Meditacija sėdint

Meditavimas sėdint (kin.: Zuo Chan 坐禅, jap.: Za Zen) – viena pagrindinių Čan budizmo (kin.: Chan 禅) praktikų. Pirmojo Čan patriarcho Bodhidharmos (kin.: Pu Ti Da Mo 菩提達摩) pavyzdžiu dažnai praktikuojama nusisukus į sieną – vadinamoji sienos kontempliacija (kin.: Bi Guan 壁觀). Skirtingai nuo tradicinės budistinės meditacijos, kurios tikslas yra prašviesėjimas (kin.: Wu 悟), pirmiausia bei pagrindinė Dzuo Čan užduotis yra visiškas kūno nuraminimas ir egzistencijos fenomeno suvokimas. Ilgainiui tokia meditacijos praktika leidžia įžengti į „proto nebuvimo“ būseną, pasiekti „nušvitimą“ ir susilieti su „Budos prigimtimi“.

Budistinis pasveikinimas

Žodis Namaste (kin.: He Shi 合十) kilęs iš Sanskrito (namas – nusilenkti, te – tau), taip apibūdinamas  pasisveikinimo, maldos ir garbinimo gestas. Į budizmą šis gestas atkeliavo iš induizmo. Namaste gestas atliekams ir pasisveikinant ir atsisveikinant. Plačiąja prasme jis reiškia: „Dievybė manyje sveikina ir susivienyja su dievybe tavyje“. Gesto dažniausiai nelydi jokie pasisveikinimo žodžiai, kiniškojo budizmo pasisveikinimas tylus ir pagarbus, išreiškiamas tik kūno kalba. Tačiau Šaolino tradicijoje gestą gali lydeti frazė A Mi Tuo Fo (kin.: A Mi Tuo Fo 阿彌陀佛).

Tik Šaolino (kin.: Shao Lin 少林) tradicijai būdingas Namaste gesto varinatas atliekamas viena dešine ranka, – tai vadinamasis Šaolino vienos rankos pasveikinimas. Taip Šaolino vienuoliai pagerbia 2 – ąjį Čan patriarchą Hui Ke (kin.: Hui Ke 慧可, 487-593) prisimindami jo auką. Pasak legendos Hui Ke norėdamas Bodhidharma įrodyti savo apsiryžimą perimti Čan mokymą nusikirto sau ranką ir padėjo ją Mokytojui po kojom. Tą patį simbolizuoja ir Šaolino vienuolių – kovotojų (kin.: Wu seng 武僧) drabužiai su viena (kaire) rankove.

Ką sako vienuolių vardai?

Visų kinų budistų vienuolių vardai prasideda žodeliu Ši (kin. : Shi 釋) (pvz. Ši Heng Lin (kin.: Shi Heng Lin 释恒林), Ši De Gen (kin.: Shi De Gen 释德根), Ši Su Si (kin. Shi Su Xi 释素喜) – tai aliuzija įBudos Šakjamunio (skr.: Siddhartha Gautama, kin.: 釋迦牟尼 Shi Jia Mou Ni) vardą. Šis hieroglifas reiškia, kad žmogus yra įšventinatas budistų vienuolis.

Antrasis vardo hieroglifas yra vienuolio mokytojo (tais atvejais kai vienuolis turi keletą mokytojų, tai būna pirmojo mokytojo vardas) arba vadinamosios „mokymo linijos“ vardas. Todėl be vargo galima sužinoti kas yra jo Dharmos mokytojas. O trečiaisis hieroglifas reiškia kažkokius jo žmogiškus ypatumus, kuriuos jame įžvelgia jo mokytojas. Mokytojas paprastai ir suteikia jam „trečiąjį“ vardą.

