Šaolino senolis Ši Su Si (kin.: Shi Su Xi Zhang Lao 释素喜长老, 1924 – 2006 vasario 9 d.) buvo vienas iš keleto žmonių, žinojusių apie šventovę, esančią visiškai šalia Šaolino vienuolyno (kin.: Shao Lin Si 少林寺). Ši vieta kadaise buvo vadinama  „Saldžiosios rasos aikštele“ (kin.: Gan Lu Tai 甘露台). Jos istorija siekia pačias Šaolino ištakas. Pirmojo vienuolyno abato indų vienuolio Buddhabhadra (kin.: Ba Tuo Luo 跋陀羅) paliepimu čia buvo pastatyta salė specialiai skirta sutrų vertimui iš sanskrito į kinų kalbą. Būtent čia darbavosi ir žymieji to meto indų vertėjai Bodhiruci (kin.: Pu Ti Liu Zhi 菩提流支) ir Ratnamati (kin.: Le Na Mo Ti 勒那摩提), o vienas žymiausių Kinijos budistų vienuolių vertėjų Siuan Dzang (kin.: Xuan Zang 玄奘) net buvo prašęs antrojo Tang dinastijos (kin.: Tang Chao 唐朝) imperatoriaus Tang Tai Dzung (kin.: Tang Tai Zong 唐太宗, 626-649), kad pastarasis jį siųstų dirbti būtent į šią vietą, tačiau jo prašymas buvo atmestas tik dėl to, kad imperatorius pageidavo, jog toks budizmo žinovas liktų jo aplinkoje.

Pasak legendos, vieną saulėtą dieną Ba Tuo kaip įprastai vertė sutrą sėdėdamas ant pakilos esančios šalia vienuolyno. Tą pačią akimirką kai vertimas buvo baigtas, iš giedro dangaus pasipylė lietus, tačiau lijo tik toje vietoje, kur Ba Tuo vertė tekstą. Tai buvo palaikyta geru ženklu, kuris nurodė, jog vertimas buvo atliktas teisingai. Nuo to laiko ši šventa vieta vadinama Gan Lu Tai, tai reiškia „Saldžiosios rasos aikštelė“ (taip įvardinamas mistiškas lietus). Tačiau tai galima suvokti ir kaip „manna“ – dvasinę aliuziją. Gailestingumo Bodhisattva (nušvitusi būtybė, kin.: Pu Sa 菩薩) Guan In (kin.: Guan Shi Yin 觀世音) dažnai vaizduojama taip: moteris rankose laiko vazą, iš kurios liejasi vanduo. Šis veiksmas simbolizuoja Bodhisatvos gailestingumą, skirtą pasaulio harmonizavimui, o šventasis vanduo, besiliejantis iš vazos, yra vadinamas „saldžiąja rasa“ (kin.: Gan Lu 甘露).

Šioje aikštelėje kadaise buvo „Amritos salė“ ir trys priestatai. Salėje stovėjo Didžiojo tobulojo kario imperatoriaus Džen Vu Da Di (kin.: Zhen Wu Da Di 真武大帝) skulptūra. Šiandien iš šios aikštelės beveik nieko neliko, išskyrus medžiais apaugusią tuščią pakylą šalia Šaolino vienuolyno ir keletą legendų. Iš čia buvusios salės teliko keletas pamatų fragmentų ir du didžiuliai nudžiuvę kiparisai. „Saldžiosios rasos aikštelė” – vienas iš daugelio vienuolyno kampelių, kuriems reikėtų skirti ypatingą dėmesį, nes apie šią vietą visi, išskyrus keletą senųjų Šaolino vienuolių, seniausiai pamiršo.