Kinija − daugiatautė šalis, kurioje gyvena 56 skirtingos tautinės grupės, todėl nenuostabu, kad Padangių valstybės gyventojų tikėjimai, papročiai, gyvenimo būdas, buitis ir pagaliau architektūra tokie skirtingi. Aprašyti kiekvienos šių grupių būsto bei gyvensenos ypatumus pradedant šiandien Vakarų tyrinėtojus ypač dominančios hakka nacionalinės grupės gyvenimu, Geltonosios upės slėnyje iki šiol įrengiamais požeminiais būstais ir baigiant miestų aukštuomenės namais, vienuolynais ar imperatoriškaisiais apartamentais – ne vienos kartos tyrinėtojų darbas. Tačiau galima pabandyti trumpai apžvelgti Kinijos gyventojų branduolį sudarančių vadinamųjų tikrųjų kinų − chanų – (936,70 mln.) kai kurias būsto įrengimo bei buities ypatybes, kurios, be abejo, darė ryškiausią įtaką likusios Vidurio valstybės visuomenės gyvensenai.

Natūralumas bei racionalumas

Namas Kinijoje buvo suvokiamas kaip dangaus atvaizdas. Idealiausiu atveju jis turėjo būti neatskiriamas nuo jį supančio sodo – tai simbolizuoja išorinio bei vidinio pasaulio harmoniją. Ypač buvo vertinamas sodo natūralumas − būdas išryškinti prigimtas daiktų ypatybes, „nubrėžiant dangiškosios prigimties ribas“. Be šio principo, siekta išlaikyti pusiausvyrą ir harmoniją. Taigi sodo asimetriją papildydavo architektūra, paklūstanti geometrijos dėsniams.

Klasikinis kiniškas interjeras buvo ganėtinai vienodas, o baldų formas diktavo griežtos gyvenimo normos. Skirtingai nuo daugelio kitų Rytų tautų, iš karto, kai tik atsirado galimybė, kinai pasirinko valgyti sėdėdami ant kėdės, ilsėtis ant plataus suolo ir miegoti ne ant žemės, o lovoje. Kiniškų baldų formos taip pat nėra itin skirtingos, tačiau patys baldai pagaminti kiniškai − ypač kruopščiai.

 

Protėvių buveinė

Iš esmės pagrindiniai kiniško būsto interjero bruožai atspindėjo konfucianistinę šeimos sanklodos idėją, kuri paliko svarbų pėdsaką tiek visuomeniniame, tiek ir privačiame kinų gyvenime. Tokios gyvensenos organizaciniu centru tapo namų altorius, esantis tiesiog priešais įėjimą į būstą − duris, centriniame pagrindinio pastato kambaryje. Tai visada buvo pati didžiausia ir aukščiausia namo patalpa, joje nebuvo lubų, nes vaikščioti virš altoriaus – tarsi remiantis į jį kojomis – laikyta baisia nepagarba. Ši pagrindinė, arba Aukštoji, pastato salė buvo skirta šeimyninėms ceremonijoms, šventėms ir priimti garbius svečius. Jos grindys buvo iš plūktos žemės, o turtingesniuose namuose buvo išklojamos akmenimis. Durys, padarytos iš plačių plokščių, užėmė didžiąją prieš altorių esančios sienos dalį. Kinijos pietuose šios durys paprastai visą laiką likdavo atviros, kad šeimos altorius matytųsi iš kiemo ir šonuose esančių priestatų, būtų lyg susivienijimo su protėviais simbolis. Pagrindinės salės apstatymas buvo griežčiausiai reglamentuojamas ir pakluso tradicijų keliamiems reikalavimams bei simetrijos įstatymams. Baldai buvo išdėstomi pagal sienas; paprastai buvo apsiribojama stalu su dviem krėslais iš abiejų pusių, atskirais staliukais bei kėdėmis, skirtomis skaityti ar žaisti kiniškomis šaškėmis, stovais smilkytuvams, vazoms ir pan. Be abejo, ši patalpa atrodė puošniausiai, joje vyravo raudonos bei aukso spalvos (laimės spalvos) dekoro detalės ir pilka spalva. Ant sienų buvo kabinami paveikslai, ant specialių stovų išdėstomi antikvariniai daiktai ir vazos su gėlėmis. Ši tradicija gyvuoja iki šiol, tiesa, šiandien ji neretai tapusi modernesnė, pavyzdžiui, dabartiniame Taivane, kur pirmame aukšte dažniausiai galima pamatyti šiuolaikinę europietiško tipo svetainę, namų altorius gali būti įrengiamas antrame aukšte. Ši naujovė dažniausiai pateisinama tuo, kad tokiu būdu protėvių dvasios būna arčiau dangaus.