Pasak Šaolino vienuolyne esančios „Fu Ju darbų stelos“, Šaolino abatas Fu Ju (kin.: Fu Yu 福裕, 1203-1275)  atvykęs į vienuolyną Juan dinastijos (kin. : Yuan Chao 元朝) įkūrėjo Čingischano įsakymu prikėlė vienuolyną iš pelenų ir įvedė tvarką pagal senąsias tradicijas bei pradėjo vienuolyno atstatymo darbus.  Fu Ju vadovavimo laikais norinčiųjų tapti vienuoliais buvo labai daug, todėl net teko įsteigti keletą filialų aplinkiniuose vienuolynuose. Tam, kad būtų išvengta įvarių spekuliacijų ir apsišaukėlių (tuo metu Kinijoje klajojantys vienuoliai dėl įvairių priežasčių mėgdavo apsimesti Šaolino adeptais) prieš iškeliaudamas visiems laikams iš vienuolyno abatas Fu Ju parašė žymiąsias eiles, kurių hieroglifai iki šiol naudojami visų po jo buvusių vienuolių kartų vardams pradedant nuo paties Fu Ju (pirmasis hieroglifas – Fu 福). Iš viso eilėse yra 60 hieroglifų – 60 vienuolių kartų, pasibaigus hieroglifams viskas bus pradėta iš naujo. Tačiau Fu Ju eiliės yra taikomos tik vadinamosios Cao Dung Dzung (kin.: Cao Dong Zong 曹洞宗) Čan budizmo mokyklos pasekėjams, nes pats Fu Ju buvo būtent šios mokyklos patriarchas. Tuo tarpu Šaolino vienuolyne gyvena ir Lin Dzi (kin.: Lin Ji Zong  臨済宗) mokyklos pasekėjai. Jiems šios taisyklės netaikomos.

Patra

Buda (Sidharta Gautama), sėdėdamas po medžiu, nusprendė, kad pažins tikrąją tiesą arba numirs. Kaimo mergina pasiūlė jam puodelį ryžių. Tikima, kad Buda padalino ryžius ir valgė juos nedidelėmis porcijomis keletą dienų. Po to jis padėjo puodelį į upę – nuosavybės atsisakymo ženklą. Indas (skr.: Patra, kin.: 鉢多羅 Bo Duo Luo) – vienas Budos Šakjamunio (Sidhartos Gautamos) simbolių.

Dešimt įžadų

Po to kai Buda pamokslavo penkiems pirmiesiems savo mokiniams, jie priėmė jo tiesas ir tapo pašventintais vienuoliais (kin.: 比丘 Bi Qiu).  Iš jų susiformavo pirmoji budistų bendruomenė (pali.: Sangha, skr.: Samgha, kin.: Seng Jia 僧伽). Ši bendruomenė greitai išaugo ir jos pasekėjai buvo skaičiuojami tūkstančiais.

Budistų vienuoliai laikėsi keleto labai paprastų taisyklių: nešiojo kuklius apdarus (vėliau geltonas arba oranžines aprangas), skutosi plikai galvas, valgė tai, ką jiems duodavo kaip išmaldą, kasdien meditavo ir gerbė Tris Budizmo Brangenybes (kin. San Bao 三宝) – Budą (kin. Fo 佛), Dharmą (kin. Fa 法) ir Sanghą. Be to, visi vienuoliai prisiekdavo laikyties dešimties įžadų:

Nežudyti

Nevogti

Negeisti svetimos moters (- vyro)

Nemeluoti

Nesisvaiginti sąmonės

Valgyti saikingai ir nevalgyti po pusiaudienio

Nepasiduoti jausminiams pasimėgavimams

Nenaudoti aromatų, kvepalų ir papuošalų

Nemiegoti ant aukštų ar plačių lovų

Nepriimti aukso ar sidabro

Penki pirmieji įžadai būtini kiekvienam Budizmo pasekėjui.

