš tikrųjų žinoma.

1 mitas. UŠU tai kinų gimnastika

Žodis UŠU (kin.: Wu Shu 武術) apibūdina visus egzistuojančius kinų kovos menus. Tačiau XX a. Kinijos valdžia pasiremdama senaisiais kovos menais nusprendė sukurti modernias sporto šakas. Taip pasaulį išvydo nauja sportinės gimnastikos šaka, kuri oficialiai buvo pavadinta „UŠU judesių kompleksų atlikimo parodomosios varžybos“. Netrukus ši gimnastika buvo pradėta dėstyti mokymo įstaigose ir oficialiai propaguojama visoje šalyje ir užsienyje. Būtent dėl šios priežasties susiformavo nuomonė, kad UŠU neva yra gimnastika. Iš tikrųjų tikras, tradicinis UŠU su sportiniu UŠU beveik neturi nieko bendro, tai du skirtingi reiškiniai, tačiau vadinami tuo pat žodžiu, todėl ir atsirado tokia painiava.

2 mitas. Egzistuoja du skirtingi kovos menai “UŠU” ir “Kung Fu”

Terminas Kung Fu – tai iškreiptas europietiškas kinų kalbos žodžio Gung Fu (kin.: Gong Fu 功夫) tarimas, reiškiantis bet kokią veiklos rūšį kurioje galima tobulintis. T.y. terminas Gong Fu gali būti priskirtas ir kovos menams, tačiau tuo pat metu ir kulinarijai, dailei, dainavimui ir kt. Tuo tarpu terminas UŠU reiškia būtent kovos meną. Taigi, grubiai tariant, UŠU ir Kung Fu yra skirtingi nusistovėje to paties kovos meno pavadinimai.

3 mitas. UŠU praktikuoja tik aukštos morelės išminčiai

Visų pirma, reiktų pagalvoti, kam senovėje žmonės mokydavosi kovos meno? Visai ne tam, kad nugalėtų sporto varžybose, kurių tuomet beveik nebuvo. Ir toli gražu ne dėl pramogos suderintos su sveikatingumo pratimais (tokios tendencijos pradėjo ryškėti tik XIX a. pab.). Žmonės praktikavo kovos menus, nes jie buvo būtini norint išgyventi. Kitu atveju niekas tam nebūtų švaistęs laiko: gyvenimas buvo sunkus, jokių socialinio aprūpinimo programų nebuvo ir uždirbti vien tam, kad prasimaitinti buvo be galo sunku.

Kokios gi gyventojų kategorijos rimtai praktikavo kovos menus? Iš dalies kariuomenė, būtent iš čia į liaudį atkeliavo daugelis kovos būdų – tačiau tik iš dalies. Daugiausia kovos menus praktikavo tie, kurių gyvenimas buvo susijęs su didele kovos rizika. Tai Kinijos pasienio gyventojai, taip pat tie, kuriems tekdavo keliauti per vietas, kuriose rizikavo susidurti su plėšikais – profesionalūs karavanų apsaugininkai. Tai pačiai kategorijai galima priskirti asmens sargybinius, taip pat ir tuos pačius plėšikus. Sunku patikėti, kad toks kontingentas būtų aukštos moralės išminčiai, iš kurgi daugiau galėjo gimti visą konfucišką kultūrą persmelkęs „civilių“ pasišlykštėjimas „kariškiais“?

Iš tikrųjų kai kurios UŠU patarlės be jokių užuominų pasakoja apie tai, kad žmonės meistriškai įvaldę kovos menus aptinkami kaip vienoje, taip ir kitoje barikadų pusėje, kaip tarp lojalių savo šalies piliečių, taip ir tarp plėšikų ir žudikų. Daugelio stilių rašytiniuose šaltiniuose neslepiama, kad jo meistrų geniologijoje būta plėšikų, kurie net yra įtraukti į oficialią stiliaus geniologiją. Taip nuo plėšiko genealogiją skaičiuoja viena iš „Maldininko stiliaus“ (kin.: Tang Lang Quan 螳螂拳) šakų. Pas klajojantį plėšiką kovos meno mokėsi žymusis meistras Liu De Kuan (kin.: Liu De Kuan 劉德寛, 1826-1911), palikęs pėdsaką daugelyje žymių UŠU stilių, tokių kaip šiandien itin populiarus Ba Gua Džang (kin.: Ba Gua Zhang 八卦掌). Todėl nereikatų bandyti perrašyti istorijos, gyvenimas turi tamsią ir šviesią pusę, todėl reikia siekti perimti teigiamus dalykus net ir iš itin neigiamų personažų.

