Kinijoje nebuvusiems kovos menų gerbėjams Šaolino vienuolynas kelia asociacijas su paslaptingais mokymais, kuriuos išrinktiesiems magiškomis formulėmis perduoda koks nors senučiukas su barzdele ir blizgančia plike, tūnantis urve prie švento Sungo kalno, žinomo iš kino filmų su Bruce’u Lee. Tačiau Šaolino apylinkėse gyvenęs ir savo žinias apie ušu gilinęs vilnietis Tomas Lapinskas gali paliudyti, kad senovės tradicijų ten likę trupinėliai. Todėl reikia skubėti juos surankioti.

Nors mane ir Tomą į kiniškų kovos menų ir čanbudizmo gimimo vieta laikomą vienuolyną ne sykį nuvedė skirtingi tikslai, apie jį susidarėme panašų įspūdį – tarp aukštų viršūnių ir miškų nuo V amžiaus stūksantis Šaolinas, kuris iki šių dienų skendi maloniai svaiginančiuose smilkalų dūmuose, virto rytietiškos romantikos verslo centru, o jame tebepraktikuojami kovos menai netenka tradicijos puoselėtojų.

T.Lapinskas tikina, jog ten žiūrovams demonstruojami akrobatikos numeriai mažai ką bendra turi su tradiciniu Šaolino ušu. Taip pat nereikėtų manyti, kad į Lietuvą atvykstantys vadinamieji kungfu meistrai, kurių trupes puošia Šaolino vardas, yra vienuoliai – vien dėl to, kad scenoje dėvi budistų šventikų apdarus. Jie – pasauliečiai, Kinijos ušu sporto mokyklų auklėtiniai. Tomas teigia, kad, kiek jam teko stebėti pasirodymus Lietuvoje, pas mus atvažiuoja toli gražu ne patys geriausi sportininkai.

Ir tik saujelė vienuolių praktikuoja tradicinį ušu, bet jie, žinoma, po pasaulį negastroliuoja, tik itin išskirtiniais atvejais. T.Lapinskas sako, kad būtent į juos ir verta kreiptis, norint pasisemti realių žinių apie Šaolino kovos menus.

Plačiau apie tai – lrytas.lt interviu su T.Lapinsku.

– Kinijoje yra daugybė kovos menų mokyklų. Kodėl nusprendėte vykti būtent prie Šaolino? Dėl to, kad tai garsiausia ušu vieta?

– Sutinku, kad sukurtas mitas, jog Šaolinas – vienintelis ypatingas kovos menų centras. Tiesiog tai garsiausia ir viena įtakingiausių Kinijos kovos menų mokyklų, tačiau toli gražu ne vienintelė.

Šaolino mokyklos ypatumas tas, kad ji glaudžiai susijusi su čanbudizmu. Skirtingai nuo kitų tradicinių ušu centrų, kovos menas ten suvokiamas kaip meditacijos forma. Daugelis mano, kad vos ne kas antras Kinijos vienuolynas yra savotiška kovos menų akademija. Bet tai tik Honkongo filmų sukurtas įvaizdis. Iš tikrųjų Šaolinas yra greičiau išimtis nei taisyklė.

O garsių ušu centrų Kinijoje netrūksta, bet Vakaruose paprasčiausiai apie juos niekas nežino. Įprastai vakariečiai susipažįsta su kinų kovos menais žiūrėdami vaidybinius filmus, kuriuose yra mažai kas bendra su realybe.

Iš tiesų dabar Šaoline – didelė mišrainė. Senovinės tradicijos suplakamos su naujadarais, naujokui sunku atskirti sportinį ir tradicinį ušu. Nesakau, kad sportas yra blogai, bet sportiniame ušu iš senųjų kovos menų surinkti gražiausi sudėtingi judesiai papildomi šiuolaikine akrobatika, o ten pirmiausia vertinama plastika, greitis, vidinio turinio nebėra. Tai nauja gimnastikos rūšis, kurios uždaviniai – visai kitokie nei tradicinių praktikų.

Sungšane net ir vietinių yra nedaug, kurie atskirtų ir žinotų senąsias Šaolino kovos menų tradicijas. Be to, kaip senovėje, taip ir dabar, Šaoline kovos meną praktikuoja tik mažesnė vienuolių dalis.