Budizmas taip pat nurodo „Keturias tauriąsias tiesas“ ir „Taurųjį aštuonialypį kelią“:

Keturios tauriosios tiesos (kin.: Si Sheng Di 四聖諦)

Tiesa apie kančią: visa būtis yra kančia;

Tiesa apie kančios atsiradimą: kančia turi priežastį;

Tiesa apie kančios įveikimą: kančią galima įveikti;

Tiesa apie vedantį iš kančios kelią: yra vedantis iš kančios kelias – Taurusis aštuonialypis kelias.

Taurusis aštuonialypis kelias (kin.: 八正道  Ba Zheng Dao)

Tobulos pažiūros (teisingas Keturių tauriųjų tiesų ir būties nesavastingumo supratimas);

Tobulas nusiteikimas (arba teisingas ketinimas, teisingas ryžtas);

Tobulas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo, šmeižto, apkalbų);

Tobulas elgesys (susilaikimas nuo elgesio, besikertančio su šyla);

Tobulas pragyvenimo šaltinis (susilaikymas nuo darbų, kurie kenkia kitoms gyvoms būtybėms);

Tobulos pastangos (priešinimasis viskam, kas kuria nesveiką karmą, ir puoselėjimas to, kas kuria sveiką karmą);

Tobulas budrumas (nuolatinis kūno, jausmų, mąstymo ir minčių objektų budrumas);

Tobulas susitelkimas (sąmonės nedrumsčia jokie veiksniai).

Budizmas plačiai paplito visoje Indijoje. Daugelis žmonių suvokė šventų įžadų naudą, tačiau tuo pat metu nenorėjo tapti visiškais asketais. Taip atsirado pasaulietiniai budizmo mokymo pasekėjai, kurie visakeriopai stengėsi padėti vienuoliams. Vienuoliai prašė pasauliečių išmaldos ir per prašymą, jie demonstravo savo priklausomybę nuo kitų gyvų būtybių. Be to, svarbu buvo, kad vienuolis neprašytų išmaldos pas tą patį žmogų kiekvieną dieną.

Per paparstą maisto prašymo ritualą Budizmas demontruoja esminį ryšį tarp šio pasaulio ir dvasinės praktikos, Sansaros ir Nirvanos. Tuščias indas simbolizuoja Tuštumą arba Nirvanos nebūtį. Pasaulietis atsiliepdamas į prašymą pripildydavo patrą. Atsidėkodamas vienuolis kalbėdavo pamokslą, kuris dvasiškai „maitina“ suteikiantįjį. Be to, manoma, kad padėdami vienuoliams paprasti žmonės įgaudavo gerą Karmą (skr. Karma; kin.: Ye 業), kuri padės jiems ateinančiuose gyvenimuose. Maitinti vienuolius, vadinasi atlikti aukojimo praktiką (dovanoti be jokios naudos sau). Pinigais aukojimas įprastai nėra vykdomas, tačiau tai gan plati sąvoka, todėl vėliau tapo priimtas ir toks iš pažiūros paradoksalus variantas. Iš tikrųjų neturi riekšmės, kaip tai vyksta. Aukojimas gali būti atliekamas suteikiant paprasčiausią kasdienę fizinę pagalbą.

Medinė Žuvelė

„Medinė žuvelė“ ( kin.: Mu Yu 木魚) – mušamasis instrumentas, pagamintas iš vientisos medienos pliauskos, į kurią budistų vienuoliai giedodami muša ritmą. Yra dvi „Medinės žuvelės“ rūšys: suploto kamuolio formos su išpjaustytomis dviem žuvimis kurios liečiasi viena su kita burnomis ir uodegomis, suformuodamos savotišką ratą ir ilgos, ištęstos formos, kuri vizualiai primena tikrą žuvį. Antrasis variantas kabinamas vienuolynuose priešais sales ir naudojamas, kai prireikia sukviesti vienuolyno bendruomenę.