4 mitas. Tradicinio UŠU dažniausiai mokomasi vienuolynuose ir dažniausiai tai daro vienuoliai

Vienuolynai visur ir visada – bet kokioje šalyje ir visose konfesijose – buvo vieta, kurioje atsiskirdavo žmonės siekdami religinės praktikos. Jei Honkongo ar Holivudo filmuose vienuolynai vaizduojami kaip kovos menų universitetai, tai tik filmo autorių fantazijos vaisius. Tikrovėje net žymiajame Šaolino vienuolyne Sung Šan kalnuose (kin.: Song Shan Shao Lin Si 嵩山少林寺)  kovos menus praktikavo toli gražu ne visi. Dar netolimoje praeityje (nuo seniausių laikų) Henano (kin.: He Nan 河南) provincijos apylinkės ir Sung Šan kalnai (nežiūrint to, kad jie laikomi vienais iš penkių švenčiausių Kinijos kalnų) buvo itin pavojinga vieta. Būtent taip kovos menai atrado vietą vienuoliškame gyvenime, beje, prie vienuolių kariaunos „Seng Bing“ (kin.: Seng Bing 僧兵) per visą vienuolyno istoriją buvo prisijungę visokio plauko perėjūnų, nemažai tarp jų buvo ir tų, kurie būdami pasauliečiais praktikavo kovos menus. Todėl nenuostabu, kad Šaolino istorijoje buvo nemažai atvejų kuomet vienuolyno kovos technika gerokai šokteldavo į priekį po „šviežio kraujo antplūdžio“ iš pasaulietinių kovos menų stilių: taip pavyzdžiui nutiko Sung dinastijos (kin.: Song Chao 宋朝) valdymo metu, kuomet vienuolis Dziue Juan (kin.: Jue Yuan 覺遠) sukūrė savo žymiuosius „72 kovos veiksmus“, taip buvo ir Juan dinastijos (kin.: Yuan Chao 元朝) metu, kuomet patriarchas Fu Ju (kin.: Fu Yu 福裕) pasikvietė 18  žymių kovos menų meistų pasauliečių, praturtinusių vienuolyno kovos meną ir t.t.

5 mitas. Egzistuoja vieningas Šaolino kovos menas

Šaolino UŠU – tai ne vienas stilius, o stilių konglomeratas. Vienuolyne visuomet buvo daug kovos meno mokytojų ir kievienas jų mokė keletą mokinių, kievienas mokytojas mokė savo kovos meno ir savaip. Apibendrinus apie kažkokį vieningą stilių kalbėti negalima. Be abejo, per amžius gyvenant ir mokantis vyko pasikeitimas kovos technika, dalinis standartizavimas, principų persismelkimas susiformavo, tačiau niekas nekėlė sau tikslo visko paversti standartiniu mokymu. Todėl šiandien praktikuojantieji Šaolino UŠU įprastai nurodo, kurį iš Šaolino stilių arba pagal kurio meistro liniją praktikuoja, nes mokytis visų Šaolino stilių vienu metu paprasčiausiai neįmanoma. Tačiau reikia turėti omenyje, kad dar didesnė dalis UŠU stilių, vadinamų Šaolino vardu neturi su šiuo vienuolynu nieko bendro, ypač tai būdinga Kinijos pietuose praktikuojamiems kovos menams.  