Šeima šeimoje

Abiejose pagrindinės salės pusėse buvo įrengti atskiri kambariai, kuriuose gyveno atskiros šeimos, vadinamos mažosiomis. Vyriausiajai kartai paprastai buvo skiriami vakarinėje pusėje esantys kambariai. Vidinės pagrindinės salės sienos dalijo pastatą į tris beveik vienodo dydžio patalpas. Prireikus šonuose esančias patalpas kinai pertvaromis padalydavo pusiau ir kambarių skaičius namuose padidėdavo iki penkių. Taigi tradiciniai kiniški kambariai, skirtingai nuo europietiškų, funkcionalumo prasme beveik nesiskyrė. Kiekviename jų gyveno atskiros šeimos, ir patalpos turėjo tenkinti visas šeimos buitines reikmes. Miestiečių namuose neretai nebuvo net atskirų tualeto kambarių ir jų gyventojai prausėsi bei atlikdavo gamtinius reikalus tame pačiame kambaryje, kuriame gyveno.

Būties veidrodis

Tuščios erdvės daugiafunkciškumas – pagrindinis kinų namo interjero principas. Todėl kiniško namo interjerui, kaip ir kiniškam sodui, netaikomi kažkokie bendri organizacijos principai. „Daiktai namuose gali būti sustatyti retai ar tankiai, šaltyje ir karštyje apstatoma nevienodai, įrengiant Aukštąją salę bei vidinius kambarius paisoma ypatingų poreikių“, − dėstė dekoravimo žinovas Wen Zhen Hengas. Jis mintį tęsė: „Kiekvienas daiktas ir kiekvienas kambarys, kaip ir kiekvienas sodybos pastatas, yra individualus, tačiau jie yra tik stilistiškai išlaikytų ritmų bei formų įvairovės dalis“. Tokiam mąstymui būdinga ir kita ne mažiau svarbi kiniško interjero detalė: kilnus susitvardymas. Kasdienė buitis kaip dorovės tobulinimo pastangos reikalavo savitvardos ne tik asmeninių poreikių, bet ir daiktinės aplinkos įrengimo prasme. Vis dėlto čia kalbama ne apie draudžiamąsias priemones, priešingai − būtent apie atskleidžiamą daiktų prigimtį: „Kad savyje ir per save atskleistum būties pilnatvę, daiktas turi nubrėžti patirties ribas, išvesti į tuštumą, padėti susidurti su tuo, ko visą laiką nėra“.

Kad būtų pasiektas šis tikslas, pirmiausia buvo reikalaujama itin taupyti interjero erdvę − pavyzdžiui, tas pats daiktas turėjo atlikti keletą skirtingų funkcijų skirtingose patalpų vietose. XVII a. gyvenęs Li Yujis teigė, kad „pastato įrengimo paslaptis slypi mokėjime pakeisti kambario aplinką kiekvieną mėnesį ir kiekvieną dieną“, nes „jei tik daiktai pagyvina žvilgsnį, tuomet ir širdis atgyja“.