Viena šio instrumento kilmės istorija pasakoja, kad prieš daugelį metų vienas kinų vienuolis iškeliavo į Indiją parsigabenti šventų raštų. Jam kelią pastojo upė. Šalimais nebuvo tilto, valčių ar kito būdo per ją persikelti. Nusiminęs vienuolis atsisėdo ant upės kranto. Tuo pat metu iš vandens išniro didžiulė raudona žuvis ir pasiūlė pagelbėti. Pusiaukelėje žuvis papasakojo, kad kažkada ji irgi buvo žmogumi, tačiau padariusi nusikaltimą pavirto žuvimi. Noras išpirkti kaltę parivertė ją pagelbėti vienuoliui. Po to žuvis paprašė: „Jei sutiksi Budą Šakjamuni, sužinok, kada aš galėsiu tapti Bodhisatva (kin.: Pu Sa 菩薩)?“. Nerimaudamas tik dėl to, kaip greičiau perplaukti upę, vienuolis pažadėjo išpildyti prašymą. Praklaidžiojęs po Indiją septyniolika metų, surinkęs šventuosius raštus, vienuolis keliavo namo. Toje pačioje vietoje kelią jam pastojo ta pati upė. Ir vėl pasirodė raudona žuvis ir pasiūlė padėti. Viduryje upės žuvis paklausė: „Tu prabuvai septyniolika metų Indijoje, ar paklausiai Budos Šakjamunio apie mane?“. Vienuolis atsakė: „Labai gaila! Bet aš visai pamiršau“. Tą akimirką žuvis supyko ir numetė vienulį nuo nugaros. Jį išgelbėjo žvejys žvejojęs žemiau upės tėkmės, tačiau šventus raštus išplovė vanduo. Vienuolis grįžo į savo šventyklą ir didžiai nuliūdęs sušuko: „Ši raudona žuvis mano pastangas pavertė bergždžiomis“. Tada jis išdrožė medinę žuvies galvą ir kuomet prisimindavo apie tai, kas įvyko, daužydavo ją pagaliuku. Kaip jis nustebo, kai pamatė, kad medinė žuvis staiga pravėrė burną ir pasigirdo prarasti sutrų fragmentai. Vienuolis apsidžiaugė ir mušė „žuvį“ tol, kol susigrąžino visus vandens išplautus tekstus.

Kita legenda pasakoja apie budistą atskalūną, gyvenusį ant ežero kranto, netoli nuo didelio miesto. Kartą vienas aukštas pareigūnas išplaukė paplaukioti su šeima šia upe. Kartu jie pasiėmė mažą, kelerių mėnesių sūnų, kuris plaukiant upe netyčia įkrito į vandenį. Išgelbėti jo nepavyko, todėl valdininkas pasamdė vietos žvejus, kad surastų jo kūną. Žvejai grįžo tuščiomis rankomis. Tuomet valdininkas kreipėsi į atskalūną, kad šis sukalbėtų maldą už jo sūnų. Atskalūnas išklausęs jo nugrimzdo į meditaciją. Svečiams neliko nieko kito kaip laukti, kol jis sugrįš. Kai tai įvyko, atskalūnas pareiškė, kad kitos dienos rytą jie turi nukeliauti į žuvų turgų. Valdininkas nustebo, tačiau klausinėti nedrįso. Kitą dieną jie nuėjo į turgų ir atskalūnas išrinko pačią didžiausią žuvį. Jie perpjovė jos pilvą ir jų nuostabai rado ten vaiką. Jis dar buvo gyvas. Visi džiaugėsi. Valdininkas panoro kaip nors atsidėkoti žuvims. Tam jis liepė išdrožti medinę žuvį su atverta burna ir pilnu pilvu. Kai tą žuvį mušė lazdele, pasigirsdavo malonus žemas garsas. Šis garsas simbolizavo, kad vaikas dar vis čia. Visos žuvys gali girdėti šį grasą, nešantį joms prašviesėjimą.