6 mitas.  Egzistuoja du Šaolino vienuolynai – Pietų ir Šiaurės. Pietų Šaolinio vienuolyną už priešišką valdžiai veiklą sudegino mandžiūrai, o penki išsigelbėję vienuoliai buvo daugelio pietų UŠU stilių įkūrėjai

Šį mitą galima ir paneigti, ir patvirtinti. Jeigu Šiaurės Šaolino (kin.: Bei Shao Lin 北少林) vienuolyno (Šaolino vienuolyno Sung Šan kalnuose, Deng Feng (kin.: Deng Feng 登封) apskrityje, Henano provincijoje) egzistavimu abejoti netenka – jie egzistuoja iki šiol – tai su Pietų Šaolino (南少林寺) vienuolynu viskas ne taip paprasta. Pirmojoje XX a. pusėje žymus UŠU tyrinėtojas, kinų istorikas Tang Hao (kin.: Tang Hao 唐豪) iš Nankino Centrinio Guo Shu (kin.: 國術)instituto šiam klausymui skyrė specialų tyrimą. Jo vadovaujama grupė keletą kartų vyko į Fu Dzian (kin.: Fu Jian 福建) provinciją, kur pasak legendos, kadaise buvo Pietų Šaolino vienuolynas ir nustatė, kad skirtingus geografinius orientyrus (kalnus, vietoves ir pan.), šalia kurių, pasak legendų, buvo vienuolynas, realybėje skiria šimtai kilometrų, o kai kuriais atvejais jie net yra visiškai skirtingose provincijose. Atlikus apskričių dokumentų studijas, kuriuose buvo užfiksuoti visi kadaise čia stovėję vienuolynai, neaptikta nei vieno vienuolyno tokiu pavadinimu. Tačiau tyrinėtojai atkreipė dėmesį į stebėtiną legendinės vienuolyno istorijos, pagrindinių jų veikėjų vardų, įvykių ir pan. sutapimą su vieno XVIII a. kinų romanu „Cing imperatorius tegyvuoja 10 000 metų“ (kin.:Wan Nian Qing 萬年清) čia ir pasakojama apie slaptą madžiūrų valdovo kelionę į Kinijos pietus ir apie Pietų Šaolino vienuolyno sunaikinimą.  Atlikus tyriamuosius darbus Tan Hao padarė išvadą, kad jokio pietų Šaolino vienuolyno niekuomet neegzistavo, o visa ši istorija yra tik XVIII a. romano perpasakojimas, kurio turinys, papuolęs į liaudį, buvo perduodamas iš lūpų į lūpas, kol galų gale virto pasakojimu apie neva realius įvykius.

Beje, būtent šiame romane pirmą kartą atsirado personažas kurį mes taip dažnai matome Honkongo kino filmuose – paslaptingasis daosistas prisidėjęs prie Šaolinio sunaikinimo – Bai Mei (Kin.: Bai Mei白眉, „Baltasis antakis“) Paskutinį kartą šis personažas pasirodė antroje Kventino Tarantino (ang.: Quentin Tarantino) vaidybinio filmo „Nužudyti Bilą“ (angl.: „Kill Bill“) dalyje, kur jį vaidina žymus aktorius ir Hung Dzia Ciuan (kin.: Hong Jia Quan 洪家拳) stiliaus atstovas Gordonas Liu (kin.: 劉家輝 Liu Jia Hui). 

Fu Dzian aktyvistai viską neigia ir toliau desperatiškai kovoja už teisę vadintis „pietietiško UŠU sostine“. Šiandien Fu Dzian provincijoje jau yra pastatytas naujas Pietų Šaolino vienuolynas, tačiau tai paprasčiausias komercinis projektas niekaip nesusijęs su legendiniu Pietų Šaolinu. Ginčai toliau tęsiami be jokio istorinio pagrindo. Pietų Šaolino egzistavimą desperatiškai bando įrodyti Fu Dzian valdžia, tačiau jokių liudijimų, kad toks vienuolynas egzistavo iki šiol nėra.

Šaolino vienuolynas Sung Šan kalnuose taip pat niekuomet nebuvo vadinamas „Šiaurės“ Šaolinu. Toks pavadinimas prigijo dėl to, jog iki Tan Hao atliktų tyrimų daugelis buvo įsitikinę, jog Pietų Šaolinas egzistavo. Vienuolynas pavadintas „Šiaurės Šaolino vienuolynu“ yra visiškai kita šventovė – tai nedidelis Sung Šano kalnų vienuolyno filialas kurio oficialus pavadinimas ir buvo „Šiaurės Šaolino vienuolynas“ (kin.: Bei Shao Lin Si 北少林寺) esantis 115 km šiauriau Tiandzino (kin.: Tian Jin 天津), Dzi vietovėje (kin.: Ji Xian 薊縣). Vienuolynas šiuo metu yra restauruojamas, tam reikalui Sung Šan kalnų Šaolino vienuolyno abatas Ši Jung Sin (kin.: Shi Yong Xin 释永信) skyrė 160 mln. juanių.