Nepaisant to, garsūs kovos menų pasaulio vardai siejami būtent su Šaolinu, pavyzdžiui, Mingų dinastijos valdymo metu gyvenęs, „visų kovos menų vyresniuoju“ pramintas, nepakartojamas ušu meistras, generolas Yu Dayou ir jo mokinys, žmogus legenda, nacionalinis kinų herojus, generolas Qi Jiguangas, gynę šalį nuo japonų piratų bei mongolų antpuolių.

Šios dvi asmenybės puikiai iliustruoja tai, kad kovos menų autoriai – ne mistiniai kinų budistų ar daoistų vienuoliai, kurie ieškodami „amžinybės piliulės“, alchemijos seansų metu sukūrė mistinį ušu, o būtent profesionalūs kariai, kurių įgūdžiai buvo perduoti kitiems žmonėms, tarp jų buvo ir Šaolino vienuoliai.

Pavyzdžiui, 1561 m. Yu Dayou aplankė Šaolino vienuolyną vildamasis sutikti ten legendinius kovos lazdomis meistrus. Tačiau jam teko skaudžiai nusivilti – jo nuostabai, jis ten neaptiko jokių ypatingų kovos meno lazda sistemų, apie kurias gandas sklandė jau to meto Kinijoje.

Yu Dayou padarė išvadą, kad mokėjimą kovoti lazda vienuoliai išvis praradę arba jo čia niekuomet ir nebuvo (apie tai jis rašė savo dienoraščiuose). Tuomet vienuolyno vadovai įkalbėjo Yu Dayou kartu su savimi nuolatiniams apmokymams pasiimti du vienuolius. Yu Dayou neprieštaravo, ir du vienuoliai iškeliavo kartu su jo kariauna į Kinijos pietus, kur tuo metu generolo vadovaujama armija kaip tik kovojo su japonų piratais.

Trejus metus vienuoliai išbuvo veikiančioje kariaunoje, o grįžę į Šaolino vienuolyną kovos meno ilgu ginklu, taip pat ir lazda išmokė apie šimtą vienuolių. Štai tokiais keliais ušu patekdavo į vienuolyną.

O čanbudizmo nuopelnas kovos menams tas, kad jis toms kovos technikoms suteikė išbaigtą sistemą, filosofinį pagrindą, papildė psichofizinėmis mankštomis bei pavertė kovos meną visapusiška asmenybės ugdymo sistema. Taip atsirado unikalus Šaolino ušu.

– Matosi, kad mus pasiekia iškreiptas supratimas apie Šaoliną. Kokie gandai, pasakaitės daugiausiai sklando apie kiniškus kovos menus čia, Lietuvoje?

– Fenomenas: Latvijoje, Estijoje, Rusijoje yra įsteigti tradicinių kiniškų kovos menų klubai, susikūrusios asociacijos, o Lietuvoje iki šiol nieko panašaus nebuvo. Lietuvių neaplenkia mitai apie Šaoliną, kurie pasklidę po pasaulį. Šiuo atžvilgiu mes niekuo nesiskiriame nuo vakariečių. Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų šalyse, budistų pasakaitės bei legendos apie Šaoliną, jo mokytojus priimamos už gryną pinigą ir perpasakojamos kaip tikros istorijos.

Kinams nuo senų laikų būdinga mitologizuoti, simboliais apipinti istorines asmenybes. Štai yra tokia XVIII amžiaus nežinomo autoriaus „wuxia“ žanro novelė „Tegyvuoja dešimt tūkstančių metų Qingų imperatorius“. Joje paprasčiausiai įamžinti liaudiški padavimai apie Šaolino vienuolius. Ir, nors tai tik grožinės literatūros kūrinys, juo rytietiškų kovų gerbėjai remiasi kaip tikrove.

Pavyzdžiui, Vakaruose, beje, ir Lietuvoje populiarus ušu stilius „yong chun quan“, daugiau žinomas suanglintu Kantono dialekto žodeliu „wing chun“. Pasakodami apie „yong chun“ kilmę, jo pasekėjai beveik be jokių pakeitimų paprasčiausiai perpasakoja šią novelę ir taip be vargo susieja save su legendiniu Šaolino vienuolynu. Tačiau tikrovėje šie du kovos menai neturi nieko bendro. Vienas atsirado Kinijos šiaurėje, kitas – pietuose, vienas yra didelė įtakinga mokykla, kitas – mažas vieno kaimelio ušu stilius, išpopuliarėjęs Vakaruose Bruce’o Lee dėka. Pirmasis skaičiuoja jau tūkstantmetį, antrasis – vos du šimtus metų. Be to, ir šių stilių technikos arsenalas visiškai skirtingas.