Budos vardo kartojimas (kin.: Nian Fo 念佛)

Na Mo A Mi Tuo Fo (kin.: 南無阿彌陀佛) arba sutrumpintai A Mi Tuo Fo  – frazė, bendras pasisveikinimas tarp visų tradicijų budisitų, ypač paplitusi Mahajanos (skt.: Mahajana, kin.: Da Sheng Fo Jiao 大乘佛教) budizmo „Švariosios žemės“ (kin.: Jing Tu Zong 淨土宗) ir Čan pasekėjų mokyklose.

Šie žodžiai – svarbi Šaolino tradicijos dalis. Daugybė praktikuojančiųjų gieda šiuos žodžius, tačiau ne daugelis žino, ką jie reiškia.

Pagrindinė šios praktikos užduotis Budos vardo minėjimas ir yra įgyvendinama giedant „Na Mo A Mi Tuo Fo“. Leidžiama giedoti arba tiesiog garsiai, arba tyliai kartoti, tai yra meditacijos forma. Jos tikslas atriboti savo sąmonę nuo minčių. Tas pats vykstas skaitant sutras, sąmonėje tiesiog nelieka vietos kitoms mintims. Vienintele fraze sunaikinama begalė blogų persikūnijimų ir karmos zonų.

„Na Mo A Mi Tuo Fo“ reiškia „Priimu Amidabhos Budos prieglobstį“. Na Mo (arba Nan Wu) yra vertimas iš sanskrito ir reiškia „priimti prieglobstį“. Tai nereiškia „slėptis“, tai reiškia „garbinti“.

Budistiniai nusilenkimai

Nusilenkimo Budai praktika (kin.: Ju Gong Dui Pu Sa 鞠躬对菩萨) skirta sumažinti (ir galų gale sunaikinti) savo svarbumo iliuziją, išdidumą ir aroganciją. Be kita ko, tai geras fizinis pratimas, padedantis sustiprinti kūną.

Budistų vienuolių bendruomenėse kasdienės apeigos prasideda ir baigiasi šimtais ritualinių veiksmų. Neretai tokių nusilenkimų skaičius per dieną gali siekti net kelis tūkstančius kartų. Vienuoliai (kin.: Bi Qiu 比丘) ir vienuolės (kin.: Bi Qiu Ni 比丘尼) lenkiasi Budų ir nušvitusių būtybių atvaizdams, vyresniesiems ir vieni kitiems.

Nusilenkimas Budai – nusilenkimas Budai esančiam jūsų viduje. Pasak Čan mokymo iš viso yra keturi nusilenkimo būdai. Pirmas – siekimas, kad išsipildytų jūsų norai. Nusilenkdami mes prašome Budų ir Bodhisatvų mums padėti. Mes galime atlikti tokius nusilenkimus kuomet užgriūna sunkumai ir nesėkmės. Juos galima taip pat atlikti ir norint padėti kitiems, jei juos ištiko bėda. Tokius nusilenkimus galima atlikti norint išvengti nelaimingų atsitikimų, ligų ar prailginti gyvenimą.

Antras nusilenkimo būdas daromas širdies tyrumui, o ne ieškančiam protui. Jūs galite nusilenkti Trims Brangenybėms iš savo širdies gelmių ir dėkingumo. Taip jūs galite nusilenkti savo mokytojui, savo Ši Fu (kin.: Shi Fu 師父). Ši Fu įkūnyja Tris Brangenybes, taigi mes lenkiamės jiems nuoširdžiai už jų mokymą ir nurodymus. Svarbu suprasti, kad nusilenkdami jūs patiriate naudą, o ne mokytojas. Tokiais dėkingumo ir pagarbos veiksmais jūs galite keisti save ir gimdyti nuoširdumą mūsų širdyse.