7 mitas.  Egzistuoja senovinis objektyvus UŠU dalinimas į „vidinius” ir „išorinius” stilius. „Vidiniams” priskiriami Tai Dzi Ciuan, Ba Gua Džang ir Sing I Ciuan (kin.: Xing Yi Quan 形意拳), „Išoriniams” (kin.: Wai Jia Quan 外家拳) visi likusieji

Pirmą kartą terminas „vidiniai“ (kin.: Nei Jia Quan 內家拳) – „vidinės šeimos kumštis“ – minimas 1699 m. įrašytoje „Epitafijoje ant Vang Dženg Nano antkapio“ (kin.: Wang Zheng Nan Mu Zhi Ming 王征南墓誌銘). Tačiau ten kalbama ne apie Tai Dzi Ciuan, Sing I Ciaun ar Ba Gua Džang (beje Ba Gua Džang tuomet dar išvis nebuvo), o apie konkretų kovos meno stiliu, būten tokiu pavadinimu „Nei Dzia Ciuan“, deja, šiuo metu jau išnykusį.

Pirmą kartą šie trys žymūs stiliai buvo apibendrinti šiuo terminu XIX-XX a. sandūroje, kuomet Sing i Ciaun meistras Sun Lu Tang (kin.: Sun Lu tang 孫祿堂, 1860-1933) ir keltas kitų Pekino kovos menų meistrų susibičiuliavę atidarė kovos menų mokyklą, kurioje ir buvo dėstomi visi šie trys UŠU stiliai. Ši mokykla taip ir buvo pavadinta „Vidinės šeimos stilių salė“. Pradžioje ten buvo susirinkę keturi meistrai, norėję suvienyti savo kovos technikas, tačiau vėliau Tung Bei Quan (kin.: Tong Bei Quan 通背拳) meistras Džang Dži Dziang (kin.: Zhang Zhi Jiang 张之江, 1882—1966) susipyko sus Sun Lu Tang ir paliko šią draugiją. Beje būtent Song Lu Tang darbai įvėlė dar daugiau painiavos, pastarasis savo ankstyvuosiuose darbuose teigė, kad visų šių trijų stilių esmė ta pati, tuo tarpu daugelis pasiremdami šuo teiginiu tikina, kad meistras tuo norėjo pasakyti, jog šie stiliai priklauso vadinamiems „vidiniams“. Tuo tarpu Sun Lu Tang pastebėjęs, kad buvo neteisingai suprastas, dar 1929 m. parašytame visoje Kinijoje nuskambėjusiame straipsnyje nemažą dalį skyrė tokio skirstymo klaidingumui išaiškinti. Kitoje dalyje meistras pasakojo apie savo pokalbį su žymiu UŠU meistru Sung Ši Žung (Song Shi Rong 宋世荣, 1849 – 1927), kuris taip pat teigė, kad „vidiniai“ ir „išoriniai“ būna ne stiliai, o meistriškumo įgyjimo metodai ir kad beveik visuose stiliuose yra ir „vidinė“, ir „išorinė“ praktikos pusė.

Tačiau nepaisant to toks dalinimas gretai prigijo. Kinų kultūroje „vidiniai“ dalykai visuomet buvo laikomi viršesni nei „išoriniai“, todėl kiniškuoju požiūriu „vidiniai“ stiliai iš pat pradžių yra geresni nei išoriniai. Tačiau ar koks nors stilius galėtų pats pripažinti, kad jis yra prastesnis nei kiti? Atkreipkime dėmesį, kad dalinimas į „vidinius“ ir „išorinius“ kovos stilius gimė būtent tarp praktikuojančiųjų vadinamuosius „vidinius“ stilius. Daugelis kinų kovos meno istorikų atkreipė dėmesį į šią problemą, tokį dalinimą vadindami paprasčiausiu „reklaminiu šūkiu“. Visa tai gyvuoja tik dėl skambių frazių ir nenoro gilintis į UŠU istoriją.