Apskritai legendos apie kinų kovos menus laikosi tarsi ant dviejų kalnų – budistiniame pasaulyje ant pirmojo čanbudizmo patriarcho Bodhidharmos, o daoistų – ant mistinio daoisto Zhang Sanfengo, kuris neva praktikavo kovos menus Vudango kalnuose (Hubei provincija).

Nors iš tiesų vargu ar tokios asmenybės išvis buvo. Bodhidharmos vardas šaltiniuose pradėtas minėti tik VII amžiuje. Paminėjimas, kad jis buvo apsistojęs Šaolino vienuolyne, atsiranda tik X a. šaltiniuose, o tai, kad jis praktikavo kovos meną vienuolyne, minima tik XIX a. šaltiniuose. Zhang Sanfengo vardu istoriniuose dokumentuose minimi du žmonės, jų vardai rašomi skirtingais hieroglifais, jie gyveno skirtingu metu, o istoriniuose dokumentuose nėra jokių užuominų apie šių daoistų atsiskyrėlių ryšį su kovos menais.

Kitas labai gajus mitas, kad kinų kovos menai skirstomi į „išorinius“ – naudojančius šiurkščią fizinę jėgą ir „vidinius“ – naudojančius vidinius žmogaus organizmo išteklius. Visą šią painiavą sukūrė žymus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ušu meistras Sun Lutangas. Jis ir keletas kitų Pekino kovos menų meistrų susibičiuliavę atidarė Pekine kovos menų mokyklą, kurioje ir buvo dėstomi visi šie ušu stiliai. Ši mokykla taip ir buvo pavadinta – „Vidinės šeimos stilių salė“.

– Matyt, daugybė mistika apipintų mitų apie Rytų kovos menus paplitę dėl to, kad mums, vakariečiams, trūksta tiesioginės akistatos su tomis tradicijomis?

– Pažįstu žmonių, kurie seniai domisi kinų kovos menais, tačiau dauguma jų yra smarkiai nuklydę į vakarietiškas versijas. Mes dažnai gauname jau sugedusį telefoną. Kita vertus, dabar yra lengvai pasiekiama gausybė įvairiausios informacijos šaltinių, iš kurių galima būtų atsirinkti vertų dėmesio versijų ir tikrų faktų, bet tie kungfu gerbėjai neieško tiesos, o laikosi įsikibę tik tų teorijų, kurios patvirtintų jų jau anksčiau susikurtą įvaizdį apie kovos menus ar Šaolino vienuolyną. Nes kitaip žlugtų visos jų schemos. Jei žmogus pajaučia, kad sujuda to vaizdo pamatas, jis sprunka, užuot ieškojęs atsakymų.

- Tai iš kur jūs rinkdavotės informaciją apie Šaoliną?

– Pasakojimai apie Šaoliną iš Kinijos į pasaulį keliauja, galima sakyti, dviem keliais – pietiniu ir šiauriniu. Pirmasis prasideda Pietų Kinijoje ir su kinų migrantais pasiekia JAV, iš ten – Vakarų Europą, iš kur į Lietuvą tos pasakos bei gandai ir atkeliauja. Kito kelio pradžia – Kinijos šiaurė, jis eina per Rusiją, iš ten – iki mūsų.

Nuo ankstyvos paauglystės domėjausi Šaolino kultūra ir istorija. Tuo metu dauguma mano bendraamžių Šaolinu domėjosi per tuos vakarietiško kelio kanalus – žiūrėjo kino filmus su Bruce’u Lee, skaitė amerikietiško vertimo knygeles, kurių autoriai, vakariečiai, malė ir plakė viską – karatė, ušu – į vieną stilių. Taip sakant, juos daugiau veikė informacija, kuri Europą pasiekė tuo pietiniu keliu.