Ūkininkų namų kampe paprastai buvo įrengiama atliekų, arba, teisingiau sakant, iškuopiamoji duobė, atitverta iš trijų pusių. Pageidauta, kad namuose būtų įrengiama viena visoms gyvenančioms mažosioms šeimoms bendra virtuvė, kuri dažniausiai būdavo viename iš šoninių statinių. Tačiau kiniškuose namuose nebuvo valgomojo kambario, skirto kartu visiems gyventojams pietauti ar vakarieniauti.

II tūkstantmečio pradžioje Kinijos šiaurėje atsirado tokia įdomi interjero detalė kaip šildomasis gultas (kang). Nuo to laiko posakis „Šviesūs langai ir šiltas gultas“ kinų grožinėje literatūroje tapo jaukių namų sinonimu. Pavyzdžiui, kinų poetas Sun Zhou Qingas tvirtino, kad laimė − tai „stora antklodė ant šilto gulto, gero vyno taurelė ir gražuolė žmona su vaikučiais“.

Tuščios erdvės potencialas

Kiniškam interjerui didelę įtaką turėjo tradicinis erdvės padalijimas į vidinę, arba vyriškąją, ir išorinę, arba moteriškąją. Tai reiškė, kad beveik visas moterų ir vaikų gyvenimas senojoje Kinijoje prabėgdavo gyvenamosiose patalpose ir virtuvėje, o vyrai didžiąją dienos dalį praleisdavo už vidinių sienų ribų. Ūkininkų šeimose vidinę ir išo-rinę erdvę dažnai žymėdavo užuolaidos, užveriančios įėjimą į virtuvę.

Tradicinis kinų nenoras sugriauti tuščios erdvės potencialą, atspindintis šeimyninės buities pilnatvę, nulėmė tai, kad namuose nebuvo gremėzdiškų baldų. Sprendžiant iš senovinių knygų bei paveikslų, mėgstamiausias kinų šviesuolių užsiėmimas buvo „sėdėti susimąsčius, atsirėmus į staliuką“. Tokių žemų staliukų iš netaisyklingos formos akmens plytų iki šiol galima pamatyti kiniškuose parkuose.

Senovėje kinai kambario grindis išklodavo specialiais kilimėliais, todėl įeinant į patalpas reikėjo nusiauti avalynę. Žmonės paprastai sėdėdavo ant grindų, ant kelių, beje, ištiesti kojas pašnekovo link laikyta nepagarbos viršūne. Kiekvienam svečiui ar šeimos nariui buvo skiriamas atskiras kilimėlis, sėdėti ant vieno kilimėlio galėjo tik tos pačios socialinės padėties žmonės. Vėliau į madą atkeliavo kėdės, o visos senosios etiketo taisyklės iki šių dienų gyvuoja, tačiau jau nebe Kinijoje, o šiuolaikinėje Japonijoje.

Lovą senovės Kinijoje atstodavo medinis suolas, kuris, laikui bėgant, virto plačia lygiakrašte lova. Šalia lovos būdavo pastatomas lygiakraštis staliukas, kuris pasitarnaudavo ir maistui, ir tualeto reikmenims pasidėti, ir literatūriniams poreikiams tenkinti – prie jo būdavo skaitoma. Miegodami kinai po galva pasiklodavo ne minkštą pagalvę, o specialią suoliuko formos pagalvę apvaliais kampais, pagamintą iš tvirtos medžiagos, dažniausiai – bambuko.