8 mitas.   UŠU vyrauja žvėrių stiliai

Šį mitą galima paneigti vos trumpai užmetus akį į bet kurį daugmaž solidesnį UŠU žinyną (pvz. Ma Sien Da (kin.: Ma Xian Da 馬賢達) redaguotą žymųjį „Didyjį Kinijos UŠU žodyną“, kuriame aiškiai matyti, jog vadinamųjų „mėgdžiojančių“ stilių (kin.: Xian Xin Quan 象形拳) yra visiška mažuma). „Žvėrinių“ stilių mitą suformavo Honkongo filmai.

Kovos meno praktikos tikslas visuomet buvo laimėti kovą, o ne kažką mėgdžioti. Todėl judesiai juose buvo atrenkami atsižvegiant į jų efektyvumą, o ne išorišką išvaizdą. Be abejo atskiri veiksmai buvo apibūdinami, kaip panašūs į vieno ar kito gyvūno judesius, tačiau tai buvo daroma lengvesnio perteikimo vardant, ir nesudarė jokio svaraus vaidmens. Taip, pavyzdžiui, Maldininko stiliaus įkūrėjas akcentavo nepaliaujamą ataką ir gynybą vienu metu, abiem rankom ir sulygino priešininko rankų smūgių atrėmimą su tuo kaip stipriai maldininkas sugriebia kažką savo letenėlėmis. Tačiau tai, kad maldininkas tuo pat metu juda itin lėtai, o tai visiškai netinka kovos taktikai, šio stiliaus kurėjo visiškai nejaudino: jis nedvejodamas įtraukia į stilių greitus žingsnius ir palygino juos su ne su maldininku, o su tuo kaip greitai šokinėja visiškai kitas gyvūnas – beždžionė. Sing I Ciuan stiliuje kai kurie baziniai veiksmai yra lyginami su tam tikrais gyvūnais – meška, gyvate, krokodilu ir pan., tačiau sulyginimas skirtas tik tam tikram judesiui arba judesių tipui. Fu Dzian provincijoje paplitusiame Tigro stiliuje (kin.: Hu Quan 虎拳) kaip pagrindas paimta aršaus puolimo idėja, o ne bėgiojimas ant keturių kojų ar priešininko kandžiojimas. Kai kuriuose UŠU stiliuose kurių kovinių veiksmų kompleksuose buvo „užšifruota“ kovos technika gulint ant žemės, ir kuriuose buvo daug griuvimo ir akrobatikos judesių buvo lyginami su girtuoklio judesiais. Pavyzdžiui, vienuolis Dziue Juan bandydamas suklasifikuoti Šaolino UŠU padalino kovos stilius į penkias atskiras grupes, pažymėdamas kiekvieną jų tam tikro gyvūno vardu, tvirtindamas, kad kažkuo šie vaiksmai panašūs į kiekvieno iš gyvūnų būdą.

XX a. apie kovos menus pasakojo tie, kurie patys jų nepraktikavo, būtent dėl to jų suvokimas nuo esmės buvo perkeltas prie išoriškų dalykų, kuriems buvo suteiktas čia svabiausias vaidmuo. Kai Honkongo kino režisieriai sužinojo, kad Šaolino UŠU kažkada buvo dalinamas į penkias kryptis, – pradėjo dygti begalė filmų apie „penkis Šaolino gyvūnų stilius“. Kai pastarieji pabodo, Honkongo režisieriai sukūrė „girtuoklio stilių“, „bronzinių karių stilių“ ir pan. Tuo pat metu KLR buvo laikomasi panašaus kurso, tik čia pagrindine naujų gyvūnų stilių idėja tapo sportinių varžybų reginiu. Iš Erelio nagų (kin.: Ying Zhao 鷹爪)stiliaus buvo „išoperuoti“ koviniai veiksmai, o vietoje jų stilius buvo gausiai apdovanotas akrobatika ir ore besisukančių judesių imitacija. Maldininko smūgių „gūsis“ buvo pakeistas korpuso supimu žemai prisėdus, imituojant ant šakelės sėdinčio maldininko supavimąsi. Vėliau, kai prireikė dar kažkuo nustebinti žiūrovus – buvo prisimintas klasikinis kinų romanas „Kelionė į vakarus“ (kin.: Xi You Ji 西遊記) ir vienas pagrindinių jo personažų – maištingasis beždžionių karalius Sun U Kung (kin.: Sun Wu Kong 孫悟空), šlavęs demonus savo stebuklinga lazda, ir staiga atsirado beždžionės stiliaus lazdos judesių komplesas. Be abejo, buvo pradėta ieškoti praeityje šių naujadarų pateisinimo, taip, pavyzdžiui, buvo bandoma žymiam kinų poetui Li Bai (kin.: Li Bai 李白, 701–762), garsėjusiam meile vynui, priskirti „Girto kardo“ meno sukūrimą. Pateisinimo buvo pradėta ieškoti ir istoriniuose dokumentuose, tačiau ir šiandien stengiamasi nutylėti, kad su tradiciniais kažkada egzistavusiais ir iš dalies tebeegzistuojančiais kinų kovos menais šie naujadarai neturi visiškai nieko bendro.