Aš, dar būdamas paauglys, vadinamame filatelistų turgelyje ant Tauro kalno irgi prisipirkdavau šlamšto, bet taip pat ir vieną kitą gerą knygą – viena jų buvo versta tiesiogiai iš kinų į rusų kalbą, parašyta Šaolino abato Shi Dechano. Vėliau, kai pramokau kinų kalbos, viskas pasidarė daug paprasčiau, galėjau naudotis šaltiniais be tarpininkų, juk kalba ir yra pagrindinis raktas į kultūrą.

– Tačiau skaityti yra viena, o praktiškai pažinti – kas kita. Kaip jums pačiam keitėsi vaizdas ir supratimas apie Šaoliną ir ušu po to, kai ten pirmą kartą apsilankėte?

– Iš esmės smarkiai nepasikeitė. Bet, žinoma, Šaolino aplinkoje išmokau ir sužinojau labai daug ką naujo, ko niekada nebūčiau sužinojęs, jei ten nebūčiau nuvykęs.

– Ką jums ten per ilgesnį laiką pavyko atrasti, ko kelioms valandoms apsižvalgyti atvykęs turistas nespėja sužinoti?

– Pati matėte, kaip ta vienuolyno aplinka dabar atrodo. Iš tikrųjų ten nėra nei vieno vienuolio tarp tų, kurie renka aukas, tvarko šventyklas ir jų kiemus. Jie – tik aptarnaujantis personalas, paprasti pasauliečiai iš gretimų kaimelių, persirengę vienuolių drabužiais. Šaolinas smarkiai komercializuotas.

Bet ten ilgiau pabuvęs, turėjau galimybę apsižvalgyti, apkeliavau visas Sungšano apylinkes, aplankiau didžiausią kovos menų mokyklą pasaulyje – Tagou, taip pat garsųjį Epo ušu koledžą. Tačiau sporto mokyklos – tikrai ne ta vieta, kur reikėtų ieškoti Šaolino tradicijos liekanų.

Beje, yra vadinamųjų „dešimt Šaolino meistrų pasauliečių“, kurie laikomi tiesioginiais Šaolino ušu linijos paveldėtojais, tačiau jie – ne vienuoliai. Keletui sporto mokyklų vadovauja būtent jie. Tas dešimtukas mažėja, nes jie jau garbaus amžiaus ir vienas po kito jau traukiasi iš gyvenimo. Be to, daug meistrų pasitraukę į kitas Kinijos provincijas.

Niekada ir lankydamasis kaip turistas vienai dienai nepamatysi vienuolių, užsiiminėjančių kovos menais. Tie vienuoliai gyvena barake už vienuolyno, bet jie dieną niekur neišlenda, išeina į lauką tik apie šeštą valandą vakaro, kai į Šaolino teritoriją turistai nebeįleidžiami. O pabuvęs ilgiau, nuėjęs kiek gilyn į vienuolyno apylinkes, gali tarp jų įsitrinti.

Ir nėra taip, kad net jei atvykai ten ilgesniam laikui, tapsi tų vienuolių nuolatiniu mokiniu ir reguliariai vaikščiosi pas juos į užsiėmimus. Jei nori ko nors iš jų išmokti, turi paprasčiausiai ateiti ir kreiptis į kokį nors vienuolį, paprašyti, kad jis tave pamokytų. Ir tik jis sprendžia, ar apsiims tau dėstyti, ar ne. Po to jau pats savarankiškai turi tobulintis. Nėra jokio paskirto tikslaus laiko tavo treniruotėms. Kitas kelias – prašytis į mokinius oficialiai, per vienuolyno vadovybę, tokiu atveju vargu ar sugebėsite susimokėti už „studijas“.

– O kaip atrodė jūsų kasdienybė Šaoline, jei, kaip sakote, jokio režimo nebuvo?

Vykau ten ekspromtu, su jokiomis agentūromis nesitariau. Ten vienas, galima sakyti, nuolat bėgdavau. Man svarbiausia buvo iš vietinių prisimokyti kuo daugiau dalykų, apie kuriuos anksčiau žinojau, bet tik teoriškai.

Pagal senąją Šaolino tradiciją, kaip ir kitų sričių rytietiškuose mokymuose, galioja pagrindinė taisyklė – žinios perduodamos iš širdies į širdį, iš lūpų į lūpas. Mokykis nesimokęs iš vadovėlių, knygų, vaizdo įrašų, ar, kaip pastaruoju metu populiaru, per „Youtube“, svarbiausia – tiesioginė perdava iš mokytojo. Jei nori tikrų žinių, tiesioginis bendravimas su mokytoju tiesiog būtinas.