Trečias nusilenkimo būdas – paklusnumo nusilenkimas. Tam  būtinas kuklus protas ir gėdos jausmas. Neįmanoma to daryti, jei jūs esate perpildyti išdidumo. Net liesdami galva grindis jūs liktumėte „teisūs“, o kiti „neteisūs“. Šie nusilenkimai gali padėti jums pakeisti jūsų charakterį, tapti atviresniems ir sąžiningesniems. Jūs tapsite tobulesni ir harmoningesni. Tai lyg drabužių skalbimas. Mūsų drabužiai nuolat tepasi, mes kas kart juos plauname. Kol jų neplauname jie būna nešvarūs. Atlikti nuolankius nusilenkimų judesius nežinant savo trūkumų, be atvirumo ir nuoširdumo – tai lyg nešioti drabužius ir jų niekuomet neskalbti. Jie tampa vis nešvaresni ir nešvaresni. Kai jūs aptinkate dėmes ant savo drabužių, džiaukitės, kad jos tokios aiškios ir lengvai pastebimos. Vadinasi, šie jūsų drabužiai iš pradžių buvo švarūs. Jei jūs niekuomet neskalbiate savo drabužių, galite nepastebėti naujų dėmių. Nėra reikalo savęs gailėti, kuomet pastebite savo trūkumus. Kuo daugiau randate jų, tuo geriau. Tikėtina, kad jūs ilgainiui išmoksite juos aptikti anksčiau nei jie atsiras. Jei jūs pastebėsite savo ribotumą, tikėtina, kad jūs sugebėsite juos pakeisti.

Ketvirtas nusilenkimų būdas vadinamas „beformiai nusilenkimai“. Tačiau dėl to, kad negalima akimirksniu atsidurti beformėje būsenoje (ne formoje), mes pradedame nuo formos ir žengiame laiptais, kol pasieksime beformę būseną. Panašiai kaip, kad norint pasiekti „aš“ nebuvimą – nepastovumą, mes privalome pradėti nuo „aš“. Iš šio taško mes koncentruojamės ties tuštuma, kol palaipsniui nepereiname į būseną „be – aš“. Tą patį mes darome su neprisirišimu: pradėdami nuo prisirišimo kontempliacijos ir taip siekiame tikslo. Beformiai nusilenkimai atliekami koncentruojantis ties  keturiais suvokimo pagrindais: kūno suvokimas, pojučiai, protas ir Dharmos. Nepriklausomai nuo to, kurį [iš suvokimo pagrindų] mes kontempliuojame, pradedame nuo formos ir baigiame beforme būsena.

Budistų vienuolio lazda

Vyresniojo budistų vienuolio lazda (skt.: Khakkhara,  kin.: Xi Zhang 錫杖) dar vadinama „ Skleidžiančia garsą lazda“ (kin.: You Sheng Zheng 有声杖), „Išminties lazda“ (kin.: Zhi Zhang 智杖) arba „Dorybės lazda“ (kin.: De Zhang 徳杖).

Tokia lazda įprastai sudaro medinis kotas (kin.: Mu Gan 木桿), kurio viršutinėje dalyje pritvirtinamas dviejų dalių metalinis antgalis, abiejuose jo dalyse užmaunama po tris žiedus  (kin.: Tao Huang 套環). Indijoje tokius metalinius žiedus ant lazdų nešiodavo šventikai tam, kad atbaidytų mažus gyvunėlius, kad jų nesužeistų einantys mišku vienuoliai. Taip pat jie padėdavo atbaidyti gyvates ar laukinius gyvūnus. Pakeliui priėję namus, norėdami paprašyti išmaldos, jie žvangindavo metaliniais žiedais pranešdami apie savo atvykimą.

Kiekvienas Kinijos budistų vienuolynas turi tokias lazdas, kurios yra perduodamos iš kartos į kartą vienuolynų abatų (kin.: Fang Zhang 方丈). Šaolino vienuolyne šis šventas daiktas vadinamas „Čan lazda“ (kin.: Chan Zhang 禪杖) ir yra, be kita ko, naudojamas kaip ginklas, tačiau šiadien mažai kas praktikuoja kovos meną „Čan lazda“.