9 mitas. Tai Dzi Ciuan ir Ba Gua Džang yra daosistų stiliai

Mitas apie tai, kad Tai Dzi Ciuan (kin.: Tai Ji Quan 太極拳) yra daosistų kovos stilius, gimė iš legendos apie vienuolį Džang San Feng (kin.: Zhang San Feng 張三丰). Šiuo metu yra dvi stambios skirtingos šio stiliaus atsiradimo versijos. Oficiali teigia, kad Tai Dzi Ciuan – tai Čen (kin.: Chen 陳) šeimos kovos stilius iš Čen Dzia Gou (kin.: Chen Jia Gou 陳家溝) kaimo Henano provincijos, o sukūrė stilių Čen Bu (kin.: Chen Bu 陳卜, 1368 – ?), kurio dėka XIV a. ši šeima ir persikėlė į Čen Dzia Gou (iki tol Čen šeima gyveno Šan Si (kin.: Shan Xi 山西) provincijoje), arba Čen Vang Ting (kin.: Chen Wang Ting 陳王廷, 1580-1660), gyvenęs XVII a. Bet kokiu atveju Čen versijoje jokio daosizmo nė kvapo nėra, Čen šeimos nariai buvo patys įprasčiausi žmonės. Konkuruojanti versija Tai Dzi Ciuan dažniausiai kildina iš Džang San Feng gyvenusio U Dang Šan (kin.:Wu Dang Shan 武当山) kalnuose arba VI a. gyvenusio žmogaus vardu Han Gun Jue (kin.: Han Gun Yue). Šios versijos tyrinėjimus 1930 –aisiais pradėjo Tai Dzi Ciuan meistras U Tu Nan (Wu Tu Nan 吴图南, 1884 – 1989), o jo mokiniai šiuos tyrimus tebetęsia. Jie yra nustatę, kad kovos stilius kurį galėjo sukurti Han Gun Jue buvo prarastas labai senai. Sieti jį su iki mūsų dienų išgybenusiu tradiciniu Tai Dzi Ciuan klaidinga. Žmonės vardu Džang San Feng istoriniuose dokumentuose yra du, jų vardai rašomi skirtingais hieroglifais, jie gyveno skirtingu metu, o istoriniuose dokumentuose nėra jokių užuominų, apie šių daosistų atsiskyrėlių ryšį su kovos menais. Džang San Feng kuris gyveno XII – XIII a. laikomas stiliaus, kurį galima sąlyginai pavadinti „Pietų Tai Dzi Ciuan“ atstovu, šį stilių praktikavo tokie kronikose minimi žmonės kaip Vang Džen Nan ir Džang Sun Si (kin.: Zhang Song Xi 張松溪) šis stilius taip pat neišgyeno iki mūsų dienų ir apie jį nieko tiksliai nežinoma. Pati populiariausia Tai Dzi Ciuan atsiradimo versija, kurią sąlyginai galima pavadinti „Šiaurine“ ir atsekama iki Džang San Feng, kuris gyveno Juan ir Ming (kin.: Ming Chao 明朝) dinastijų sandūroje. Jis sukūrė vadinamąjį „Trylikos veiksmų Tai Dzi Ciuan“ remdamasis neokonfucianizmo mokymo ir daosistinių idėjomis. Tokiu būdu net šioje versijoje Tai Dzi Ciuan pagrindas nėra visiškai daosistiškas, taip pat ir kiti stiliaus pasekėjai nebuvo daosistai. Todėl pagrindo Tai Dzi Ciuan laikyti „daosistišku stiliumi“ nėra.