Antrą kartą ten gyvendamas išvis sukausi kaip beprotis. Pamenu, stoviu aš, ateina kinas, kalbantis anglų kalba, ir pasiūlo man nuvykti į netoli esantį Dengfengo miestelį. Kiek vėliau jis mane supažindino su ušu praktikuojančiais vienuoliais. Su jais ir susitariau, kad galėčiau pas juos pasimokyti. Su vienu mokytoju susipažinau taip pat atsitiktinai, pasivaikščiojimo Šaoline metu, pas kitą kopiau laiptais porą valandų į kalną ir buvau išvytas, o po poros dienų priimtas.

– Kodėl per tarpininkus iš anksto neužsisakėte programos, o blaškėtės vienas?

Žinoma, tų užsieniečių, kurie ten vyksta į kursus per kelionių organizatorius, gyvenimo sąlygos būna geresnės – jie paprastai apgyvendinami prie Šaolino įsikūrusiuose viešbutėliuose ir gauna užsiėmimų programą, tačiau ji dažniausiai visiškai skiriasi nuo to, kas yra tradicinis Šaolino kovos menas, ir dėsto jiems ne Šaolino vienuoliai, o Tagou sporto internato auklėtiniai, tačiau naujokams sunku susigaudyti. Paprastai jie gauna visišką nesąmonių rinkinį, ir kainuoja jiems ten viskas daugiau.

Bet įdomiausia, kad ten atvykę vakariečiai paprastai arogantiškai slepia savo dienotvarkę, neišduoda mokytojų vardų, nes jie būna įsitikinę, kad jie yra vadinamieji vidiniai mokiniai, kurie atseit negali kitiems atskleisti jiems perduoto mokymo paslapčių. Dažniausiai tokiems ant ausų kabo gera porcija spageti makaronų, o arogancija kyla iš paprasčiausio nežinojimo.

Dažnas europietis, atvažiavęs savaitei į seminarą, pasimokęs tam tikrų judesių ir nusifotografavęs su vienu iš Šaolino meistrų, po to kitiems skiedžia, kad tai jo mokytojas.

Iš tiesų vidinių mokinių Kinijoje iki šiol yra, net sudaromi jų genealoginiai medžiai. Bet tarp užsieniečių neatrastume nė vieno vidinio mokinio. Tik žmonėms patiems sunku tai pripažinti, kadangi išoriniai mokiniai laikomi nerimta, anot kinų, jiems dėstoma „tik oda ir plaukai“, taip sakant, paviršėlis.

– Per ką Rytų europiečiai organizuojasi kovos menų kursus Šaoline?

Na, pavyzdžiui, teko ne kartą girdėti, kad apmokymus Šaolino vienuolyne organizuoja vieno centro įkūrėjas, kinas Siu Mingtangas. Reikia pasakyti, kad tai grynai posovietinis fenomenas, nes tik šiose šalyse šis žmogus žinomas. Nei Vakarų pasaulis, nei Kinija nėra apie tokį „didįjį Šaolino meistrą“ girdėję. Tai kažkokia šiuolaikinė, „new age“ rūšies organizacija, su šiuolaikine struktūra ir galingu pinigėlio uždirbimo mechanizmu.

Žmogus skelbiasi esąs Šaolino tradicijos paveldėtojas, cigun meistras, be to, tvirtina, kad jo propaguojamai sistemai yra 5 000 metų, o jo protėvis yra vienas legendinis Šaolino vienuolis, įamžintas vienuolyno freskose. Tai netelpa nė į jokius logikos rėmus.

Siu Mingtango pasamdyti Tagou sporto mokyklų treneriai ankstyvais rytais prie Šaolino vartų dėsto paprasčiausią sportinę mankštelę a la ušu. Atvykstantieji apgyvendinami tame pačiame sporto internate, o ne, kaip skelbiama, Šaolino vienuolyne. Jokio ryšio su vienuoliais jie neturi ir klauso tik to, ką sako jiems jų vadovai, o pastarieji bijo, kad nepasitaikytų vakariečių, kalbančių kiniškai, nes gali atverti akis jų klientams.

Žmonėms įteiginėjama, kad yra kažkokie cigun lygiai ir panašios nesąmonės. Kokia ta Siu Mingtango propaguojama cigun sistema, negaliu vertinti, nes pats jos nepabandžiau, bet kad ji nėra tradicinė, galiu patvirtinti.