Skirtingai nei žemosios lovos, tiesioginės senųjų tradicinių kinų baldų įpėdinės, likusieji baldai per 2 tūkst. metų trukusį imperatoriškosios Kinijos istorijos gyvavimo laikotarpį stebėtinai kito. Nuo Europos ankstyvųjų viduramžių kinų buityje atsirado sudedamųjų kėdžių, vadintų barbariškosiomis, netrukus atkeliavo ir europietiško tipo kėdės. Pradžioje kėdėse sėdėti buvo leidžiama tik namų šeimininkui bei jo žmonai, o jauniausiems šeimos nariams, ypač moteriškos lyties, tekdavo sėdėti ant taburečių. Atsiradusios kėdės nulėmė ir vėlesnę stalo transformaciją − jis tapo aukštesnis ir imtas vadinti naujuoju terminu. Paskui šiuos baldus atkeliavo ir aukštos dvivėrės spintos − privalomas kiekvienų namų baldas. Kartu su jomis – ir aukštos kabyklos, aukšti vazoms, smilkytuvams ir antikvariniams daiktams skirti stovai, aukšti praustuvai su stovais rankšluosčiams džiovinti (tradiciškai kinai prausdavosi apsivalydami veidą ir rankas šlapiu rankšluosčiu, be to, gyvavo kasdienio kojų plovimo specialiame kibire paprotys). Dar viena beveik neatsiejama kinų buities dalimi tapo drabužiams bei buities reikmenims saugoti skirtos masyvios skrynios. Privalomais moks-lininko kabineto baldais tapo lygiašonis rašomasis stalas ir knygų lentyna. Taip pat paplito vadinamasis aštuonių nemirtingųjų stalas (daosistų šventųjų) − valgomajam kambariui skirtas lygiašonis stalas, už kurio vienu metu iš kiekvienos pusės galėjo sėdėti po du žmones.

Elegancija ir kiniškasis renesansas

Atskiriems architektūros stiliams Kinijoje buvo suteikiami tuo metu valdžiusių dinastijų pavadinimai. Meniniu požiūriu kiniški baldai savo aukštumas pasiekė Mingų dinastijos valdymo metu (1368−1644). Šio laikotarpio baldų pavyzdžiai išsiskiria elegantišku paprastumu ir beveik matematiškai patikrinta formų harmonija, kokia būdinga geriausiems kinų architektūros pavyzdžiams. Taip pat pagirtini ir to meto raudonojo medžio meistrų darbai, jungiantys kruopštumą bei gamtines medienos ypatybes. Mėgstamiausia meistrų medžiaga tapo tvirtos tropikų medienos rūšys: santalo, juodoji, raudonoji mediena ir kitos, turėjusios švelnų paviršių. Tuometinę kinų baldininkystę apibūdino populiarus kinų posakis: „Kas padaryta neskubant, padaryta gerai“.

Vis dėlto dauguma senovės Kinijos gyventojų apsiribodavo bambukiniais baldais. Ši medžiaga pigi, tačiau lanksti, tvirta ir savotiškai graži. Iš bambuko buvo gaminamos beveik visos būsto interjero detalės. Itin buvo paplitusios iš bambukų vytelių nupintos kėdės bei vaikiškos kėdutės. Beveik kiekvienuose kinų namuose galima buvo pamatyti ovalios ar apvalios formos pintų bambuko dėžučių ir dailių krepšelių, skirtų vazonams dėti, forma primenančių valteles.

Qingų dinastijos valdymo laikai (1644–1911) – paskutinė epocha, kai valdžia Kinijoje priklausė imperatoriui. XVII–XVIII a. tapo kiniško meno renesansu, kuomet kiniškas stilius paplito Vakaruose ir padarė didelę įtaką angliškam baldininkystės menui, ypač garsiojo baldų meistro Thomo Chippendale’o (1718−1779) kūrybai.

Jungiamos erdvės

Mingų valdymo metu paplito paprotys durims skirtai erdvei suteikti rato formą, kad žvilgtelėjus pro jas galima būtų matyti kuo didesnę interjero dalį. Šis paprotys susijęs su noru įvesti į namus tobulumą pačia natūraliausia jo forma. Tokias apvalias ertmes vadindavo mėnulio durimis; jos tarsi simbolizuodavo dangiškąją būties tobulybę, lyg primindavo, kad žmogiškasis būstas egzistuoja šalia dangiškosios tuštumos. Kinijos pietuose buvo įrengiamos ir aštuonkampio formos durys, laikantis Ba gua (aštuonių pasaulio krypčių) principų, simbolizuojančių būties pilnatvę.