Kita populiari versija, pasakojanti tai, kad Ba Gua Džang yra daosistiškas stilius, kilo iš legendos, pasakojančios, kad pirmasis Ba Gua Džang mokytojas Dung Hai Čuan (kin.: Dong Hai Chuan 董海川, 1797 (arba 1813) – 1882) kažko mokėsi pas kažkokį daosistą, gyvenusį Dziu Hua Šan kalnuose (kin.: Jiu Hua Shan 九華山), An Hui (kin.: An Hui 安徽) provincijoje. Kitas pagrindas teigti, jog Ba Gua Džang yra daosistiškas stilius yra tai, kad žmonės įprastai mano, kad sąvoką „aštuonios trigramos“ Ba Gua įprastai siejama su „Permainų knyga“ (kin.: Yi Jing 易經), kuri klaidingai laikoma daosistų veikalu. Šioje loginėje grandinėje nei vienas narelis neatlaiko kritikos. Visų pirma I Dzing nėra daosistinė knyga. Kinų tradicija trigramų atsiradimą sieja su pirmuoju imperatoriumi Fu Si (kin.: Fu Xi 伏羲). Visavertė filosofinė trigramų koncepcija buvo suformuota Konfucijui (kin.: Kong Fu Zi 孔夫子) priskiriamoje Yi Dzin komentarų dalyje – „Trigramų išaiškinimo komentarai”. „Permainų knyga“ priskiriama pirmai klasikinių konfucinanizmo knygų eilei ir įeina į klasikinę „Penkiaknygę” ir “Tryliką kanonų”. Antra – sąvoka „aštuonios trigramos“ Ba Gua Džang stiliaus pavadinime ar UŠU kompleso pavadinime visiškai nebūtinai kilo dėl paralelių su „Permainų knyga“. Aštuonių trigramų simbolika Kinijoje buvo labai plačiai paplitusi, įprastai trigramos buvo piešiamos išdėstant jas ratu, todėl sąvoka „aštuonios trigramos“ galėjo reikšti ir „visas pasaulio puses“ arba „judėjimą ratu“. Taip, pavyzdžiui, žymiame UŠU stiliuje Hung Dzia Ciuan yra kovinių veiksmų kompleksas Ba Gua Gun (kin.: Ba Guan Gun 八卦棍) („Aštuonių trigramų lazda“), kuris taip buvo pavadintas dėl to, kad veiksmai atliekamai į visas aštuonias pasaulio puses (kinai tradiciškai skirsto į aštuonias, o ne keturias pasaulio puses). Viena iš Ba Gua Džang sukūrimo versijų tvirtina, kad Dung Hai Čiuan savo kovos stilių pavadino taip todėl, kad norėjo pabrėžti jame sukamųjų judesių prioritetą. Trečia – visiškai nėra žinoma, ko, kur ir pas ką mokėsi Dung Hai Čiaun. Žinoma, kad, pagal geriausias tos epochos tradicijas, jis kiaurai ir išilgai išvaikščiojo daugelį provincijų, aplankė  nuo pasaulio „besislepiančius“ meistrus, norėdamas perimti iš jų viską, kas geriausia. Jis perėmė daosistiškus saviugdos metodus, tačiau jis taip pat sėkmingai perėmė ir budistines metodikas, ir nepriklausančius jokiai religinei – filosofinei krypčiai saviugdos metodus iš įvairiausių žmonių, mokėsi įviariausių kovos būdų. Be to, iš jo mokėsi įvairiausi žmonės, tarp jų ir mandžiūrų ir mongolų karininkai, kurie tikrai nebuvo daosistai. Žinoma, kad (vėlgi geriausiomis tos epochos tradicijomis) kiekvieną savo mokinį Dung Hai Čiuan nemokė jokių tam tikrų kovos stilių, jis mokydavo žmones kovoti ir išgyventi mūšyje, atsižvelgdamas į kiekvieno mokinio individualias savybes. Todėl teigti, kad Ba Gua Džang yra „daosistų kovos menas“ taip pat nėra jokio pagrindo.