Jis ir jo pasekėjai treniruodamiesi rytais kinus gąsdina. Pamenu, stovėjome kartu su kinais išsižioję ir stebėjome, kaip tokia, švelniai tariant, apkūni pagyvenusi rusė, šokinėdama aplink pagodą, mįslingai rankomis neva varinėja energiją, darkosi. Kai atsirėmė į vargšą architektūros šedevrą, tuoj, atrodė, nuvirs kelių šimtų metų senumo sakralinis statinys. Gerai, kad pagoda atlaikė ir šį išbandymą. Kinai liko išsižioję nuo tokių praktikų.

Be to, atvykstantiems su šia kompanija yra aiškinama, kad Siu Mingtangas – vienintelis meistras, kuris kažką išmano apie Šaolino tradicines praktikas. Ir dar tas žmogus pats neapsisprendžia, ką jis propaguoja – ar budizmo, ar daoizmo mokymą.

Žinau, yra lietuvių, į Šaoliną vykusių per jį. Jie net nesugeba teisingai išversti angliško žodžio „retreat“. Jie save vadina Šaolino „ritrytais“. Visa ta organizacija laikosi tik ant jos klientų nesupratimo ir kinų kalbos nemokėjimo, kitaip jiems kiltų daug klausimų.

– Beje, kodėl dabar apie kungfu ir ušu kalbama kaip apie kažkokias skirtingas kovos praktikas? Iš kur kilo ši painiava?

- Kinijoje nuo senų laikų buvo daugybė terminų, skirtų apibūdinti kovos menams. Vienas jų – „wushu“ – nuo IV amžiaus išpopuliarėjo. Žodelis „kungfu“ yra anglakalbėse šalyse iškraipytas kinų kalbos žodis „gongfu“.

Sąvoka „gongfu“ irgi labai sena. Manoma, jog ją įvedė konfucianistai. Pažodžiui „gong“ reiškia „darbą“, „fu“ – techniką. Šį žodį galima būtų versti kaip meistriškumą, gebėjimą kažką atlikti labai aukštame lygyje. „Gongfu“ sąvoka Kinijoje visada buvo vartojama siekiant pažymėti ypatingą gebėjimą, galutinį tobulumą bet kokioje srityje. Tu gali meistriškai ne tik atlikti kovos menų judesius, bet ir šluoti gatves, valgyti. Tokiu atveju būtų sakoma: va čia tai „gongfu“.

XX amžiuje šis terminas iš pietų Kinijos nukeliavo į JAV. Kinų migrantai „gongfu“ siedavo tik su kovos technikomis. Todėl tas terminas labai prigijo ir išplito Vakaruose. Dabar jau net ir patys kinai mėgsta sakyti „kiniškas kungfu“, kad vakariečiai geriau suprastų, apie ką jie kalba. Jau ir dokumentiniuose filmuose apie Kinijos kultūrą sakoma „kungfu“ arba „Chinese kungfu“.

Taigi, ušu ir kungfu – tai viena ir tas pat, sinonimai, tik ušu – senas, tradicinis ir daug tikslesnis terminas, o kungfu yra vakarietiškas naujadaras. Žmogus, kuris tikina, kad jis užsiima kungfu, greičiausiai mažokai apie tai nutuokia ir patirties semiasi iš Vakaruose klajojančių mitų.

– Ko lietuvius mokote per savo ušu treniruotes?

- Visko, ko mokausi Šaoline. Mano tikslas – praktikuoti tik senovinį, tradicinę liniją atitinkantį ušu, su visais jo elementais, nieko neperdirbinėti ir neprasimanyti. Šiandien net Kinijoje bandoma viską standartizuoti, įvesti tam tikrą ušu standartą ir vienuolyne. Tokiu atveju ilgainiui dings daugybė perdavimo linijų, bus prarasta daugelio kartų patirtis. O man svarbu, kad tie tradiciniai dalykai išliktų, ir suprasti, kaip čanbudizmas būtų integruojamas į ušu praktiką, kas pagal Šaolino tradiciją turi būti vieninga sistema. Todėl sena Šaolino patarlė ir sako: kumštis ir čan – vienas kūnas.

Goda Juocevičiūtė

Lietuvos rytas