Tačiau niekas nesujungia vidinės bei išorinės erdvių taip gerai, kaip langas. Kinai langus užtraukdavo spalvotu popieriumi ir į juos įstatydavo raštuotas grotas. Suminkštindamas ir nuspalvindamas sklindančius saulės spindulius popierius išryškindavo natūralias ir subtilias šviesos ypatybes. Langų grotos fizinei erdvei suteikdavo ritmingą eiliškumą, o krentantis nuo jų šešėlis sukurdavo lyg fantastinį dvynį, primenantį pasaulio tinklo raštus.

Neatsiejamas tradicinio kinų būsto dekoro elementas − vadinamieji durų dievai. Tradicija dvivėres duris bei vartus puošti dviejų dievų atvaizdu atsirado tuomet, kai Tangų dinastijos įkūrėjas Tang Tai Zongas (599−649), užėmęs sostą, pagerbė du savo ištikimiausius generolus Qin Qiongą ir Wei Chi Jing De, liepęs nutapyti jų atvaizdus savo durų išorinėje pusėje. Taip naujasis Kinijos imperatorius bandė apsisaugoti nuo jį kamuojančių košmarų (Tai Zongą gąsdino besikartojantis sapnas, kad vaiduoklis atkeršija jam už klastingą dviejų brolių nužudymą). Netrukus šis paprotys paplito ne tik aukštuomenės namuose, bet ir liaudyje, žmonės puošė savo namų duris kažkada buvusių generolų, dabar jau tapusių durų dievais, atvaizdais, tikėdamiesi nuvyti piktąsias dvasias ir užtikrinti savo šeimos gerovę.

Paprastai atidarius duris šie dievai žvelgia vienas į kitą. Blogu ženklu laikyta, jei jie vienas kitam atsukdavo nugaras. Durų dievai vaizduojami gana skirtingai, daugiausia paplitęs toks variantas, kai pirmasis – Qin Qiongas (dar vadinamas Qin Shu Bao) –vaizduojamas išblyškusiu veidu ir su kardu rankose, o antrasis – Wei Chi Jing De (dar vadinamas Wei Chi Gongu) − tamsios odos (prototipas kilęs iš vienos Kinijos etninių mažumų) ir paprastai apsiginklavęs lazda.

Kiniškas paradoksas

Tradicinė kinų architektūra (kaip ir kitos jų gyvenimo sritys) persmelkta įvairių papročių bei tikėjimų. Kiniškas interjeras bei eksterjeras tiesiog marga įvairiausiomis smulkiomis detalėmis. Kaligrafiniai užrašai, religiniai bei filosofiniai simboliai, gyvūnų bei šventųjų figūros–visa tai dažniausiai nurodo būsto savininko padėtį visuomenėje, jo pomėgius, religinę priklausomybę ir yra reglamentuojami per amžius susiklosčiusių tradicijų. Tačiau žinomas ir vadinamasis kiniškas paradoksas, kai greta griežtų ir bet kokios gyvenimo srities diktuojamų dogmų taikiai gali egzistuoti ir net vienas kitą papildyti iš pažiūros priešingi dalykai. Tai tikriausiai gali būti paaiškinama kinų racionalumu, kuris, be abejo, atsispindi ir tradicinėje architektūroje. Tikriausiai būtent dėl to kai kuriuose kinų budistų vienuolynuose galime pamatyti ne tik Budos statulą, bet ir šalia jos pagarbią vietą užimančius daosistų ar net vietinių lokalių kultų dievybių atvaizdus. Atkeliavęs į šventyklą kinas pasimeldžia kiekvienam iš jų. Juk ką gali žinoti?