Budistų maldos karoliai

Budistų praktikoje naudojamas karoliukų vėrinys vadinamas „Skaitymo karoliais“ (kin.: Shu Zhu 数珠),  „Budos karoliais“ (kin.: Fo Zhu 佛珠) arba „Maldos karoliais“ ( kin.: Nian Zhu 念珠). Šie religiniai reikmenys (kin.: Fo Sie 佛械) naudojami per meditaciją, skaitant sutras (kin.: Qin Xing 勤行), atliekant  „Budos vardo kartojimą” ir kartu simbolizuoja Tris Budizmo Brangenybes.

Praktinė šių maldos karolių prasmė – sukurti unikalų ramybės pojūtį (kin.: An Ding 安定)  ir vidinį nusiraminimą (kin.: Jing 靖) nevien individui, bet ir visai bendruomenei. Budistai tiki, kad šie karoliai stimuliuoja dorovingumą (kin.: Ze Shan 责善). Budistiniu požiūriu maldos karolių tikslas – atbaidyti blogį (kin.: Chong Sha 冲煞) ir užpildyti žmogaus vidų ramybe bei palaima (kin.: Fu 福). Dėl budizmo prigimties materialūs objektai yra naudojami kaip pagalbinės priemonės, norint įžengti į kelią, vedantį link prašviesėjimo (kin.: Liao Wu Dao 了悟道).

Įprastai karolių skaičius tokiuose karoliuose yra 108 (pagal Budos mokinių skaičių), tačiau dažnai naudojami ir gerokai trumpesni – 18 karoliukų karoliai. Ne per praktiką karoliai dažniausiai nešiojami ant kairės rankos (ne kaip papuošalas, bet kaip priminimas).

Pasak budistų, kartoti budos vardą reikia tol, kol ant kiekvieno iš karoliukų pasirodys Budos veidas. Beje, ne tik Budos Šakjamunio, bet ir visų praeities, dabarties ir ateities Budų.

Kumščio uždengimo ritualas

Kiekviena UŠU mokykla turėjo savo pasveikinimo tipą, kuris vos pastebima detale skirdavosi nuo įprasto nusilenkimo. Pavyzdžiui, Mi Dzung Ciuan (kin.: Mi Zong Quan 迷蹤拳) stiliaus pasekėjai prieš nusilenkimą nupiešdavo nedidelį ratą delnais priešais save, sukdami juos į skirtingas puses. Pietų Kinijoje tarp slaptų sektų narių, praktikavusių kovos menus, buvo paplitęs pasvekinimas, vadinamas „Kumščio uždengimo ritulas“ (kin.: 抱拳礼 Bao Quan Li): kairys delnas iš viršaus uždengdavo dešinės rankos kumštį, rankos tokioje padėtyje buvo išstumiamos nuo kairio dubens į akių lygį. Po to atliekamas nusilenkimas. Toks ženklas simbolizavo nuolankumą kinų dinastijai Ming (kin. 明朝  Ming Chao 1368 – 1644), priešpastatant ją mandžūrų dinastijos Cing (kin.: Qing 清朝, 1644 – 1912) valdovams. Hieroglifas Ming (kin.:明) – „šviesus“ – susideda iš dviejų grafemų: saulė (kin.: Ri日) ir mėnulis (kin.: Yue 月), o delnas ir kumštis sujungti kartu ir simbolizavo šių dviejų pradų vienybę viename hieroglife (t.y. Ming dinastijos pavadinime). „Nuversti Cing, atstatyti Ming“ (kin.: Fan Qing Fu Ming 反清复明) – tokia žodinė šio gesto išraiška. Daugelį tokio pasisvekinimo tipų galima sutikti ir šiandien – jie atliekami prieš kovos menų judesių kompleksų (kin.: Tao Lu 套路) pradžią kaip pasveikinimas, tačiau daugelis praktikuojančiųjų UŠU, be abejo, jau senai pamiršo jų pradinę reikšmę ir šiandien šį pasvekinimą suvokia visiškai kitaip.