10 mitas.  Džekis Čanas tobulai įvaldęs visus UŠU stilius

Džekis Čanas (kin.: Cheng Long 成龍) mokėsi teatro mokykloje, kur buvo mokomas sceniniės kovos. Kovos menų jis nesimokė išvis. Tiems, kurie tuo nelinkę tikėti galima pasiūlyti paskaityti šio aktoriaus autobiografinę knygą „I am Jackie Chan“ („Aš Džekis Čanas“). Viskas ką jis demonstruoja filmuose yra ne daugiau nei teatras ir akrobatika. Maža to, kai kuriuos UŠU stilius savo filmams jis sukūrė pats (beje, jo paties liudijimu, vos per keletą vakarų).

11 mitas. Briusas Li didžiausias visų laikų ir tautų kovos menų meistras

Panagrinėję tikrą Briuso Li (kin.: Li Xiao Long 李小龍) biografiją pamatytume, kad viskas toli gražu ne taip. Pamatytume, kad dažnai minimų „daugybė vaikystės gatvės kovų“  iš tikrųjų yra paprastos berniukiškos muštynės. Dviejų dvidešimtmečių berniūkščių muštynės JAV buvo pavadintos „kova su kinų diasporos nenorėjusios, kad Briusas Li mokytų kinų kovos menų kitataučius. Nors pats Huang Dze Min (kin.: Huang Ze Min 黃澤民) – Briuso Li priešininkas toje kovoje – iki šiol gyvuoja ir, jo teigimu, niekas jo jokiu atstovu nerinko, paprasčiausiai Briusas Li viešo pasisakymo metu pareiškė, kad „yra toks geras kovotojas, kad nukautų Amerikoje bet kurį priešininką, o kas netiki – tegu pabando tai paneigti“, ir Huang Dze Min pasišovė pabandyti. Nugalėtoju šioje kovoje Briusą Li skelbia tik jo žmona Linda, visų kitų dalyvių nuomone, kova baigėsi lygiosiomis, o jos eigą savo knygoje Linda Li gerokai iškreipė, siekdama pavaizduoti savo vyrą sau naudingu būdu. Neatlaiko patikrinimo ir teiginys, kad Briusas Li buvo tobulai įvaldęs Jung Čun stilių (kin.: Yong Chun Quan 詠春拳). Pasak kartu praktikavusiųjų „Briusas be abejo buvo ne paskutinis, tačiau ir į artimiausių mokinių tarpą nebuvo įtrauktas, o pas garsųjį mokytoją Je Ven (kin.: Ye Wen 葉問) jį atvedęs Huang Čun Lien (kin.: Huang Chun Lian) nuolat nugalėdavo Briusą draugiškuose sparinguose, ne tik mokymosi, bet ir vėlesnių jo vizitų į Honkongą metu. Beje, kalbos apie tai, kad jis mokėsi daug kitų kovos menų stilių (tikrai žinoma, kad Briusas nuėjo į keletą Maldininko stiliaus pamokų pas vieną Honkongo meistrą, tačiau išlikusi video medžiaga šio stiliaus meistrus verčia tik ironiškai nusišypsoti) švelniai tariant gerokai perdėtos. Tiesa yra ta, kad Briusas Li iš tikrųjų turėjo gamtos dovaną, tačiau jis toli gražu ne vienas toks pasaulyje ir net ne vienas toks Kinijoje. Paprasčiausiai 1960- ųjų pabaigoje Kinijai verkiant reikėjo nacionalinio didvyrio, ir juo tapo Briusas Li, sėkmingai sukurtas ir išreklamuotas spaudos ir kino. Be to, Briusas Li tapo pirmuoju, kuris tokiu mastu išpopuliarino kinų kovos menus JAV ir palaipsniui buvo suformuotas toks jo įvaizdis. Nedalyvavo jis ir jokiose kovinėse varžybose, išskyrus parodomąsias.